„The Guardian“ žurnalistė Carole Cadwalladr dalinasi įspūdžiais iš Šiaurės Korėjos.
Keisčiausias dalykas apie keisčiausią pasaulio vietą, Šiaurės Korėja yra tai, jog ten patekti be galo lengvą. Bent jau ne taip sunku, kaip galvojau. Įvedus į Google paiešką du žodžius „Korėja“ ir „turizmas“ nedelsiant iššoka atsakymas: Koryo Tours, britų valdoma Beijinge esanti kelionių kompanija. Keli paspaudimai, nemažas pinigų kiekis ir jūs jau sėdite vintažo stiliaus rusiškame lėktuve skrendančiame į Demokratinę Korėjos respubliką.
Tai – be galo jaudinanti patirtis kuri, greta sėdinčiam australui Paului užsiminus (visiškai atsitiktinai), jog pagal ES standartus Air Koryo laikomos nepatikimomis oro linijomis, tampa net šiek tiek per daug jaudinančia. Tačiau netrukus per traškantį garsiakalbį užgroja tranki muzika ir lyg iš šeštojo dešimtmečio nužengusios stiuardesės baltomis pirštinėmis, įmantriomis kepuraitėmis bei raudonomis lūpomis atneša laikraščius „The Pyongyand Times“. Pagrindinis straipsnis pasakojo apie Kim Jong Ilo vizitą į kiaulių fermą. „Šalies ekonomika sparčiai auga įkvėpta naujo revoliucinio pakilimo“, - tikina jis.
Tačiau revoliucinė liepsna dega ir lėktuvo viduje. Čia - 21 keleivis, susirinkęs iš visų pasaulio kampelių. Daugelis – su nemaža kelionių patirtimi. Tik vienas kanadietis Danas, vos vyresnis nei 20 metų vaikinas, Korėją išsirinkęs savo pirmajai kelionei į užsienį ( prisimenu vieną iš mūsų sakant „Ne, Danai, kitose šalyse iš viešbučio turistai gali išeiti nelydimi valstybės paskirto gido“).
Ir mes visi labai susijaudinę. Juk tik 1500 žmonių aplanko Šiaurės Korėją per metus. T.y. keliais tūkstančiais mažiau nei žoliapjovių muziejų Londone. Tad nusileidę tuščiu taku ir įėję į tuščią terminalą mes jaučiamės lyg atlikdami kelionę laiku. Tiesa, šis jausmas atsiranda gal ir dėl to, jog iš mūsų atimami mobilieji telefonai. Investicijų bankininkai ( grupėje buvo net trys, priversti atsistatydinti šios profesijos atstovai. Matyt nusivylimas kapitalizmu verčia Šiaurės Korėją patrauklia turizmui šalimi) regis pradės verkti.
Tačiau, kaip šalis, kurią Vakarai vadina „grėsminga“, o Georgeas Burshas priskyrė ją blogio ašiai, neatrodo tokia ir bloga. Prireikia šiek tiek laiko, kol praeiname muitinę, tačiau ne dėl to, jog mus tardytų ar kratytų mūsų daiktus. Viskas užtrunka, nes atrodo, jog mes vieninteliai iš viso lėktuvo nebandome įsivežti bent dviejų plokščiaekranių televizorių. Galiausiai sutinkame savo besišypsančius gidus: vyresnį vyriškį poną Lee bei jauną ir gražią moterį madingu paltų panelę Kim.
Keliaujame tuščiomis Pyongyango, pavyzdinio sovietų stiliaus blokais bei grandioziniais bulvarais, gatvėmis. Čia gali gyventi ir netgi atvykti ne kiekvienas pilietis – tam reikia specialaus leidimo. Panelė Kim mums papasakoja, jog „pyongyangas“ reiškia „plokščią žemę“, o klimatas čia nei per karštas, nei per šaltas.
Viešbutį pasiekiame jau temstant. Tai – „Yanggakdo“, įspūdingas 47aukštų, 1001 kambario pastatas, iškilęs Taedongo upės viduryje esančioje saloje. Šviesos dega tik trijuose ar keturiuose languose. Tiesa, tai daugiau nei kituose pastatuose, kuriuos pravažiuojame, mat naktimis Korėjoje atjungiama elektra. Daugeliui teko matyti žymiąją Korėjos nuotrauką iš satelito – juodą dėmę šviesos jūroje. Viešbutyje šviesos dega, tačiau 10 valandą vakaro, sėdint prašmatniame besisukančiame restorane miestas tiesiog dingsta. Kaip pamojus burtų lazdele – dabar jį matai, o dabar ne. Tiesa, jis pasimato ryto šviesoje
Geroji elektros nebuvimo pasekmė – mažai pramonės ir mažai užterštumo. Kuomet mes keliaujame į pietus nuo Pyongyango, Demilitarizuotos zonos link, keturių juostų kelyje nėra jokių mašinų. Sustoję pakelės stotelėje, pamatome pirmąjį eismo dalyvį – pravažiuoja dviratininkas. Dar po kiek laiko, keliu, greitojo eismo juosta pramarširuoja kareivių būrys. Taip, jei jūs norite kur nors patekti Korėjoje, jūs einate. Visur: laukuose ir purvinuose keliuose, kirsdami šalį mes matėme einančius žmones. Kur jie eina? Mes žinome apie Šiaurės Korėją tiek pat mažai, kaip ir jie apie mus.
Tokiai situacijai nepadeda tai, jog žurnalistai čia nelaukiami. Paskutiniai du, atvykę į šalį buvo įkalinti ir tik Billo Clintono įsikišimas padėjo jiems išeiti į laisvė. Turiu specialų leidimą, mat Nickas Bonneris, Koryo Tours įkūrėjas mano, jog kuo daugiau pasaulis sužinos apie Korėją, tuo daugiau patys korėjiečiai atsivers pasauliui. Tiesa, ir dėl to, jog išsyk sutikau nieko nerašyti apie žmogaus teises ir neįžeidinėti Didžiojo Vado. Mums nuolat primenama, jog jei elgsimės netinkamai, kentėsime ne mes, o mūsų gidai.
Mane į šalį įsileido kaip „kelionių patarėją“, ir būdama ja galiu džiugiai pranešti - apsilankymas Šiaurės Korėjoje – vienos puikiausių atostogų žemėje. Jūs matysite tik tai, ką mato visi, vykstantys į Šiaurės Korėją: t.y. tai, ką jums matyti leidžia valdžia. Tuo, ši kelionė man priminė „Hello“ žurnalą. Visada stebėjausi kaip įžymybės, pasirenka, kaip nori būti parodytos.
Taip pat yra ir su Šiaurės Korėja. Jūs norėtumėte matyti „tikrąją“ Korėja, tačiau ir „netikroji“ yra pritrenkianti, nes čia demonstruojama tai, ką galėtume pavadinti aukščiausiu turizmo pilotažu. Kiekviena kiekvienos dienos minutė yra suplanuota ir šis planas visuomet puikiai išpildomas: pradedant 5 eurų mokesčių už nacionaliniu delikatesu vadinamą šunienos sriubą, baigiant vyru, filmuojančius jūsų kelionę ir pabaigoje pagaminančiu DVD, kainuojantį 40 eurų.
Tokia kontrolė leidžia pajusti šalies izoliaciją ir paranoją. Tačiau po kelių dienų pastaroji nebeatrodo tokia nesuprantama. „Po to, kuomet Georgeas Bushas mus pavadino blogio ašies valstybe, jis užpuolė Afganistaną ir Iraką. Ar mes sekantys?“.
Santykiai su JAV paveikia visas sritis: jie įkaitina juche pasitikėjimo savimi ideologiją bei jos strategiją songun, akcentuojant karinius pasiekimus. Tuo paaiškinama viskas – elektros trūkumas, 90-ųjų badas, nusinešęs beveik 2 mln. Gyvybių. Dabar situacija nėra tokia prasta kaip tuomet, tačiau remiantis Pasaulio maisto programos „World Food Programme“ duomenimis, trečdalis šalies gyventojų kenčia nuo maisto trūkumo. Kita vertus, mūsų maistas – skanus ir jo pakanka. Net ir šunienos sriuba ( daliai iš mūsų primenanti ėrieną, kitiems – jautieną).
Svarbiausias kelionės momentas – Kim Il Sungo mauzoliejaus aplankymas, vadinamas „puikiausia turistine patirtimi visame pasaulyje“ (Šiek tiek mažiau puiki - „Tarptautinė draugystės paroda“ , kurioje pateikiama 223 579 dovanos, įteiktos Kim Il Sungui. Tarp jų ir krokodilo iškamša, pasipuošusi liemene ir varlyte, pateikianti gėrimus, padovanota lyderiui Nikaragvos Sandinistų nacionalinio išsivadavimo fronto atstovų).
Mes apsirengę savo geriausiais rūbais. Panelė Kim išrikiuoja mus į eilutes po keturis, kol praeiname pro apsaugą. Vidinėje šventovėje sudarome dvi eiles ir po panelės Kim komandos žengiame į priekį ir nusilenkiame Kim Il Sungo statulai. Tuomet einame į kambarį, kur laikomas pats balzamuotas vado kūnas. Čia sudarome šešias eiles ir nusilenkiame ne vieną, bet tris kartus iš skirtingų krypčių.
Tačiau tai – dar ne pabaiga. Dar vienas marmurinis kambarys su audio liudijimais apie tai, kaip žmonės reagavo į vado mirtį. „Visiems plyšo širdis. Raudodami ir plūsdami ašaromis jie krito žemėn ir virto žėrinčiais akmens luitais! Visi jautėsi taip, tarsi būtų mirusi pati žemė!“.
Išėjus grupė Korėjos moterų išsirikiuoja priešais rūmus ir nusifotografuoja. Kai kurios jų braukia ašaras. Kim Il Sungas vadinamas tautos tėvų, net konstitucijoje įrašytas kaip „amžinasis prezidentas“. Tad šios emocijos – nuoširdžios.
Šiaurės Korėjos bėda, kaip mums paaiškina viena iš mūsų angliakalbių gidžių, jog žmonės mato tai, ką nori matyti. Kinai čia mato dalelę Kinijos, rusai – Rusijos, Ferencas, su mumis keliaujantis vengras mato panašumų su Vengrija. Kaip ir mūsų lankomos mokyklos mokiniai jis ryšėjo raudoną pionieriaus kaklaraištį. „Mano tėvai negalėjo patikėti, kur aš vykstu. Jie buvo išsigandę“, - sako jis.
Kanadietis Danas mato „užsienį“ ( ir tai jį gąsdina taip, jog nežinau ar jis paliks savo gimtąjį Winnipegą dar sykį). Peteris, 74metų australas, mato kovos laukus. Jis pakelia kelnių kraštą ir rodo panelei Kim savo žaizdas. „Štai čia, jūs, šunsnukiai mane bandėte nušauti. Tiesa, privalau būti sąžiningas – aš tuo metu ir aš nuolat bandžiau užmušti kurį nors iš jų“, - kalba jis. Tai – pirmas Korėjos karo veteranas „iš kitos pusės“ kurį sutinka panelė Kim ir ponas Lee. Nuoširdžiai sukrečia kaip jie juo rūpinasi – iš savo pinigų sumoka, jog vyriškis traukinyje grįžtų aukštesne klase ir jaustųsi patogiau.
Tai – neužmirštama kelionė, lyg keliautume vienu iš Constable piešinių. Ūkininkai laukuose, gyvuliai, vaikai žaidžiantis mediniais lankais – viskas taip keistai nekalta – peizažas, kuris galėtų būti iš bet kurios šalies prieš kokius kelis šimtus metų. Ir tik po keturių valandų pamatau pirmąją mašiną, kuomet mes priartėjame prie sienos, kur juokauti nenusiteikė muitininkai ištrina pusę mano nuotraukų. Už Yalu upės išvystame Dandongą, mažą Kinijos miestą, staiga atrodantį tikru megapoliu.
„Kaip pastatai gali būti tokie aukšti ir žėrintys?“, - pagalvoju.
Tačiau, vienas iš tų dalykų, kurių jus išmoko kelionė į Šiaurės Korėją – viskas priklauso nuo požiūrio.
