Birutė SLAVINSKIENĖ
Tėvų įskiepytas pasitikėjimas savo jėgomis – turbūt pats vertingiausias kapitalas, kur tėvai gali duoti vaikams. Tai lyg galimybė startuoti gyvenime sėkmingai ir nepalūžti susidūrus su kliūtimis, išbandymais. Valdui Mikalauskui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisininkui lingvistui, per kalbų mokėjimą atvėrusiam duris į Rytų pasaulį, tą kapitalą sukrovė tėvai. O užaugo jis Lomiuose, Tauragės rajone.
– Kaip rinkotės savo gyvenimo kelią? Ar tapote tuo, kuo svajojote tapti?
– Kaip ir visi: iš pradžių rinkausi vieną kelią, paskui kitą. Kai esi jaunas, tų kelių yra labai daug. Paskui viskas savaime susitvarko. Žinoma, netapau tuo, kuo svajojau... Aš laikau save dar netapusiu kažkuo (šypsosi – aut.past.).
– Sakoma, kad žmogus susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Kaip mažas Lomių kaimelis išaugino tokį universalų, įvairiapusį žmogų? Ką laikote savo gyvenimo mokytojais?
– Mane augino tėvai. Visi mes esame iš kaimo – vieni didesnio, kiti mažesnio. Lietuvoje nėra aristokratų, visi mes turime daugiau mažiau panašias sąlygas siekti savo tikslų. Aš manau, kad didžiausia dovana, kurią artimieji, mokykla gali duoti vaikui, tai įkvėpti pasitikėjimą savimi. Kai pasitiki savimi, gali daug ką padaryti. Be to, didžiausia visų mūsų bėda, kad norime rezultato čia ir dabar. Visa masinė kultūra paremta tuo: tai ir noras praturtėti per mėnesį, staigiai išgarsėti ir pan. Bet kai pasižiūrim aplinkui, matom, kad tai, kas gražiausia ir geriausia, yra sukurta sunkiu žmonių darbu ir per ilgą laiką.
– Kas lėmė Jūsų susidomėjimą kalbomis? Kiek kalbų mokate?
– Kalbomis susidomėjau vėlai, mokydamasis universitete. Dar anksčiau man į rankas papuolė tokios vengrės (gaila, neatsimenu pavardės) knygutė „Kaip aš mokiausi kalbų“. Joje atskleista viena kalbų mokymosi paslaptis: jei nori išmokti kalbą, reikalinga motyvacija ir 10–11 valandų per savaitę darbo. Štai ta magiška kalbų mokymosi formulė. Štai kodėl mes sovietiniais laikais neišmokome anglų: nebuvo motyvacijos (kam mokytis kalbą, kurios negali panaudoti?) ir tam skyrėme per savaitę geriausiu atveju porą valandų. Dar viena paslaptis: nėra kalboms negabių žmonių: tai tik darbo arba motyvacijos stoka. Be to, nėra sunkių ir lengvų kalbų, yra tik giminiškos, susijusios arba kultūriškai tolimos kalbos. Švedui vokiečių bus daug lengvesnė nei mums, bet švedui bus daug sunkesnė rusų negu mums.
Pirmoji mano „užklasinė“ kalba buvo čekų. Kai rimtai mokaisi kalbą, tai, galima sakyti, gyveni ta kalba. Mintyse galėjau orientuotis Prahoje, nors joje nebuvau buvęs. Vėliau vieną vasarą paėmiau arabų vadovėlį. Žinau net tikslią datą, kada jį atverčiau. Kažkaip suvokiau, kad atversdamas knygą aš atveriu duris į naują pasaulį. Vėliau buvo mokslai Kuveite, Sirijoje. Būdamas ten pamačiau, kaip gerai mokėti kalbas. Būdavo, sėdime prie stalo trijų pasaulių atstovai: rytų, vakarų ir islamo. Ir dažnai aš būdavau vienintelis, kuris moka visas tris tų blokų kalbas: rusų, anglų ir arabų. Paskui pradėjau dirbti Liuksemburge. Esu teisininkas lingvistas ir kalbos yra mano darbo įrankis. Kai kurias kalbas turėjau išmokti, nes jų reikėjo darbui.
Kartais paskaičiuoju tas kalbas, bet turiu lenkti pirštus, nes kitaip susipainioju. Sunkiausias klausimas kyla, ar aš tą kalbą moku ir ką laikyti kalba. Kiekviena kalba turi daug įvairių klodų: buitinę, literatūros, poezijos, profesinę kalbą, ir visko aprėpti yra neįmanoma. Labai gerai gali mokėti 3–5 užsienio kalbas, jei palankiai susiklosto aplinkybės, pvz., tėvai skirtingų tautybių arba teko vaikystėje daug keliauti ir mokytis skirtingose šalyse. Be to, gali eiti į gylį, o ne į plotį. Kalba yra kaip jūra, ir užsienietis gali tik įsibridęs iki pusės bandyti joje paplaukti. Na, sakykim, aš galiu raštu versti iš slovakų. Bratislavoje manęs taksistai klausia, kur išmokau slovakiškai. Jei sakyčiau, kad jos niekada nesimokiau ir remiuosi tik čekų ir lenkų kalbomis, pritaikydamas tam tikras modifikacijas, tai gal būtų ir nepagarba slovakų kalbai. Arba, sakykim, galėčiau susikalbėti tadžikų ir dari kalbomis. Iš tikrųjų remčiausi Irano persų kalba. Dari, tadžikų ir persų kalbos iš esmės yra viena kalba. Mokant vieną galima iššifruoti kitą. Žodžiu, čia yra daug įvairių niuansų, kurių žmonės iš šalies gali nežinoti. Todėl klausimas apie kalbų skaičių yra gana keblus. Kai moki tris kalbas, viskas būna lyg ir aišku, bet paskui jau prasideda filosofija. Na, jei jau kalbėti apie skaičius, tai atmetus slovakų, dari, tadžikų ir porą arabų dialektų, moku 8 užsienio kalbas: rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, čekų, arabų ir persų. Moku su išlygomis, ir tų išlygų yra kiekvienoje kalboje. Skaičiai lieka skaičiais, jie nieko nepasako apie kokybę. Jei remtumėmės skaičiais, į krepšinio rinktinę reikėtų paimti tuos, kurie daugiau tritaškių pataiko... (šypsosi – aut.past.)
– Kokių galimybių atveria kalbų mokėjimas?
– Gali betarpiškai pažinti kitą kultūrą: esi privilegijuotas, turi raktą nuo tos kultūros. Bet svarbiausia, geriau pažįsti ir save, savo kalbą, įgyji daugiau tolerancijos, pagarbos kitų tautų atžvilgiu. Supranti, kiek daug mes visi turime bendro, o mūsų skirtumai dažnai yra tik įsivaizdavimas. Be to, išmoksti atskirti kalbą nuo politikos. Man šiek tiek gaila, kad Lietuvoje nuvertinamos rusų ir lenkų kalbos, ir visiškai nesuprantama, kad mes visiškai nemokame latvių kalbos, nors latvius vadiname broliais.
Yra dar įvairių įdomesnių privalumų: pavyzdžiui, gali pasakyti pagal akcentą, iš kokios šalies žmogus, arba gali iš vardo pasakyti jo tautybę ir net religiją. Pavyzdžiui, turėjau tokį juokingą atvejį: berniuko vardas Ahmeds. Kaip jūs manote, kokios jis tautybės? Remdamasis kalbos žiniomis atspėjau, kad tėtis iš Egipto, o mama latvė.
Pusiau juokais, pusiau rimtai galiu pasakyti, kad kalbų mokėjimas ne tik galimybes atveria, bet ir uždaro. Pavyzdžiui, jei gyvenimo aprašyme nurodyčiau visas kalbas, joks darbdavys manęs neimtų. Tiesa, lengvai paimtų dirbti į bet kokio viešbučio recepciją. Mano kalbų sąrašas visiems atrodo įtartinas. Kaip ir pasas, kuriame vienu metu buvo Kuveito, Sirijos, Jordanijos, Saudo Arabijos vizos, dabar yra Irano ir Alžyro. Pavyzdžiui, iraniečiai nelabai mėgsta arabų, todėl ten turėjau slėpti, kad moku arabų kalbų. Jei kompanijoje, kuri manęs nepažįsta, imama kalbėti apie mokamas užsienio kalbas, paprastai tik remiamas prie sienos išduodu skaičių, nes matau, kad visi pradeda jaustis nejaukiai...
– Kuo Jus traukia svetimos kalbos, kas motyvuoja jomis domėtis?
– Kaip sakiau, kai mokaisi kalbą, gyveni ta kalba. Užkabini daug ką: šalies istoriją, kultūrą, literatūrą, filmus, muziką, bendrauji su tos šalies žmonėmis. Šiais laikais mokytis kalbų yra idealios sąlygos. Dabar juk viskas yra nutolę per vieną klavišo paspaudimą.
Arabų kalbos man teko pasimokyti rimčiau. Ši kalba Azijai ir Afrikai padarė tokią pat įtaką kaip lotynų kalba Europai. Visas islamiškas pasaulis yra labai paveiktas arabų kalbos. Tai civilizacijos kalba. Todėl esu labai laimingas, kad galiu prisiliesti prie tos civilizacijos be tarpininkų.
Per arabų kalbą po daug metų atėjau iki persų kalbos. Ji yra mano paskutinė meilė. Taip jau yra su tomis kalbomis: vienu metu gali mylėti vieną kalbą. Kaip haremas: visos mielos, bet viena vis tiek yra mylimiausia. Persų kultūra, Iranas yra lobis. Nėra pasaulyje labiau poeziją mylinčios šalies kaip Iranas. Be poezijos nebūtų Irano, o be Persijos (Irano) nebūtų ir poezijos, kokia ji yra dabar. Be to, persų kalba įdomi dar ir tuo, kad tai indoeuropiečių kalba, o iraniečių šventės stebėtinai panašios į mūsų pagoniškas šventes.
– Arabų pasaulis labai skiriasi nuo mūsiškio ne vien kalba, ji – net ne pats didžiausias skirtumas. Kaip Jums sekasi jį perprasti? Kaip apibūdintumėte dabar ten vykstančius procesus?
– Perprasti arabų pasaulį neįmanoma. Galima domėtis, gilintis, bet suprasti jį yra be galo sunku. Net patys didžiausi ekspertai nenumatė, kad prasidės arabų pavasaris. Dabar niekas negali pasakyti, koks ten metų laikas. Jei Europoje valstybes kūrė tautos, arabų valstybes kūrė vakarų diplomatai savo kabinetuose ir tik paskui arabų valstybės bandė kurti tautas. Tai, kas vyksta dabar, yra bandymas perbraižyti Artimųjų Rytų žemėlapį. Skyla Sirija, Irakas, Jemenas, Libija. Libanas gali sprogti bet kuriuo metu. Net ir tos valstybės, kurios atrodo stabilios, pavyzdžiui, Persijos įlankos šalys, yra draskomos didelių vidinių prieštaravimų. Arabų visuomenės neturi aiškių ideologinių orientyrų: komunizmas yra susikompromitavęs, liberalus kapitalizmas nepatrauklus, panarabizmas išsisėmęs, todėl visuomenėje yra patrauklios religija paremtos visuomenės kūrimo idėjos. Liūdniausia, kad ta transformacija yra labai kruvina, konfliktai vienose šalyse persikelia į kitas šalis ir net atsirita iki mūsų.
– Jūsų dabartiniame darbe neatsiejamai susiję du dalykai – kalbos ir teisė. Išmanyti reikia abu, o tokių specialistų tikriausiai nėra daug. Ar mėgstate savo darbą?
– Esu teisininkas lingvistas ir dirbu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Mūsų darbas yra versti Teisingumo Teismo dokumentus, nacionalinių teismų paklausimus, valstybių pastabas bylose į lietuvių kalbą. Reikia būti baigus teisę ir mokėti kalbas, nepamirštant lietuvių kalbos (šypsosi – aut.past.). Įdomus tai darbas. Jei jo nemėgčiau, tikriausiai nedirbčiau.
– Tikriausiai esate nemažai keliavęs. Kokią savo kelionę įvardintumėte kaip pačią įsimintiniausią ir kodėl?
– Nekolekcionuoju kelionių kaip ir kalbų, bet taip jau atsitiko, kad esu kai kur buvęs. Atsimenu, keliavau 1996 metais autobusu iš Kuveito į Damaską. Lietuvos tada dar niekas nežinojo, bet aš turėjau su savim žemėlapį ir pasieniečiams įrodinėdavau, kad tokia valstybė egzistuoja. Vos neatsitiko taip, kad būčiau likęs neutralioje zonoje tarp dviejų valstybių. Siriją esu ne kartą išvažinėjęs. Esu pėsčias praėjęs Jokūbo kelią Ispanijoje. Tai, aišku, ypatinga kelionė. Mėnesį eini pėsčiomis.
– Papasakokite apie savo patirtį Santiago de Kompostela kelyje plačiau. Kas paskatino ryžtis tokiam žygiui, kaip sekėsi ir kokias gyvenimo pamokas jame išmokote?
– Paskatino žmona. Padovanojo gimtadienio dovaną: va, sako tau 800 km kelio gabaliukas, eik ir pasiimk. Sekėsi man visai neblogai: nuėjau į Santiagą sveikas ir gyvas. Naujų pamokų neišmokau, tik pasikartojau senas. Taip jau yra: kad ką nors suprastum, nereikia toli eiti.
– Ką veikia Jūsų šeima? Kokia vaikų auklėjimo sistema Jums atrodo geriausia?
– Žmona Jolanta dirba ES audito rūmuose, vaikai (Milda 11 m., Karolis 9 m., Povilas 6 m.) mokosi Europos mokykloje. Vaikų nereikia auklėti, juos tik reikia mylėti.
– Kaip dabar, matęs tiek daug pasaulio, jaučiatės savo gimtajame kaime? Kokios mintys apima grįžus?
– Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad Lietuvoje viskas nėra jau taip blogai. Žinoma, trūkumų yra, bet toks yra gyvenimas: visada reikia stengtis, kad būtų geriau. Nėra magiškų sėkmės formulių. Tie, kurie žino magiškas formules, yra labai pavojingi visuomenei (šypsosi – aut.past.). Tik nieko nedarydamas gali viską kritikuoti, kaltinti valdžią, bet kai pats darai, pamatai, kad ne viskas taip paprasta. Yra veiklių, iniciatyvių žmonių kaime, aktyvi bendruomenė. Pasivažinėju ir po Lietuvą, matau, kokie išgražėję Lietuvos kaimai. Kokia mūsų sodri žalia gamta, upės pilnos žuvų, laukai – gandrų. Patikėkite, ne visur tai rasite pasaulyje.
