Šis klausimas jaudina ne tik pačius mokinius, bet ir jų mokytojus bei vaikų tėvus. Daug specialistų aptaria esamą mokslo situaciją Lietuvoje. Mokinių tėvams susivokti yra sunkiausia, nes mes mažiausiai turime žinių apie ugdymą, jo kokybę bei tinkamas priemones. Akivaizdu viena: tol, kol tėvai nepradės domėtis ugdymu iš esmės, valstybinės institucijos vos ne kas ketverius metus inicijuos įvairius eksperimentus su mūsų vaikais ir pedagogais, pametę pagrindinį nuoseklaus ugdymo tikslą - asmenybės ugdymą.

Lietuvos tėvų forumo tarybos akcentai

Lietuvos tėvų forumo taryba mano, kad nesvarbu, kiek laiko vaikai yra ugdomi. Svarbiausia - kaip. Prioritetas turėtų būti skiriamas ugdymo programų transformavimui ir jų įgyvendinimui. Dabar ugdymo programos orientuotos į žinių kaupimą ir jų atgaminimą. Švietimo įstatymas kelia kur kas globalesnius tikslus: ugdyti atsakingą, savarankišką, kūrybingą asmenybę. Mokykloje, kokia ji yra dabar, ilgiau mokytis nori, greičiausiai, vienetai. Labiausiai mokiniai pageidauja vasarą pratęsti jiems svarbų neformalų ugdymą, kuris taip pat labai susijęs su pagrindiniais Švietimo įstatymo tikslais. Veltui yra manoma, kad neformalus ugdymas yra nevertingas ugdymas, o tik - malonus laiko praleidimas. Užsienio šalių patirtys rodo, kad formalaus ugdymo rezultatai yra geresni tuomet, kai kasdienis akademinis ugdymas yra pripildomas neformalaus ugdymo metodais. Svarbiausia ugdyme yra santykiai. Kai santykiai yra geri, ugdymo sėkmė garantuota. O ugdymo sėkmė - tai visai ne šimtukai per egzaminus. Tą pamiršta dauguma tėvų. Ugdymo sėkmė - tai ugdymo įstaigos darbuotojų gebėjimas atpažinti kiekvieno vaiko galimybes, vystyti kiekvieno vaiko potencialą ir pritaikyti jį gyvenimui baigus mokslus mokykloje. Juk ne visiems reikia studijuoti universitetuose. Svarbiausia, kad jaunas žmogus ne tik atsiduotų saviraiškai, bet ir pasitarnautų savo profesine veikla savo šeimai, tėvynei, visuomenei, žmonijai.

REKLAMA

Tėvai per mažai išmano

Bendraudami su mokytojais tėvai įsitikino, kad pedagogai akcentuoja laiko stoką, t.y. sakoma, kad dabar galiojančių ugdymo programų įgyvendinimui trūksta laiko. Kelkime klausimą: ko siekiame prailgindami mokslo metus? Kad neadekvačios ugdymo programos būtų įgyvendinamos bet kokia kaina? Lai tėvai nebijo, kad vaikas ko nors nesužinos mokykloje. Jau seniai ugdymo įstaiga nėra svarbiausias žinių šaltinis. Tačiau ugdymo įstaiga vis dar yra labai svarbi santykių kūrimo laboratorija. Lietuvoje per daug padrikai yra ugdomas pedagogų ir mokinių bei jų tėvų emocinis raštingumas, nuvertinamas ir vertybinis ugdymas. Valstybė dar neprisiėmė atsakomybės už savo piliečių laimę. Savižudybių skaičius tai tik dar kartą gali paliudyti. O šie du procesai yra pamatiniai konstruktai kiekvieno individo vystymesi. Ir tik ant šių pamatinių akmenų verta statyti žinias. Labai gaila, kad tėvai, neskirdami laiko vaikų ugdymui, per daug sureikšmina žinias. Apmaudu, kad šiais pažangaus pasaulinio švietimo laikais vis dar sureikšminami ugdymo standartai, vaikai vis dar tampomi kaip guminiai žmonės link aukštesnių rezultatų prie bet kokių sąlygų, vaikai lyginami su realiai neegzistuojančiu, kažkieno protų sukurtu statistiniu mokiniu, neva turinčiu pasiekti vėl gi dirbtinai numatytus ugdymo standartus ir vis dar garbinamas žinių atgaminimas, o daug žinantis, t.y. daug prisimenantis mokinys, yra laikomas gabiu. Juokinga, kad tėvai nori, jog mokytis vaikai pradėtų anksčiau ir mokyklą baigtų dar nesubrendę savarankiškam gyvenimui. Tai yra neišmanymo pasekmės. Tėvų neišmanymo - labiausiai. Nes jie leidžia, kad su jų vaikais švietimo sistemai tarnaujantys žmonės (valstybės tarnautojai, pedagogai, ugdymo įstaigų vadovai ir kiti) darytų ką nori. Net ir nelaimingus jų vaikus.

Žinios vs. emocinis intelektas

Mokytojams žinias sureikšminti yra paprasta. Daug sudėtingiau yra puoselėti santykius, plėtoti savo emocinio raštingumo kompetencijas ir būti atsakingais už vertybinį savo bei mokinių ugdymą. Kiekvienas praktinis ugdymo įstaigos seminaras parodo, kad sunkiausia šiais laikais pedagogams likti žmonėmis. Dauguma lyg susitarę tapo labai gerais mokytojais, žinių perdavėjais, savo srities žinovais, ekspertais. Tačiau akla tarnystė neadekvatiems ŠMM ir kitų institucijų reikalavimams sugriovė svarbiausia - santykius su kolegomis, santykius su vadovybe, santykius su mokiniais ir jų tėvais. Gaila, kad žinios yra nuolat priešinamos emociniam raštingumui. Jau seniai pedagogikos klasikai įrodė, kad tik su pakankamai aukštu mokytojų emociniu intelektu vaikuose galima stiprinti, palaikyti mokymosi motyvaciją. Ugdymas prasideda nuo santykių. Galima daryti išvadą, kad Lietuvos mokinių rezultatai prastėja ne dėl nekokybiško ugdymo, o dėl santykių nuvertinimo. Apmaudu, kai ŠMM vadovai gerais mokinių ugdymo rezultatais nori įrodyti savo veiklos kokybiškumą. Apmaudu, kai yra griaunamos mokyklų bendruomenės. Apmaudu, kai neišmanantiems tėvams pateikiami klaidingi argumentai dėl ryšio tarp kitų šalių patirties, mokinių pasiekimų ir mokymosi trukmės bei pedagogų pastebėjimų apie suspaustą ugdymo turinį. Jau pats laikas įsisąmoninti: vaikas - tai nėra šiukšlių kibiras, į kurį reikia įpilti viską, ką žino ugdymo programų kūrėjai; nevalia ugdymo programų kurti be šių dienų praktikų dalyvavimo; nevalia ugdymo programų kurti be buvusių mokinių atgalinio ryšio ir aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų atstovų atgalinio ryšio apie mokymosi buvusį turinį ir jo kokybę. Labai dažnai vaikai mokosi visai ne tuos dalykus, kurių reikia vėlesnėms studijoms ar praktinei veiklai. Tai yra akivaizdu ir tik tėvų neišmanymas leidžia vykti šiam absurdui.

REKLAMA

Kam reikalinga vasara?

Tam tikrų ugdymo įstaigų vadovai teigia, jog vasara Lietuvos vaikams atneša daugiau žalos nei naudos. Neleiskime, kad šis mitas darytų įtaką mūsų suvokimui. Laimei, vasarą vaikai patiria tikrąjį gyvenimą, nes turi laiko daryti svarbiausia - bendrauti. Yra žmonių, kurie galvoja, kad žmogus gimsta tam, kad sunkiai siektų tikslų. Ir visai nesvarbu, kad tikslai yra primetami visuomenės ar autoritetų. Svarbiausia, kad žmogus sunkiai jų siektų. Ir ne duok tu dieve, vaikas per ilgai atostogaus ir nieko neveiks. Dar kartą akcentuoju - vasarą vaikas auga, vystosi ir bendrauja. O tai yra labai labai labai svarbus procesas. Keista, kad kai kurie psichologai drįsta meluoti visai Lietuvai, neva per vasarą vaikai pamiršta viską, ko mokėsi mokykloje. Verta žinoti, kaip veikia žmogaus atmintis. Pateikiu labai supaprastintą schemą: visa gauta informacija patenka į "akimirkos" atmintį, ten yra greitai perrūšiuojama ir gali patekti į trumpalaikę atmintį; kai trumpalaikėje atmintyje vyksta nuoseklūs informacijos įsiminimo procesai, žinios ar įgūdžiai gali patekti į ilgalaikę atmintį; ilgalaikėje atmintyje esanti informacija yra saugoma tam tikrą laiką, mažai tikėtina, kad per 2-3 mėnesius ji yra prarandama, ilgalaikėje atmintyje informacija palaikoma nuolatiniu jos naudojimu; nenaudojama informacija gali būti prarandama; nenaudojama informacija ir įgūdžiai gali būti atgaminami lengviau nei naujos informacijos ar įgūdžių mokymasis. Informacija į atmintį patenka valingai ir nesąmoningai. Taigi, jei vaikas nebuvo dėmesingas ir jam dėl tam tikrų priežasčių nepavyko pasiimti informacijos per pamokas, jis net neturi ko per vasarą pamiršti. Jei vaikas valingai įsiminė tam tikrus dalykus, jam pavyko nuosekliai mokytis, informacija buvo naudojama, didelė tikimybė, kad vaikas, po tam tikro papildomo prisiminimo, labai lengvai atgamins jau seniai išmoktą informaciją ar mokės daryti tai, ką ir anksčiau mokėjo.


Rašyti komentarą...
G
Geros
2017-04-11 19:17:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
mintys, bet kas jas išgirs? Nekompetentinga ministrė? Ji negirdi nieko, tik bukai kartoja, ką jai kažkas įteigė. UPC vadai? Kurie buldozeriais prastūmė neįgyvendinamas programas. Et...
Atsakyti
0

Žaneta
2017-04-13 10:05:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai teisingos mintys - reikėtų atkreipti dėmesį visiems tėvams. Darnių santykių nebuvimas šeimoje, mokykloje, visuomenėje - didžiausia šių dienų rykštė. Jaunų žmonių destruktyvaus elgesio neįmanoma pažaboti. Be abejo, tą situaciją žinodama ŠMM, griebiasi šiaudo. Dar dvi savaitės mokykloje reiškia, jog mokytojai, auklėtojai bet kokia kaina stengsis mokinius sutramdyti, sulaikyti nuo neprognozuojamų poelgių, taip bent dar dvi savaites bus ramiau gatvėse, kiemuose, rūsiuose.....ir tėvams dar dvi savaites neskaudės galvos (daug kartų teko girdėti, kad vaikams ir rudens, ir žiemos, ir pavasario atostogos per ilgos - nuo jų buvimo namuose skauda galvas, greičiau į mokyklą - tėvams bus lengviau). Nemyli mūsų tėvai vaikų, o gal ir myli, bet ta meilė paviršutiniška - ar pavalgęs, ar apsirengęs, o jei dar paklausiama, ar pamokas paruošei - puiku, esi tobulas tėvas ar motina. Trūksta tėvų noro nuoširdžiai domėtis vaiko pasauliu: veikla, pomėgiais, dažnai tėvai nepastebi vaiko gabumų, polinkių, net paskatinti nepadeda vaikui jų atskleisti. Prisidengiama laiko stoka, pinigų stygium, tačiau labiausiai - pripažinkime - trūksta tėvų noro ir straipsnio autorės minimo išmanymo pažinti savo vaiką, būti su juo, ugdyti jį bendravimui bendraujant. Ne į mokyklą reikia uždaryti vaikus, bet grąžinti jiems šeimą - emocinis stabilumas, saugumo jausmas, gebėjimas su pagarba žvelgti į kitą žmogų, gebėjimas mylėti pirmiausia ir labiausia atrandami šeimoje. Neprisidenkime mokymo kokybės gerinimu ilgindami mokslo metus, tiems, kas mokosi, jų ir taip pakanka, tiems, kam trūksta noro mokytis, dar dvi savaitės meilės mokslui neįžiebs. Leiskime vaikams skaityti, keliauti, stovyklauti, galbūt eksperimentuoti, pagaliau sportuoti ir grybauti, uogauti, maudytis, o gal ir, manau, nemažam būriui - šienauti, ravėti ir kitaip prisidėti prie tėvų veiklos. Visi šie ir kiti panašūs, kurgi viską išvardinsi, užsiėmimai taip pat ugdo vaikų ir jaunuolių asmenybę, moko juos atsakomybės bei suteikia neįkainojamos patirties. Juk vis dar mokykloje pradedame mokslo metus nuo pokalbių, vėliau rašinėlių, kaip praleidome vasarą, ką svarbaus, įdomaus patyrėme. Įsivaizduokime, kaip atrodytų pokalbis, rašinys ar filmuota medžiaga - aš vasarą sėdėjau mokyklos suole ir sprendžiau matematikos uždavinius arba rašiau referatą apie mano gyvenamosios teritorijos ekosistemas. Į šiuos argumentus yra parengti atsakymai - mokiniai per šias dvi savaites turėtų išvykti į gamtą, į muziejus, į ekskursijas, pamokos turėtų būti vedamos netradiciškai. Norisi paklausti, ar jūs, gerbiamieji, tikrai įsivaizduojate, jog kiekvieną dieną surengti tūkstančiams mokinių šou Lietuvos valstybė skiria lėšų? Mokyklos tiesiog maudosi piniguose? Kas už tą dviejų savaičių šou mokės? Tėvai? Ačiū! Paskirti mėnesio, o gal ir kelių visos šeimos pajamas, kad mokykla nuvežtų, parodytų, supažindintų...Leiskite man būti su vaiku, o aš jau žinosiu, kuo jį sudominti. Gana tų eksperimentų!
Atsakyti
-1

s
sigitas
2017-04-12 00:03:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Puikus straipsnis. Jį būtinai reiktų patalpinti DELFi-je kaip atsakymą nevykusiems, neobjektyviems ir angažuotiems vaikų psichologo Slušnio ir žurnalisto Andriaus Tapino straipsniams šia tema.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (16)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų