Pradėkime nuo ugdymo įstaigos
Kaip kokia infekcija paplito priekabiavimas prie ugdymo įstaigose dirbančių pedagogų. Sutikime, kad pedagogika - tai ne šiaip kokia profesija. Tai - savotiškas gyvenimo būdas, pasišventimas tarnauti visuomenei, nešti šviesą, atstovauti vertybinį ugdymą ir būti, o tai ir yra svarbiausia, būti tinkamu pavyzdžiu visiems kitiems. Ar daug pedagogų iš pašaukimo pažįstame?
Ar valdininkai daro ką nors, kad mokytojai iš pašaukimo būtų pritraukiami į mokyklas? Ne jauni viščiukai, kurie tiki taika ir kilnumu, bet neturi savojo stuburo, o brandūs, sąmoningi, išmintingi pedagogai, kurie neturi kito tikėjimo - tik pedagogiką. Pastarieji myli vaiką. Kad ir kas benutiktų. O jauni žmonės dažniausiai myli save toje veikloje. Jiems vaikas yra savirealizacijos priemonė, o ne tikslas. Jie kaifuoja nuo savęs, kai vaikai juos dievina, sudievina, sureikšmina.
Ar tai meilė vaikams? Ne. Pažiūrėkime į privačių ugdymo įstaigų lozungus ir labai greitai suprasime, kad jie užsiima viskuo, tik ne pedagogika. O pedagogika - tai ne apie vaiką, tai apie savęs tobulinimą, apie asmeninę transformaciją. Ir tai nesusiję su jokia verslo plėtra. Kai turime tokią, o ne kitokią realybę, kaip gi galime reikalauti, pageidauti, norėti iš valstybinio sektoriaus ugdymo darbuotojų to, ko ir patys nedarome?
Ar bandėte kas nors ką nors veikti su 24 vaikais nuolatiniame triukšme? O kur dar kolegų spaudimas, o kur dar vadovų spaudimas nuolat palaikyti išsvajotą įvaizdį? Ko siekiame? Kad kiti padarytų mūsų vaiką žmogumi?
Mūsų vaikai mūsų įtakoje
Atsipeikėkime. Lai pavyksta mums su savais, dviem trim. Ir bus gerai. Lai pavyksta su savimi. Ir bus dar geriau. Tuomet nereikės užgaulioti darželio auklėtojų, mokytojų, kelti jiems neadekvačių reikalavimų, paistyti apie kilnumą, atsidavimą ten, kur nėra lengva atstovėti save, kaip žmogų. Sistema bestuburį suvalgo. Su viskuo. Išlaikyti savo stuburą, vertybes sistemoje nėra paprasta. Ir ne visi tą pajėgia. Ir tai nei blogai, nei gerai. Tiesiog, ne visi prabudo.
O mes, nesuvokdami to, norime, norime, norime. Kaip iš kokio prekybos centro. Tad sakau: liaukimės! Jei galime palikti savo šeimose moteris, pagimdžiusias daugiau nei vieną vaiką, pačioms tvarkytis su viskuo, jei galime pasitraukti nuo paprastos žmogiškos atsakomybės tinkamai auginti vaiką, atsakingai juo rūpintis, jei galime bausti vaiką, pasakiusį mamai netinkamą žodį, net patys žmonas vadiname visokiais gyvūnais ir keikiamės, jei patys rūkome, svaiginamės, skęstame pornografijoje, gašlume, tenkiname tik savo primityviuosius poreikius, jei be maisto ir televizoriaus daugiau nieko nenorime iš gyvenimo, ar yra žemėje tokių galiūnų, kurie mūsų vaikus padarytų labiau žmonėmis nei mes esame jais patys? Nėra. Ir tik patys vaikai, po mažiausiai 21 metų, atsipeikėję iš tėvų įtakos, galės priimti sau tinkamus sprendimus. O kol kas.
Prisiimkime atsakomybę už savo vaikus patys. Ir jokie prasti mokytojai ar darželio auklėtojai nekels grėsmės mūsų vaikų asmenybėms. Vaikai - ne krištoliniai.
O kaip gi ligoninės?
Kas suteikė teisę pasikliauti nepažįstamais medikais? Kas kada nors sakė, kad jie supranta, ko reikia vaikui gydymo įstaigoje? Žinoma, jie dirba savo darbą. Ir tą daro, normaliu atveju, gerai ir atsakingai. Yra situacijų, kai tėvai negali būti šalia savo vaiko.
Tačiau tai yra didžiulė išimtis. Ir tik mūsų pataikavimas medikams, mūsų infantili baimė juos supykdyti, mūsų iliuzinė baimė, kad jie, supykę, nepadarys visko gerai dėl mūsų vaiko, skatina mus kas kartą pataikauti medikų bukiems reikalavimas dėl bendros tvarkos. Nes ir jie savo sistemoje sugebėjo pamesti žmogų savyje. Kaip jau sakiau: atstovėti savo stuburą nėra lengva. Mes tiesiog privalome jiems užduoti visus klausimus, kurie mus domina.
Mes tiesiog privalome prašyti jų paslaugų su kokybiškiausiomis medžiagomis, jei tik yra galimybė rinktis. Ir nesvarbu, ką jie pagalvos. Mes tiesiog privalome demonstruoti žmogišką drąsa rūpintis savo vaiku. O ne suglaudus minkštąją vietą stovėti ir tikėtis. Mes, tėvai, neturime tarnauti jų vidaus tvarkai ir jėga guldyti vaikų į lovas ant ratukų, kad juos liftu nubogintų į dar vieną vaikui svetimą aplinką sanitarai, kurie tam ir skirti. Ir mums, tėvams, turėtų būti nė motais, kad jiems bus nepatogu. Svarbu, kad patogu ir gerai bus mūsų vaikui.
Vaikams užtenka pačios intervencijos, kuri daro didžiulę įtaką vaiko psichikai. Prieš intervenciją ir po jos vaikui reikia mamos ir tėčio ar kito artimo žmogaus. Ir normalu, kad vaikai, išvydę artimą žmogų, pradeda verkti. Jie išverkia susikaupusią įtampą tiem, kuo pasitiki. O ką medikai? Jie vis dar galvoja, kad tėvai vaikuose sukelia netinkamas reakcijas. Todėl, geriau tėvų ligoninėse nebūtų. Ar galime pasikliauti taip mąstančiais medikais ir daryti viską, ką jie sako? Atsipeikėkime. Ir elkimės atsakingai savo vaiko atžvilgiu. Ir tai nėra lengva Ir tai nėra patogu. Bet kas, jei ne mes. Priminkime sau: manęs nereikia medikui, tačiau manęs reikia vaikui. Aš privalau išlaikyti budrumą, būti adekvatus, stabilus ir taip padėti vaikui įveikti tai, ką jam tenka įveikti.
Kitos aplinkos
Atsipeikėkime ir elkimės atsakingai. Visur ir visada. Kokia yra priežastis palikti du mažus vaikus maudytis vienus? Kai negalime jų nė matyti, nė girdėti? Kokia? Kokia yra priežastis palikti judrų vaiką vieną baseine, net jei yra treneris? Juk jis teturi dvi akis ir dvi ausis. O vaikų? Kiek jam reikia sužiūrėti?
Ir jei gerai pažįstame savo vaiką, kodėl tikimės, kad kažkas kitas jį jau sužiūrės? Kokia yra priežastis leisti vaiką eiti vienam kažkur, kur gali jį nuskriausti? Nekaltinkime savęs. Tiesiog neatleiskime savęs nuo atsakomybės prieš vaikus ir liaukimės ją perkėlinėti ant kitų pečių. Vaikai dar maži įvertinti visas grėsmes. Tam esame mes, tėvai. Ir jokios rašytinės žinutės ar kažkokios vidinės neaiškių žmonių vidinės darbo tvarkos neatleidžia mūsų nuo atsakomybės prieš vaikus. Ne kartą girdėjau, kaip per nemokamas plaukimo pamokas baseinuose vaikai yra apšaukiami pedagogų, kuriems jau nėra reikalo bandyti savo silpną nervų sistemą su vaikais.
Pastarieji pradeda bijoti ne tik vandens, bet ir naujų patyrimų. Ir žmonių. Ir mokytojų. Ar tikrai sau galime leisti, kad vaikai ką nors patirtų bet kokia kaina? Sakysite: apšaukti, tai ne paskęsti? Iš kur mums žinoti, kad dar vienas apšaukimas netaps paskutiniu vaiko kantrybės taurės lašu? Todėl sakau: atsipeikėkime ir likime atsakingi prieš savo vaikus. Lai kitų tragedijos mus paskatina kosminiu greičiu užaugti. Ir tapti tikraisiais suaugusiais. Ir savo galias demonstruokime nenurodinėdami, kaip vaikams gyventi, o vaikų sąmoningoje globoje. Būkime laimingi!
