Keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Panevėžio nutolusiai ir šalia „Via Baltica“ magistralės įsikūrusiai Ramygalai 2010-ieji buvo ypatingi. 640 metų jubiliejų paminėjęs miestelis praėjusį gruodį nuleido Lietuvos kultūros sostinės vėliavą.
Įgyvendino naujas idėjas
Pernai Ramygaloje vyko daugybė įvairių renginių. Ramygališkiai didžiavosi laimėję konkursą „Lietuvos kultūros sostinė 2010“. Organizatoriai ir visa vietos bendruomenė pasistengė atskleisti Ramygalos, nuo 1957 m. turinčios miesto teises, ypatumus, prisiminti gilią istoriją, iš užmaršties prikelti žinomus vardus.
Nuaidėjus Lietuvos kultūros sostinės renginiams, liko darbai ir ženklai, liudijantys ramygališkių pastangas gaivinant miestelio veidą. Ramygala pasipuošė jaunųjų skulptorių, keramikų darbais, pertvarkytame parko fontane pernai sužydėjo gėlynas. Naujomis spalvomis nušvito miesto centre stovintis maždaug prieš pusę amžiaus statytas savitos architektūros kino teatras „Aušra“. Jau daugelį metų neveikiančiame pastate buvo parodytas dokumentinis kino filmas apie Ramygalą ir jos žmones.
Įvairiems Lietuvos kultūros sostinės projektams generuoti pernai Ramygaloje buvo įkurta idėjų laboratorija „Keisk“. Jau ne vienus metus miestelyje veikiantis veiklių žmonių klubas „Savos erdvės“, kuriam vadovauja aktyvi mokytoja Laima Kiškienė, ir kiti miestelėnai sukūrė nemažai idėjų. Akį patraukia sumanymas išnaudoti netradicines miestelio erdves. Ant autobusų stotelės atsirado Ramygalos lankytinų vietų žemėlapis.
Į jį įtrauktas naujas objektas – iki šiol veikiantis tarpukariu statytas Ramygalos malūnas, kuriame yra išlikusi autentiška motorinė įranga. Jame buvo surengta edukacinė programa „Grūdo virsmas“. Miesto centre neveikiančios parduotuvės languose atgijo senose fotografijose sustabdytos žmonių gyvenimo akimirkos. Apie ramygališkių sumanumą ne vieną istoriją menanti mokytoja, Ramygalos gimnazijos Kraštotyros muziejaus vadovė Irena Zubauskienė atkreipė dėmesį į nuotrauką, kurioje įamžinta senoji Juodikonių pradinė mokykla. Ant medinės mokyklos šiaudinio stogo buvo įtaisyta nedidelė vėjo jėgainė, kuri gamino elektros energiją.
Netradiciškai buvo papasakoti Ramygalos istorijos fragmentai. Po miestelį ant įvairių pastatų sienų buvo „išbarstyti“ istorijos puslapiai, kuriuose pateikti įdomesni faktai. Ant vieno jų galima perskaityti apie Napoleono kariuomenės žygius Ramygaloje. Esą 1812 m. pro miestelį pražygiavę kariai čia palaidojo prancūzų pulkininką. Po 15 metų buvo atvykusi komisija ieškoti tos vietos. Kasinėjo, bet nieko nerado. Išvažiuodami tarstelėjo, kad čia buvo užkastas lobis. Pasakojama, kad ramygališkiai po to dar ilgai naktimis kastuvais darbavosi aplinkui.
Sunkiu metu gelbėjo gudrybės
„Ramygala buvo nusiaubta kryžiuočių, net 7 kartus įvairiais amžiais degė. Bet čia gyveno ir gyvena ramūs, orūs, darbštūs ir sumanūs žmonės“, – sako mokytoja I.Zubauskienė. Ji Livonijos kronikose aptiko, kad Ramygalos vardas minimas jau nuo 1370 m. Anksčiau manyta, kad miestelis kur kas jaunesnis. Ramygalos vardas kildinamas iš žodžių junginio „ramus galas, rami vieta“. Viena legenda byloja, kad kartą į šį kraštą užklydusi kilminga dama pareiškė, jog čia „ramus galas“. „Žmonės patys pastatė bažnyčią, mokyklą. Kai reikėdavo, jie griebdavosi ir visokių gudrybių“, – primena mokytoja I.Zubauskienė.
Pasakojama, kad dabartinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (pastatyta 1914 m.) statybos projektą ramygališkis Šegamogas pėsčiomis nešė į Kauną. Projektas buvo paprastesnis, bet statydami bažnyčią žmonės ją vis „augino“. Ir naujas tuometinės progimnazijos pastatas buvo pastatytas (1927 m.) dėl šio krašto žmonių užsispyrimo, darbštumo ir gudrybių. Ramygaliečiai rinko aukas, patys kasė pamatus, vežė akmenis. Pritrūkę medžiagų slapta prasimanė medienos. Dar daugiau apsukrumo reikėjo kovojant dėl progimnazijos išlikimo. 1936 m. ramygališkiams išprašius mokyklai tuometinio Prezidento Antano Smetonos vardą progimnazija nebuvo uždaryta. Sąjūdžio priešaušryje ramygališkiai pasipriešino iniciatyvai nugriauti mokyklos istorinį balkonėlį, iš kurio kalbą sakė Prezidentas A.Smetona.
Atkūrus nepriklausomybę Ramygalos centrinėje aikštėje buvo pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę (skulptorius Kazimieras Kisielius). Stalinizmo genocido aukas įamžinančiam paminklui žmonės rinko aukas. Pastangų jie dėjo ir atkuriant sovietmečiu nugriautą paminklą savanoriams, žuvusiems 1919 m. kovose su bolševikais. Šio krašto žmonės neliko abejingi, kai didelė bėda ištiko jauną vaikiną Valentiną Audzevičių. Abiejų rankų netekusiam vaikinui per kalėdinį labdaros vakarą vietos verslininkai, ūkininkai surinko per 12 tūkst. litų paramos.
Ožkomis vadino žemaitukus
Nuo seno Ramygala, kuri iki melioracijos buvo apsupta pelkynų, vadinama ožkų kraštu. Apie tai garsiai buvo priminta per pernykštę miesto šventę. Ramygaloje buvo surengtas teatralizuotas ožkų paradas ir mugė „Mis ožka“. Buvo renkamos gražiausia, elegantiškiausia, fotogeniškiausia ir kitaip pasižymėjusios ožkos. Tačiau Ramygalos ožkomis vadino visai ne šiuos gyvūnus. „Iš tikrųjų tai buvo maži arkliukai, kuriuos šio krašto gyventojai laikė, kad būtų lengviau per aplink plytinčias pelkes bristi. Didesni arkliai jose būtų įklimpę. Pasakojama, kad kai ramygališkiai važiuodavo į Panevėžio, Kauno ar Kėdainių turgus, žmonės juokdavosi ir jų arkliukus vadindavo ožkomis“, – „ožkų“ paslaptį praskleidė buvusi Ramygalos kultūros centro direktorė, pernykščių renginių siela Loreta Kubiliūnienė. Nors miestas laikomas ožkų kraštu, jo herbo ir vėliavos simbolis – baltasis gandras. Dėl to Ramygala priimta į Europos miestų Baltųjų gandrų asociaciją.
Prisiminė kraštiečius
Kultūros sostinės titulas suteikė progą prisiminti iš šio krašto kilusius garsius žmones. Vietos klebono, šalyje žinomo egzorcisto Edmundo Rinkevičiaus lėšomis buvo pastatytas paminklinis akmuo Marijai Kazimierai Kaupaitei – kazimieriečių vienuolyno įkūrėjai. Čikagoje jos vardu yra pavadinta gatvė, o gimtinėje ji buvo primiršta. Buvo surengtas žygis, skirtas paminėti sportinio ėjimo meistrą, olimpietį Antaną Mikėną, po pelkes, kurias aprodė Pašilių stumbryne dirbantis Rytas Papšys. Ramygališkiui aktoriui Sauliui Mykolaičiui atminti buvo surengtas respublikinis moksleivių autorinės dainos festivalis. Iš Ramygalos krašto yra kilę literatūros kritikas Albertas Zalatorius, astronomas Antanas Juška, knygnešys Adomas Ladukas, tekstilininkas Juozas Balčikonis (pernai gruodį mirė), elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris Adomas Čiplys, kurio anūkas – populiarus muzikantas ir dainininkas Andrius Mamontovas, ir daug kitų žinomų žmonių.
Naujas titulas išbandė miestelėnus
Apie 4,5 tūkstančio gyventojų jungiančios. Ramygalos seniūnijos seniūnas V.Chirv sako, kad Lietuvos kultūros sostinės titulas tapo savotišku išbandymu miesto bendruomenei. „Kultūros sostine tapome per patį sunkmetį. Projektui įgyvendinti gavome kelis kartus mažesnę sumą nei ankstesni šio titulo laimėtojai. Dar kartą norisi padėkoti vietos verslininkams, ūkininkams, kitiems aktyviems bendruomenės nariams, be kurių pagalbos nebūtų įgyvendinti visi sumanymai. Matyt, kuo sunkiau žmonės gyvena, tuo labiau jie linkę dalytis ir suprasti kitus“, – miestelėnų sutelktumu džiaugėsi seniūnas. V.Chir pastebėjo, kad ramygališkiai išliko sumanūs ir per ekonomikos krizę. Anot seniūno, nemažai verslininkų sugebėjo perorientuoti savo veiklą ir taip išvengti bankroto. Tiesa, socialinių pašalpų gavėjų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, padaugėjo kelis kartus. „Žmonės buvo pakylėti, o dabar gyvenimas vėl stoja į savo vėžes“, – sakė Ramygaloje veikiančio knygyno, vienintelio visame Panevėžio rajone, savininkė Žaneta Dangveckienė.
Vida Tavorienė
