Sužalota mylimo žirgo vilnietė atsidūrė komoje: už gyvenimą kovojo iš visų jėgų

Dabar 23-ejų Gintė Sidaravičiūtė – kupina energijos ir pilna pozityvo. Tačiau dar 2017 metais jos gyvenimą aptemdė sunki trauma, patirta jodinėjant. Tiesa, meilė žirgams nedingo – ji ir vėl ryžosi grįžti prie šio hobio. Portalui tv3.lt mergina papasakojo apie aistrą jodinėjimui, lemtingąją dieną ir tai, kaip trauma pakeitė jos gyvenimą.

Jodinėjimas į Gintės gyvenimą atėjo visai netikėtai, prieš 9 metus, būdama paauglė. Niekaip neradusi sau vietos kitose veiklose, ji išbandė jodinėjimą ir nuo to laiko žirgai tapo didžiausiu jos pomėgiu.

„Nuo pat vaikystės mylėjau gyvūnus, bet su žirgais nelabai teko susidurti. Nuo pat vaikystės esu lankiusi daug būrelių, kiekvienus metus jos keisdavau, nes vis nerasdavau, kas patinka. Tada nusprendžiau pabandyti jodinėjimą ir taip gimė meilė žirgams. Visos kitos veiklos tada jau buvo padėtos į šalį ir susirgau žirgų liga“, – juokauja mergina.

Trauma išsitrynė iš atminties

Didelė meilė žirgams tuomet atvedė ir prie naujos veiklos – kartu su drauge ji įsigijo kelis žirgus ir pradėjo rengti treniruotes vaikams. Lemtingąją 2017 metų spalio 3 dieną taip pat turėjo įvykti treniruotė, tačiau viskas pasisuko netikėta linkme.

„Kaip ir kasdien, turėjau vesti treniruotę. Kadangi mergaitė vėlavo, nusprendžiau atsisėsti ant savo kumelės ir pažingsniuoti, bet jai suklupus atsidūriau ant žemės ir ji su kanopa primynė man kaukolę. Bent jau taip sakė žmogus, kuris tuo metu buvo manieže, nes aš tos dienos visiškai neatsimenu.

Dabar gyvenime nebelipčiau ant žirgo be šalmo, bet gyvenime visi darom klaidų. Tada pagalvojau, kad žirgas ramus, vis tiek, ant jo treniruoju vaikus. Atsisėdau tik pažingsniuoti, bet užteko to, kad ji suklupo ir aš nukritau“, – prisimena G. Sidaravičiūtė.

Diagnozė buvo negailestinga – difuzinis aksoninis galvos smegenų sutrenkimas, skilusi kaukolė ir smegenų edema. Po įvykusios traumos, mergina nugrimzdo į komą. Stengtasi neprognozuoti, kaip viskas baigsis, tačiau artimieji žinojo – mergina galėjo neišgyventi arba likti neįgalia. Laimei, mergina iš komos pabudo ir kabinosi į gyvenimą visomis išgalėmis.

REKLAMA

„Komoje buvau kažkur dvi savaites. Nelabai kažką atsimenu. Žinau tik tiek, kiek man pasakojo artimieji. Atsibudusi tikrai nebuvau pilnai orientuota ir buvau visiškai nesavarankiška. Pradedu viską prisiminti maždaug mėnesį po traumos, kai mane perkėlė į reabilitaciją.

Prieš tai, sakyčiau, buvau šiek tiek neadekvati. Man sakė, kai pradėjau valgyti maistą, nes prieš tai buvau maitinama per zondą, nelabai mąsčiau, kaip tą reikia daryti ir viską greitai kimšau į save. Kalbėdama irgi nelabai galvodavau, ką sakau, kas atėjo į galvą, tą ir sakiau žmonėms. Atėjo aplankyti draugė, vienas pirmųjų klausimų jai buvo: „Kaip sekasi gyvent? Be manęs?“. Man pasakojo ir kitų juokingų istorijų, pavyzdžiui, kai atėjo draugė, sakiau jai, kad labai gražus mano daktaras. Tėtis sakė, kad svarbiausia, jog nepraradau humoro.“

Gimusi po laiminga žvaigžde

Ligoninėje teko praleisti netrumpus mėnesius, tačiau galiausiai paleista namo Gintė stengėsi atsigriebti už prarastą laiką. Nors rekomenduota neskubėti, mergina iš karto kibo į mokslus ir dabar džiaugiasi baigusi studijas.

„Pirmą mėnesį praleidau Lazdynų ligoninėje, neurochirurgijos skyriuje. Po to dar pusantro mėnesio gulėjau Santaros klinikų reabilitacijos skyriuje. Išleista iš ligoninės dar pusantro mėnesio vaikščiojau į ambulatorinę reabilitaciją. Mane išleido gruodžio 22 dieną, puikiai šią datą atsimenu.

Daktarai patarė iškart nepradėti mokslų, pailsėti, bet aš nenorėjau praleisti dar pusę metų ir iškart grįžau į mokslus, sėkmingai pabaigiau finansų specialybę ISM Vadybos ir ekonomikos universitete“, – pasakojo G. Sidaravičiūtė.

Mergina sako, jog yra tikras laimės kūdikis, o jos užsispyrimas ir šalia buvę artimieji ir draugai padėjo nepasiduoti ir siekti geriausio rezultato. Kapstytis iš duobės itin padėjo sesuo, mat ji -psichologė, todėl jos sukauptos žinios teikė vilties ir jėgų.

„Nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą padėjo man brangūs žmonės, nes esant tokiai situacijai, aš pamačiau, kiek jiems rūpiu. Net neįsivaizduoju, ką jie jautė, matydami mane tokią. Bet jie stengėsi neparodyti savo blogų jausmų, skyrė man labai daug dėmesio, pagalbos ir darė viską, kad jausčiausi geriau, greičiau atsistočiau ant kojų.

REKLAMA

Manau, kad esu laimės kūdikis, esu kažkuo apsaugota, nes gyvenime būna nemažai dalykų, kur pagalvoju: „Kodėl man?“. Bet su viskuo susitvarkau ir viską įveikiu“, – apie artimųjų palaikymą ir vidines jėgas kalbėjo pašnekovė.

Tačiau visi tie metai, kuriais patyrė traumą, buvo pilni nesėkmių. Prieš lemtingąją traumą, kelis mėnesius atgal, nukritusi nuo žirgo Gintė susilaužė riešą. O kovą mergina neteko paties artimiausio žmogaus – tėčio, kuris pralaimėjo kovoje su vėžiu.

Trauma meilės žirgams nenuslopino

Patirta sunki trauma nesustabdė noro toliau užsiimti mylima veikla. Aistra žirgams taip įaugusi į merginos kraują, kad, net leisdama dienas ligoninėje, ant sienos buvo užsiklijavusi savo kumelės nuotrauką, mat stipriai jos ilgėjosi.

Praėjus visai nedaug laiko, G. Sidaravičiūtė vėl ryžosi lipti ant žirgo. Sako, jog didžiausią baimę jautė ne ji pati, o ilgą laiką šalia buvę žmonės.

„Viskas įvyko labai greitai. Kai buvau paleista iš ligoninės, sekančią savaitę pati automobilio nevairavau, bet paprašiau draugės, kad nusivežtų mane į žirgyną. Tą kartą neplanavau jodinėti, bet man pasiūlė atsisėsti ant ramaus žirgo.

Kai užlipau, nors ir buvo nedrąsu, kad negalėsiu užtikrintai valdyti žirgo, buvau be galo laiminga. Man žirgų baimės visiškai nebuvo, nes aš nelabai kažką atsimenu iš tos dienos, kai kritau. Baisiau buvo tiems, kurie matė, kad jodinėju, kurie apie tai žinojo – tėvams, draugams.“

Paklausta, kas paskatino ryžtis vėl sėsti ant žirgo, mergina užtikrintai sako – aistra ir atsidavimas: „Sakyčiau, labiausiai mano aistra ir potraukis žirgams padėjo grįžti prie jodinėjimo. Tai net nėra hobis, čia yra liga – jeigu ja susergi, tai pasveikti nelabai įmanoma“, – juokiasi pašnekovė.

Gintė didelį dėkingumą jaučia ir savo trenerei, Lietuvos dailiojo jojimo čempionei Sandrai Sysojevai. Trenerės dėka mergina ir toliau gali būti šalia žirgų ir jais džiaugtis bei užsiimti mylima veikla.

REKLAMA

Kiekvienas įvykis – gyvenimo pamoka

Pozityvo kupina mergina visuose dalykuose stengiasi įžvelgti ir šviesiąją pusę. Kaip pati teigia, galėjo save graužti, pykti, tačiau supranta, jog savigrauža nepadės atsukti laiko atgal. Dabar Gintė stengiasi savęs nevaržyti ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.

„Galėjau save graužti, galvoti, kodėl taip atsitiko, bet tuo nieko nepakeisčiau, tik visą likusį gyvenimą gyvenčiau su nekokiomis mintimis. Kam to reikia? Nusprendžiau net šiame nemaloniame įvykyje įžvelgti gerųjų pusių. Trauma man padėjo džiaugtis kiekviena diena ir įvertinti net mažus pasiekimus.

Prieš tai, daug ką atidėliodavau vėlesniam laikui, nes vis kažko bijodavau, galvodavau, kad tai reikalaus daug pastangų.  Dabar, kai kažko užsimanau, jeigu tai yra realistiška, stengiuosi gauti čia ir dabar, nepasilikti ateičiai. Niekada negali žinoti, kas lauks toj ateity ir nežinai,  kad gal šiandien yra tavo paskutinė diena“, – apie pamoką gyventi čia ir dabar kalbėjo pašnekovė.

Tiesa, trauma sumažino ir draugų ratą – patys artimiausi draugai iš gyvenimo staiga pradingo, o tie, iš kurių mažiausiai tikėjosi, dabar yra geriausi draugai. Tai taip pat išmokė žvelgti į gyvenimą kitu kampu ir pradėti įgyvendinti svajones, tvirtu žingsniu žengti į ateitį, kad ir kas joje lauktų. Be to, mergina jau ilgą laiką skiria dėmesio ir tiems, kam labiausiai jo reikia, užsiima savanoryste.

„Nuo 2010 metų savanoriavau gyvūnų prieglaudoje, o nuo 2012 metų savanoriauju viešojoje įstaigoje „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“. Nors tuo užsiimu jau seniai, po įvykio turiu dar daugiau motyvacijos padėti kitiems, negalintiems savim pasirūpinti. Buvo laikas, kai daug ko negalėjau daryti viena, man reikėjo aplinkinių pagalbos. Tai noriu paskatinti ir kitus padėti silpnesniems už save. Niekada negali žinoti, kada pagalbos reikės tau pačiam“, – padėti kitiems kviečia G. Sidaravičiūtė.

Po savo išgyvenimų, Gintė turi įkvėpiantį palinkėjimą ir kitiems: „Kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su iššūkiais, visiškai nesvarbu, kokiais. Aš tai siūlau priimti kaip gyvenimo pamokas, kurioms reikia atrasti vidinės stiprybės, susidoroti ir toliau tvirtai judėti į priekį.“


Rašyti komentarą...
V
Vyga
2021-04-21 19:45:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokia drąsi.Kokia mylinti.Nuostabi mergina.
Atsakyti
-3

A
Ana
2021-04-22 07:15:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
Linkiu sėkmės šitai nuostabiai merginai, turinčiai didelę, gerą širdį.
Atsakyti
0

A
Arvydelis
2021-04-22 03:35:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vaikystėj teko skristi nuo arklio. Protingas arklys buvo sustojo kaip įbestas kai nukritau. Buvau špingalietas ejau į antrą klase telyčias mamai padejau ganyt
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (19)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų