Sunkią negalią turintis trakiškės Daivos (vardas pakeistas, – red. past.) sūnus iki 21 metų lankė grupę prie pradinės mokyklos Trakuose. Vėliau šeima ieškojo įstaigos, kur vaikinas galėtų lankytis toliau. „Pabandėme leisti jį į Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą, vis dėlto toks sprendimas nepasiteisino: sūnaus negalia labai sunki – jam hidrocefalija, operuota galva, o užimtumo centre lankosi lengvesnę negalią turintys žmonės. Darbuotojai skambindavo man, skundėsi, kad vaikinas negeras, rėkia. Sūnus ten prabuvo vos tris ar keturias dienas. Jis mėgsta ramybę, jam reikia daug priežiūros, todėl teko sūnų pasiimti namo“, – pasakoja mama.
Taip vaikinas tarp keturių sienų praleido septynetą metų. Anot mamos, tie, kuriems likimas neskyrė dalios auginti sunkią negalią turintį vaiką, niekada nesupras, kaip sunku visą laiką būti su juo, neturėti galimybės net trumpam išeiti iš namų. „Kol sūnus buvo mažas, gyvenome kartu su mama, ji mane išleisdavo į parduotuvę ar susitvarkyti reikalų. Kai mamos neliko, sūnų prižiūrėjau viena. Negerai buvo ir jam – ta pati aplinka, vis tos pačios keturios sienos. Tokių kaip mūsų šeimų gyvenimas sustoja“, – sako Daiva.
Patenkinta ir aplinka, ir darbuotojais
Ji sako džiugiai sutikusi žinią apie tarnyboje pradedamas teikti naujas paslaugas. Tiesa, iš pradžių moteriai buvo sunku susivokti, kad nereikia su sūnumi būti nuolat. „Kol įpratau, atrodė, kad vis turiu skubėti namo, akimis ieškodavau sūnaus, negalėjau atsipalaiduoti. Buvo keista, kad atsirado tiek daug laisvo laiko, tiek daug per dieną galiu nuveikti“, – šypsosi mama.
Daiva neslepia iš pradžių šiek tiek nerimavusi, ar sūnus naujoje vietoje pritaps, ar darbuotojai tinkamai jį prižiūrės: „Ir šios baimės greitai dingo. Pamačiau, kad darbuotojų kolektyvas – šaunus, labai šilta vadovė Jurgita, kuri ne vienerius metus dirbo su negalią turinčiais žmonėmis. Dabar sūnų į tarnybą išleidžiu ramia širdimi, žinau, kad juo bus gerai pasirūpinta.“
Moteris pasidžiaugia, kad tarnybos patalpos puikiai pritaikytos žmonėms, turintiems sunkią negalią, sūnus labai mėgsta ilsėtis ant ten esančių specialių čiužinių, krėslų, sėdmaišių. Visiems lankytojams labai patinka ir plastmasinių kamuoliukų pripildytas baseinas.
„Iš pradžių sūnus tarnyboje buvo labai ramus, tik įpratęs prie aplinkos, darbuotojų, ėmė jaustis drąsiau, – pasakoja Daiva. – Darbuotojos žino, kaip su juo elgtis. Jei sūnus pradeda rėkti, jos sodina jį į vežimėlį ir vežioja. Taip pat yra atskiros patalpos, kur vaikinas gali pagulėti, apsiraminti, pabūti tyloje. Tik atrodo, kad sūnus nieko nesupranta. Jis reaguoja vežamas į tarnybą, ten nuvykęs šypsosi. Matyti, kad jis nori ten būti. Kaip ir kiekvienam žmogui, jam naudinga pakeisti aplinką.“
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Įsikūrė suremontuotose patalpose
Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė sako, kad panašios paslaugos trakiškiams buvo labai reikalingos: „Negalią turintys vaikai, kurie lankėsi dienos centre Trakuose, užaugo, todėl suradome galimybę teikti dienos socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Juolab kad vykstant institucijų pertvarkai atsirado ir patalpos socialinės globos tarnybai steigti – įkurdinome ją buvusiuose Lentvario vaikų globos namuose.“
Pasak Trakų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Danutės Zalieckienės, patalpos prieš tai suremontuotos, pritaikytos sunkią negalią turintiems žmonėms. „Šiuo metu pertvarkomuose vaikų globos namuose likusios gyventi aštuonios šeimynos. Žadame ir jas iškeldinti, įsigyti butus ar namą, kur kiekviena galėtų gyventi atskirai. Lėšų tarnybai steigti gavome iš ES fondų, maždaug trečdalį skyrė Trakų rajono savivaldybė“, – pasakoja D. Zalieckienė.
Tarnybos vadovė Jurgita Ruseckienė pasakoja, kad kol kas tarnyboje lankosi penki žmonės nuo 14 iki 29 metų, visi turi sunkią kompleksinę negalią. Su jais dirba keturi darbuotojai – vadovė, socialinė darbuotoja, slaugytojos padėjėja ir ūkvedys. „Nesiskirstome darbų. Prireikus bet kuris lankytojams pakeičiame sauskelnes, nuprausiame, pamaitiname, išvedame į lauką. Esame komanda – taip dirbti lengviau. Žinoma, dienų būna visokių – tiek lengvesnių, tiek sunkesnių, vis dėlto dirbdami kartu įveikiame visus iššūkius“, – sako J. Ruseckienė.
Jos teigimu, iš viso tarnyboje galės būti iki 10 sunkią negalią turinčių žmonių. Šiuo metu kai kurie būsimieji tarnybos lankytojai dar tebelanko specialiąsias grupes Trakuose. Visiems jiems reikia ypač daug specialistų pagalbos.
Tarnyboje žmonės prabūna aštuonias valandas. Darbuotojų darbo grafikus stengiamasi sudaryti taip, kad būtų patogu tėvams: tų, kuriems į darbą reikia išvažiuoti anksti, vaikai priimami ir pusę aštuonių ryto, kiti specialiu autobusiuku atvežami vėliau.
Lankytojai maitinami tris kartus per dieną, maistą darbuotojos atsineša iš greta esančios gimnazijos. J. Ruseckienė pasidžiaugia, kad maistas – sveikas, subalansuotas, skanus, porcijos nemažos, o lankytojų apetitas puikus.
Mato kiekvieną
Pasak J. Ruseckienės, tarnybos lankytojai nekalba, todėl darbuotojams labai svarbu išmokti pastebėti kiekvieno žmogaus nuotaikas, norus. „Nuolat ieškome, kuo juos užimti. Padeda informacinės technologijos. Vienas vaikinas labai mėgsta žiūrėti vaizdo įrašus, kitam labai patinka muzika, sekamos pasakos – jų mielai klausosi. Kai geras oras, einame į lauką. Ten bandome stebėti aplinką, liesti įvairius daiktus. Kasdienės veiklos labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, jų nuotaikų, kurios dažnai svyruoja. Mūsiškių savijautai turi įtakos ir įvairūs fiziologiniai dalykai“, – pasakoja vadovė.
J. Ruseckienės teigimu, ne mažiau reikšminga ir sukurti tinkamą ryšį tiek su lankytojais, tiek su tėvais: „Daug metų savanoriavau Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ rengiamose stovyklose, todėl ir darbas su negalią turinčiais žmonėmis man nėra naujiena. Žinau, kad įgyti šių žmonių pasitikėjimą nėra lengva, todėl labai džiaugiuosi matydama besišypsančius tarnybos lankytojus. Jei jie šypsosi, iš ryto atvykę paglosto ranką, vadinasi, jiems čia gerai. Mums tai – didžiausias palaikymas ir stiprybė.“
J. Ruseckienė pasidžiaugia nuolat sulaukianti teigiamų tėvų atsiliepimų. Dažnas pripažįsta iš pradžių jautęs nerimą, vis dėlto dabar visi teigia esą patenkinti – gali ramiai važiuoti į darbą, turėti laisvesnio laiko, nes vaikas saugiai paliktas specialistams.
Tikisi nuolatinės laikinojo atokvėpio paslaugos
Trakiškė Daiva pasakoja, kad jų šeimai be dienos socialinės globos paslaugų buvo pasiūlytos ir pagal bandomąjį projektą rajone teiktos laikinojo atokvėpio paslaugos. Vis dėlto šeima jomis pasinaudoti nesiryžo. Kai sūnus lankosi socialinės globos tarnyboje, vakare jis autobusiuku parvežamas namo. Mamai nesinorėjo palikti vaiko kitoje aplinkoje ilgesniam laikui. Kai šeima susizgribo ir suprato, kad laikinojo atokvėpio paslauga labai reikalinga, dalyvauti projekte jau nebeturėjo galimybės, neliko vietų. Vis dėlto Daiva viliasi, kad Trakų rajone šios paslaugos atsiras ne kaip bandomasis projektas, o šeimoms bus teikiamos nuolat.
J. Ruseckienė pasakoja, kad projektas truko metus, per šį laikotarpį vienai šeimai skirtos 252 valandos atokvėpio, jos išnaudotos įvairiai – kai kurie tėvai palikdavo vaikus po darbo, kiti – savaitgaliais ar išvykdavo atostogų. Pasak pašnekovės, artimiesiems palikti vaikus žinomoje aplinkoje, pažįstamiems specialistams buvo drąsiau. Kai kurie tėvai išdrįso savo atžalas palikti ilgesniam laikui pirmą kartą. Vis dėlto pamatę, kad čia jų vaikai saugūs ir prižiūrėti, palikdavo ramia širdimi.
„Projektą inicijavo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Dalyvavome jame, nes mūsų patalpos atitiko visus reikalavimus – tam tikras lovų skaičius, galimybė pasigaminti maisto, nusiprausti ir panašiai. Paslauga tarp Trakų rajono gyventojų buvo labai populiari. Dar dabar šeimos teiraujasi, kada vėl galės gauti laikinojo atokvėpio paslaugą. Kol kas neaišku, kada ji vėl bus teikiama, laukiame savivaldybės sprendimo“, – kalba tarnybos vadovė.
Rajono merė sako suprantanti, kad laikinojo atokvėpio paslauga šeimoms, prižiūrinčioms sunkią negalią turinčius artimuosius, labai reikalinga. „Planuojame rajono gyventojams teikti šią paslaugą. Jei nepavyks gauti projektinių lėšų, bandysime skirti pinigų iš savivaldybės biudžeto. Matome, kad šeimoms panašios pagalbos labai reikia“, – pabrėžia E. Rudelienė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
