Keliaujant ir atrandant kitų šalių grožybes, gali pasirodyti, kad gimtoji šalis labai kukli. Ypač, kai kalbame apie Ameriką - galingą, turtingą puikių galimybių šalį. Šį kartą kviečiu į ją pažvelgti ne pro turistinius žiūronus, o iš arčiau.
Naujosios galimybės.
Šie metai išskirtiniai, nes juose atsirado dar viena svarbi data - lapkričio 17-oji. Tai diena, kai JAV Lietuvai nustatė bevizį režimą. Tai reiškia, kad tampame priimtini Amerikai tokie, kokie esame, kad tolimo gėrybių krašto ištroškę studentai ar šiaip laimės ieškantieji nebelauks eilėje prie Amerikos ambasados nerimaudami, ar jiems bus leista pakelti sparnus. Ir kiekvienas, norintis pamatyti tolimąjį kraštą, galės tai įgyvendinti.
Ilgą laiką emigracija į Ameriką, ypač kol dolerio kursas Lietuvoje nebuvo kritęs, žmonėms asocijavosi su gyvenimo kokybės šuoliu aukštyn. Ir rodėsi - kuo ilgiau ten būsi, tuo geriau gyvensi. Dažnai ir dabar dar neatvėsęs gausios emigranto giminės, likusios Lietuvoje, įsivaizdavimas, kad „išvažiavėlis“ ten nieko neveikia, tik lengvai turtus kraunasi ir laimingas per dienas vaikštinėja, Amerikos himną niūniuodamas.
Tačiau realybė, pasirodo, yra kitokia. Emigracija nėra lengva nei materialiu, nei emociniu atžvilgiu. Ir kiekvienas, planuojantis ieškoti laimės svetur, turėtų pamąstyti, kur bėga, nuo ko bėga, ko siekia, kokią kainą už tai moka ir ką gauna. Naujosios išvykimo į JAV galimybės atgaivino nesenus prisiminimus ir iškėlė į paviršių įvairaus „skonio“ patirtį. Kartą man jau teko patikrinti, ar svajonės, sietinos su šia galimybių ir „laimingų žmonių“ šalimi, yra pagrįstos. Visai netikėtai teko patirti išgyvenimų, kurių nesitikėjau ir neplanavau.
„Netikėkite amerikonais, jie veidmainiai“
Pirmasis įspūdis, gal veikiamas išankstinės nuostatos, o gal didelio noro tikėti, jog yra tokia visuomenė, kurioje visi vieni kitus myli, toleruoja, bendrauja ir rūpinasi, atitiko tai, ko tikėjausi.
Nuo pirmųjų akimirkų Niujorko oro uoste iki įžengiant į žadėtąją darbovietę Naujojo Džersio valstijoje Vilvudo miestelyje pasitaikė žmonių, kurie atrodė stulbinamai paslaugūs ir dėmesingi. Niujorke pamatę, kad blaškomės, jie neprašyti patarinėjo, kaip nukeliauti į reikalingą vietą. Viešbutėlio, kuriame su drauge apsigyvenome, savininkas pirmąją dieną pats pasisiūlė nuvežti į kitą miestuką, kuriame turėjome gauti socialinio draudimo pažymėjimus. Tame miestelyje sutikta Amerikos prancūzė net pavaišino pietumis, valandą laukė, kol apsipirkome dideliame prekybos centre, ir su malonumu parvežė mus atgal, nors mūsų gyvenamosios vietos kryptis jai buvo visai ne pakeliui. Tik tądien užkliuvo man tos mielos prancūzės, vardu Luccete, pasakyti žodžiai: „Netikėkite amerikonais, visi jie veidmainiai.“ Tąkart nepatikėjusi tuo, ką išgirdau, viduje pamaniau: „Na jau ne! Tai geri, paslaugūs ir labai malonūs žmonės, su kuriais bus gera gyventi.“ Tokia mano nuostata atrodė nepakeičiama.
Šių pirmųjų įspūdžių ryškumas ėmė blėsti, ir po truputį vis dažniau šmėsteldavo mintis, jog visas tas lipšnumas, spalvingi žodžiai ir tuo demonstruojamas geranoriškumas - tik paradinė įvaizdžio pusė. Aštrėjo nuojauta, jog čia žmonės - didesni egoistai nei kitur. Kuo gi reiškiasi jų egoizmas? Kalbomis jie nori pasirodyti esą tobulos asmenybės, tačiau daro visai ką kita. Tai gąsdino, nes niekada negalėjai žinoti, ar bendradarbis, kuris tau šypsosi į akis ir kalba maloniausiu tonu, čia pat nusisukęs už kampo neapšmeiš tavęs darbdaviui. Nesupratau, kaip gali būti, kad mano bendradarbė viešbutyje, kur dirbau kambarine, moteris, kuriai per 40, elgiasi taip prieštaringai. Ji su entuziazmu pasakoja, kad čia dirbę mano broliai jai buvę kaip sūnūs, gaili manęs, kad plušu dviejose darbovietėse, atrodau pavargusi ir vos spėju pavalgyti. Jos žodžiais, iš manęs „vieni kauleliai belikę“. Tačiau ji taip pat mielai užkrauna man savo darbą, kaskart atlikdama jį vis lėčiau, nes žino, kad aš, baigusi savąjį ir negalėdama išeiti anksčiau nei kitos, jai padėsiu pabaigti tai, ko ji nespėjusi. O štai mergina, mane mokiusi restorano, kuriame dirbau, sistemos dalykų, šypsodamasi ir meili teiravosi, ar aš jau esu dirbusi padavėja anksčiau?
Pasakiau tiesą - ne. Vakare jau iš bosės sužinojau, kad man padavėjos vietos teks palūkėti, nes aš dar neturėjusi tokios patirties. Tad teko imtis sunkesnio darbo - kartu su vaikinais padengti ir nukraustyti stalus, nešioti indų prikrautas dėžes vieną po kitos.
Kalbos barjero kalėjimas
Taigi buvau sutrikusi, nes nežinojau, kokią save galiu atskleisti. Be to, anglų kalbos žodžių stygius neretai trukdė tai padaryti taip, kaip norėčiau. Keliaudama į JAV buvau entuziastingai nusiteikusi su visais daug bendrauti, užmegzti pažintis, būti gyvenimo sūkuryje. Bet po truputį entuziazmas blėso, ypač kai patyriau keletą nesėkmių, bandydama susišnekėti su tikrais amerikiečiais. O tokie buvo beveik visi mano bendradarbiai. Atsirasdavo žmonių, kurie net nesivargindavo suprasti, ką jiems sakau. Galėdavau kaip tik įmanoma tobuliau „dėlioti“ gramatinę sakinio struktūrą ir laužyti liežuvį, kad neliktų svetimšalės akcento, o jie tik žiūrėdavo keistais veidais ir vis iš naujo klausdavo: „What did you say?“(liet. „ką tu pasakei?“). Apimdavo gėda, beviltiškumas ir nevisavertiškumas. Studijų metais buvau daug skaičiusi apie kalbos vaidmenį žmogaus gyvenime. Dabar realybėje patyriau praktiškai, kiek daug reiškia kalba. Norėjau mokėti angliškai taip, kad galėčiau kokybiškai bendrauti su žmonėmis! Jaučiausi negalinti atskleisti savo asmenybės. Būdavo nesmagu, kai vasaros pradžioje darbo restorane metu tarp bendradarbių galėdavau būti tik stebėtoja, o ne dalyvė! Taip norėdavau įsisukti į veiksmą, pasakyti, ką mąstau, išreikšti savo nuomonę, pakalbinti kitus. Žinodama, kokį didelį džiaugsmą man teikia bendravimas su žmonėmis, ir jausdama, kad čia to negaliu kokybiškai daryti, jaučiausi kalbos barjero kalėjime. Tai skatino slegiantį vienišumo jausmą ir atsiribojimą.
Kaip išlikti savimi?
Žmonių elgsenoje matydama daug dirbtinumo nerimavau, kad kiti žmonės mano nuoširdumą taip pat supras tik kaip mandagumo išraišką. Todėl pradėjau vengti būti nuoširdi. Vengiau to, kas man natūralu, nes tai buvo suvokiama kaip... dirbtina. Jaučiau, kad nepriklausau šiai aplinkai. Džiaugsmas dingo, energijos neliko, idealizmas apleido, svajonė žlugo. O kas toliau? Vėjai užkaukė viduje, tačiau judėti reikėjo. Supratau, kad belieka kaip nors emociškai sustiprėti ir visu pajėgumu kibti į darbus. Nutariau, jog privalau išlikti savimi, išsaugoti natūralumą, neslopinti savęs ir tvirtai laikytis to, kuo tikiu, neatsisakyti savo idealų. Turėjau tapti gyvybinga ir besišypsanti. Tik labai tikėjausi, kad ta šypsena bus sklindanti iš vidaus ir tikrai reiškianti gyvenimo džiaugsmą, kad ji nebus suvaidinta - tai jau būtų manipuliavimo žmonėmis įrankis. Pastebėjau: kai aptarnaudama žmones esu švytinti, besišypsanti ir patenkinta - tada daug geriau sekasi! Visa tai kaip užburtas ratas: tu nusišypsai, kažkas nusišypso tau, tada vėl nusišypsai ir tarsi pradeda veikti mechanizmas su pagreičiu, tampa daug lengviau būti geros nuotaikos. Supratau, kad svarbiausia yra sukaupti valią ir pačiam pradėti šypsotis, į viską žvelgiant iš gerosios pusės, nesigilinant, kas tau nusišypso natūraliai, o kas „išmeta“ tik dirbtinį „amerikonišką čyzą“. Net ir išvykdama namo vis dar kartojau draugei: „Aš vis tiek dar nesuprantu, kaip yra mylima Amerikoje.“
Emigracijos kaina
Kalbą labai pasistengus galima išmokti, kitos šalies gyventojų mentalitetą - perprasti. Tačiau visų svarbiausia - susivokti, ar ne per brangiai mokame už tai, kad susikurtume gerovę šalyje, kuriai vis tiek išliksime svetimi? Čia neaugę, neperėmę šios kultūros ir nepakeitę savo pasaulėžiūros jausimės esantys lyg už stiklo, kuris skiria nuo tikrųjų Amerikos gyventojų. Na, o tiems, kurie drąsiai nori pažinti platųjį pasaulį, linkėčiau sėkmės. Tik tegu neapleidžia jausmas, jog tėvynė - vieta, kuriai priklausote labiausiai.
Karolina Vitkauskaitė
