Sekmadienio rytmetį į Vilniaus senamiestį užklydusius žmones džiugiai nuteikė nuo Rotušės aikštės iki Gedimino kalno papėdės nusidriekusi eisena. Jos priešakyje – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestras, už jo – rateliais riedantys, plakatais nešini, besišypsantys neįgalieji. Taip jau antrus metus iš eilės prasidėjo šventės „Tau, Vilniau!“ renginiai, kurių šiemetinis šūkis – „Už miestą tau ir man“.
„Per 15 metų šio renginio tikslai ir uždaviniai šiek tiek keitėsi, – sako pagrindinė šventės organizatorė, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ vadovė Viktorija Vitaitė. – Anksčiau raginome žmones burtis, o dabar akcentuojame bendrystę. Skaudūs įvykiai Žiežmariuose ir kitur rodo, kad mums jos dar labai trūksta – turime geriau vieni kitus pažinti, priimti, būti kartu.“
Bendrystės poreikį savo sveikinimo kalboje pabrėžė ir renginio globėjas, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Žvelgdamas į iš 120 organizacijų susirinkusius žmones, pristatančius čia savo darbo, kūrybos rezultatus, jis sakė, kad būtent šie žmonės ir yra pati didžiausia dovana Vilniui. Ministras linkėjo jiems pasklisti po miestą, aplankyti muziejus, kitas erdves, kad Vilnius pamatytų, kiek daug mūsų, kokie mes galime būti įvairūs ir kad galime būti kartu.
„Labai džiaugiuosi, kad šventė įvairėja: atsiranda sporto, diskusijų, šv. Mišios pasidarė įtraukios, suprantamos visomis kalbomis. To ir siekiame, todėl ir esame čia, Katedros aikštėje, kur vyksta patys svarbiausi įvykiai“, – sakė L. Kukuraitis.
Bendras darbas ir suvienija, ir atpalaiduoja
Šventinio renginio bendrystės idėja sklido tarsi ratilai ežere. Prie jos prisijungti kvietė ir Vilniaus psichikos sveikatos centro meno terapeuto Manto Televičiaus sumanymas – sėsti į ratą, imti vąšelį ir visiems kartu nerti bendrą darbą – spalvingą kilimą. Pasak šios idėjos sumanytojo, bendras darbas padeda atsipalaiduoti, pašalina įtampas, leidžia pasijusti geriau. „Jeigu galvoje dūzgia šimtai gluminančių minčių, pats geriausiais būdas jų atsikratyti – sumegzti į šį kilimą“, – juokavo jis.
Dailės akademijoje baigęs tekstilės studijas, o vėliau ir į meno terapeuto mokslus pasigilinęs Mantas sako per beveik 10 metų įsitikinęs teigiamu šios veiklos poveikiu. „Gal tik kokiems 3–4 žmonėms nepavyko išsivaduoti iš įtampos, kitiems buvimas rate, pasikartojantys judesiai sužadina bendrystės poreikį, – džiaugiasi būdą, kaip be žodžių prakalbinti žmones, atradęs meno terapeutas. – Prinstono universitete atlikti tyrimai įrodė, kad pasikartojantis judesys (tai gali būti ne tik nerimas, bet ir mezgimas, siuvimas ir kt.) gerina serotonino ir dopamino mediatorių veiklą smegenyse ir padeda žmogui atsipalaiduoti.“
Prie Manto iniciatyvos šventėje prisijungusios moterys iš Kupiškio, Kaišiadorių, kitų miestų tikino: šių tyrimų rezultatai tikrai ne iš piršto laužti – dauguma neįgaliųjų mėgstamų rankdarbių turi tokį poveikį, todėl ir lūžta prekystaliai nuo jų nėrinių ir siuvinių, drožinių ir papuošalų. O jeigu dar vieną dirbinį kuria keliese – toks darbas labai suartina.
M. Televičius sako, kad kartu su Psichikos centre besigydančiais žmonėmis sukurtus darbus jie vadina meno kūriniais, juos eksponuoja parodose. Daugiau kaip 4 metrų skersmens spalvingas kūrinys sužavėjo ir šiuolaikinės tekstilės parodos lankytojus. „Toks kūrinys simbolizuoja žmogų, o kiekviena spalva – skirtingą nuotaiką, – pasakoja idėjos sumanytojas Mantas. – Kai šiuos darbus eksponuojame parodose, pakabinu ir paaiškinimus, kaip kiekvienas žmogus interpretavo skirtingas spalvas. Vienam geltona spalva – tai saulė, o kitam ji asocijuojasi su suknele ar smagia šeimos švente. Šiame kūrinyje viena spalva keičia kitą – kaip ir mūsų nuotaikos, kaip ir visas gyvenimas.“
Prie naujo žmogaus gyvenimą įprasminančio kūrinio gimimo prisidėjusios šventės „Tau, Vilniau!“ dalyvės rankdarbių mėgėjos neslėpė: šią idėją būtinai pritaikys ir savo organizacijose.
15
21
31
Dirbiniai, tampantys organizacijos vizitine kortele
Neįgaliųjų organizacijose veikiančių užimtumo būrelių dalyvės paprastai išbando daugybę įvairių rankdarbių. „Esam tikros barbės devyndarbės“, – šypsojosi ne vienos organizacijos mugės dalyvės. Vis dėlto yra ir tokių, kurios jau daugelį metų gilinasi į kokią nors vieną sritį ir taip ištobulina savo dirbinių techniką, kad net reikliausi vertintojai neranda prie ko prikibti. Trakų rajono neįgaliųjų draugijos moterys jau daugiau nei 10-metį mezga žaislus (tiesa, kasmet vis paįvairina jų asortimentą), Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbių „Kamanės“ narės siuva dailius krepšius, o įdomesnių, iš vyriškų marškinių pasiūtų prijuosčių panorę ieško ant Jiezno žmonių su negalia sąjungos prekystalio.
Net pačiose didžiausiose mugėse su niekuo nesupainiosi ir Kaišiadorių socialinių paslaugų centro skiautininkių darbų. Jų darbai – tikra kantrybės mokykla. Tarp į šventę kaišiadoriečių atvežtų gaminių buvo ir 10 metų iš šešiakampių skiautelių dviejų moterų kantriai dėliota lovatiesė. „Pradėjo Bernadeta Medelienė, bet pablogėjus jos sveikatai darbą tęsti teko man, – sako Kaišiadorių socialinių paslaugų centro skiautinių siuvimo būrelio vadovė Lina Jotkienė. – Jau daugiau kaip 20 metų šio amato paslapčių mokomės, daugybę moterų šiuo „virusu“ užkrėtėme.“
Būrelio vadovė didžiuojasi kiekvienu darbeliu, vertina visų moterų pastangas. Rodydama kruopščiai rankomis adata sudygsniuotas visiškai negirdinčios Eglės Sabonytės servetėles, L. Jotkienė džiaugiasi, kad mergina labai imli, greitai viską perpranta, o Linos Zdanavičienės skiautiniai išsiskiria vienos spalvos ir atspalvių deriniais, be to, tą pačią techniką ji panaudoja ir iš gobeleno siūdama kosmetines bei akinių dėklus.
Įtraukė edukacinės veiklos ir diskusija
Kasmet naujomis iniciatyvomis atsinaujinanti tradicinė šventė šiemet pasiūlė ir nemažai edukacinių programų. Dalyviai galėjo išbandyti ebru, arba tapybos ant vandens meną, susikurti papuošalą, netgi pabandyti nudrožti klumpę. Daugybė vaikų buvo apspitę ir spalvų muzikos instrumentus – išbandė, kaip groti skaitant skirtingų spalvų natas.
Į Pilies skverą šventės dalyvius viliojo įvairios sporto veiklos. Kauniečiai supažindino ir kvietė sužaisti bočią, vilniečiai pasakojo apie aklųjų riedulį ir paragino patiems (su raiščiu ant akių) pelnyti įvartį. Visi galėjo daugiau sužinoti ir apie neįgaliųjų tenisą, išbandyti triračio suteikiamas galimybes laisvai judėti.
Prieinamo miesto, jų erdvių tema vyravo ir pirmą kartą šioje šventėje surengtoje diskusijoje, į kurią neįgaliųjų problemomis besidominčius dalyvius priėmė viešbutis „Grand Hotel Kempinski“. Su aktyviais „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos, Lietuvos negalios organizacijų forumo, socialinio taksi, kitų organizacijų nariais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais Eglė Čaplikienė diskutavo apie Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. VšĮ „Sveikas miestas“ pasiūlė praktiškai įsitikinti sostinės prieinamumu ir 200 žmonių padovanojo pažintinę ekskursiją po Vilnių.
Muzika liejosi laisvai
Dar vienas šios šventės akcentas – muzika, meno kolektyvų pasirodymai. Išskirtinis šventės „Tau, Vilniau!“ bruožas – joje niekada nekoncertuoja vien neįgalieji, programą visuomet paįvairina ir nemažai profesionalių atlikėjų. Nacionalinio „Spalvų orkestro“ pasirodymą jau būtų sunku įsivaizduoti be diksilendo „Sweetband“ – nuolatinio šio renginio bičiulio.
Katedros aikštėje ir Pilies skvere šventės dalyvius ir svečius džiugino ne tik daugybės neįgaliųjų organizacijų meno kolektyvų muzikavimas, Emilio Korickio, Gražvydo Sidiniausko, kitų negalią turinčių solistų dainos, bet ir grupė „Biplan“, Jurgis Brūzga, Evelina Sašenko, Vaida Genytė, kiti atlikėjai.
Renginio organizatorė V. Vitaitė sako, kad bręsta mintis tokiomis šventėmis džiuginti ne vien sostinę, bet jas rengti ir regionuose. „Šventė „Tau, Vilniau!“ galėtų visus sukviesti kas antrus metus, o kitais metais keliautų po visą Lietuvą, – ateities planais dalijasi V. Vitaitė. – Norime, kad negalią turinčius žmones ir kūrybines jų galias pažintų kuo daugiau žmonių, kad vienybės, bendrystės idėja sklistų kuo plačiau.“
V. Vitaitė dėkinga Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kultūros tarybai, Vilniaus savivaldybei už šio integracinio projekto palaikymą ir finansinę paramą.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
