Naujienų portalo Balsas.lt redakcija sulaukė skaitytojos laiško, kuriame ji pasidalijo įspūdžiais iš kelionės į Berlyną. Panašu, kad didžiausiu kelionės „nuotykiu“ ir tapo važiavimas autobusu, kurio kiti keleiviai ne tik girtavo, bet su sugebėjo susimušti.
„Kelionė autobusu Vilnius–Berlynas–Vilnius atrodė nebloga idėja. Autobusai važiuoja kasdien, bilietai nebrangūs, jokių persėdimų, atvežimas beveik į patį Berlyno centrą ir, lyginant su lėktuvais, galimybė vežtis daug bagažo. Kadangi autobusais į Vokietiją jau yra tekę vykti ir prieš kelerius metus, 16 valandų kelionė neatrodė baisi – išsitiesi per kelias kėdes ir patogiai snaudi, skaitai, žiūri filmus. Galutinis pasirinkimas buvo ne kartą Vilnius–Ryga ir Vilnius–Talinas maršrutais išbandyti kompanijos „Ecolines“ autobusai. Kelionė prasidėjo ne itin gerai – autobusas vėlavo (teko šalti stotyje), o ir vairuotojai / bagažo tvarkytojai kalbėjo vien tik rusiškai, tad teko paplušėti, kol daiktai atsidūrė norimoje vietoje. Tačiau tik įsitaisius kėdėje (tiek keliaujant pirmyn, tiek ir atgal) paaiškėjo, kad nesmagioji kelionės dalis tik prasideda. O nemalonumų priežastis – keleiviai.
Regis nei tautiečiai, nei latviai ir estai nesupranta įvairiomis kalbomis (rusų, latvių, anglų ir lietuvių) pateikiamų instrukcijų, kurios kartojamos po kiekvieno sustojimo dideliame mieste. Alkoholis liejosi laisvai... Ne tik alaus skardinė ar vyno puodelis, bet ir degtinės, trauktinės keliavo po autobuso saloną. Važiuojant į Berlyną reiso palydovė to nematė arba apsimetė nematanti, o grįžtant į Lietuvą ji tiesiog nepajėgė susitvarkyti su vis labiau apgirstančiais keleiviais.
Visi žinome, kad išgėrus atsiranda drąsos ir noro bendrauti. Galbūt kažkam tai buvo pramoga, tačiau man tai priminė užgauliojimą ir priekabiavimą. Kas lindo bučiuotis, kas bėdas išsipasakoti ėjo, o kas pyko, kad iš autobuso priekio prisijungti prie kompanijos pakviestas „nigeris“ nesileido į kalbas ir dar drįso pakviesti palydovę bei paprašyti ramybės. Deja, „smagumai“ tuo nesibaigė. Stipriai padauginę alkoholio pora draugų iš Latvijos buvo nebepatenkinti „bendravimu“ ir ėmė aiškintis tarpusavio santykius iš pradžių žodžiais, o paskui ir kumščiais. Reiso palydovė bandė vyrus raminti, kiti keleiviai baugino policijos kvietimu. Net mušeikas išskyrus ir vieną iš jų perkėlus į autobuso pirmą aukštą ginčas nenutrūko: vyriškis vis grįždavo aiškintis dėl praskeltos lūpos. Apie miegą ir ramybę negalėjo būti nė kalbos.
Taigi, pigių skrydžių avialinijų keleiviai, besiskundžiantys triukšmu, aptarnavimu ar keleivių elgesiu turėtų susimąstyti, ar jų patiriami nepatogumai tikrai tokie dideli. Šios istorijos moralas vienas – į tolimą kelionę autobusu išsiruoškite tik tokiu atveju, jei tikrai neturite kito pasirinkimo. Ir prieš tai nusiteikite – kelionės metu greičiausiai ne tik nepailsėsite, bet ir neturėsite ramybės.“
