Pirmąjį straipsnį galite rasti čia.
Situacija:
„Sveiki. Mano vyras panašiai kaip tame straipsnyje. Tik jis labiau už viską vertina savo darbą, o namai, vaikai ir visos kitos problemos tai ne jo rūpestis. Visko buvo ir pykčių ir kalbėjomės, bet ką gali kalbėt su žmogumi, kurio paklausus, kaip tu įsivaizduoji savo šeimą, tyli. Skaičiau ir aš daug protingų knygų, bandžiau suprast, ką darau ne taip, bet grįžau prie to pačio, kaip buvo 4 kampai ir stogas ant manęs taip ir liko. Labai norėčiau profesionalaus psichologo patarimo.“
Situaciją komentuoja seimospsichologas.lt psichologė Laura Bratikaitė:
Vyro gyvenime darbas reiškia labai daug ir tai dažnu atveju niekaip nesusiję su jo jaučiamu mažesniu meilės kiekiu žmonai. Kartais net priešingai būna – kuo šeima vyrui svarbesnė, tuo daugiau jis savęs atiduoda darbui, kad užtikrintų šeimai materialinę gerovę ir stabilumą. Vyras stengiasi uždirbti pinigų ir tai daro taip, kaip moka, ir kaip gali. Suprantama, kad moteriai norisi dažniau matytą artimą žmogų šalia. Todėl vyro darboholizmas sukelia aibę konfliktų.
Neveltui yra sakoma „tarpusavio santykiai“, kas reiškia, kad mes veikiame ir įtakojame vienas kitą. Galbūt kažkada Jūsų nepasitenkinimas buvo išsakomas „ne vietoje ir ne laiku“, kai vyras iš tiesų nebuvo nusipelnęs tokių žodžių. Galbūt jam nuoskaudos, nesupratimas iš Jūsų pusės ir emocinės paramos nebuvimas galiausiai virto jo atvirai rodomu nepasitenkinimu. Arba atvirkščiai – galbūt nuo pat pradžių buities darbus pasiėmėte sau „ant pečių“, sudarėte sąlygas vyrui dirbti, o namie ilsėtis, ir jis priėmė tai kaip šeimyninio gyenimo normą ir dabar jam nesuprantama, ko Jūs norite, jei „tiek metų buvo gerai“, o Jūs nesuprantate, kaip jis gali nesuprasti, kad Jums per sunku. Štai ką reiškia „tarpusavio“ santykiai – mūsų artimas žmogus yra mūsų veidrodis, tik tiek, kad savo atvaizdą pamatome jame tik po tam tikro laiko.
Darboholizmas pats savaime nepraeina, tai tam tikra žmogaus pozicija ir požiūris į profesinę veiklą, todėl arba įvyksta prisitaikymas (kažkuris prisitaiko: arba vyras mažiau dirba, ieško kito darbo, arba moteris su tuo susitaiko), arba šeima išyra.
Pagalvokite, ar Jūsų vyras turi galimybių susirasti kitą lygiavertišką darbą, kur jam tektų dirbti mažiau? Jeigu ne – tai kaip jam tuomet pasielgti? Viską mesti ir eiti mokytis naujos profesijos arba dirbti kitokį darbą? Ar nebus tai per didelė auka? Ar dirbdamas kitame darbe ir nejausdamas pasitenkinimo, jis nepradės jaustis nevykėliu ir nepradės ieškoti kaltų? Ir kaip Jums atrodo, kas jo akimis bus kaltas? Žinoma, kad Jūs, šeima. Ar manote, kad tokiu atveju gyventi būtų lengviau? Remdamasi savo profesine patirtimi pasakysiu, kad su vyru, kuris „neatranda savęs darbe“ gyventi moteriai būna labai nelengva.
Klausiate: „Bet ką gali kalbėti su žmogumi, kurio paklausus, kaip tu įsivaizduoji savo šeimą, tyli?“
Atsakymas – labai dažnai tyli tie vyrai, kurių ankstesni atsakymai vis netikdavo jų žmonoms ir net sukeldavo konfliktus. Kalba tas žmogus, kuris nebijo būti „nubaustas“ už savo atsakymą. Nenuvertinkite vyro už tai, kad jis tylėjo, išgirdęs tokį Jūsų klausimą. Supraskite tai, kad galbūt nepanoro pasakyti to, kas Jums nebūtų patikę. Vadinasi, Jūs vis dar jam rūpite.
Kita vertus, „laikyti keturis šeimos kampus“ irgi yra profesija bei didelis ir svarbus darbas, kurio, matyt, iš pradžių ėmėtės su džiaugsmu ir entuziazmu, vėliau kažkuriuo metu krūviai buvo per dideli ir pervargote tiek fiziškai, tiek emociškai. Tuomet žvilgsnis nukrypo į vyrą, kuris, Jūsų manymu, šeimos gyvenime dalyvauja per mažai. O galbūt vertėtų tiesiog pačiai perorganizuoti (ar bent jau paieškoti galimybių perorganizuoti) namų ūkio tvarkymą? Paprastai visada būna sprendimų, kaip pasilengvinti sau buitį. Galbūt ir vaikai jau gali Jums padėti? Galbūt pati sau keliate per didelius reikalavimus, o tada nespėjate, persitempiate?
Jeigu kažkada sau į vyrus pasirinkote būtent šį žmogų, matyt, jame buvo kažkas, kas Jums labai patiko. Ar dabar dar matote ką nors, kas jame patinka? Be jo „ydos“ dirbti, kokių privalumų jis turi, kuo jis vertingas šeimoje? Pagalvokite, kuo kitoks gyvenimas būtų, jei vyro nebūtų? Štai ir ateina atsakymai patys savaime...
Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet juk svarbu ne praleidžiamo kartu laiko kiekis, o kokybė. O kokia kokybė dabartiniu metu Jūsų šeimoje? Pabandykite persiorientuoti iš to, ko vyras nedaro, į tai, ką vyras daro, iš to, kiek vyras per mažai skiria laiko šeimai, į tai, kaip Jūs kartu praleidžiate laiką. Ir tuo pačiu po truputį „švelniai“ didinkite jo pareigų namuose skaičių (iš pradžių lyg prašydama pagalbos). Pratinkite vyrą prie naujų pareigų, bet pamažu. Pradžiai išsirinkite tris darbus, kuriuos norite, kad darytų vyras, ir „dirbkite“ pratindama vyrą prie šių darbų. Kai gausite rezultatą, išsirinksite dar tris darbus ir t.t. Kaip yra sakoma: „Reikia laiko, kad santykiai susirgtų, bet dar daugiau laiko reikia, kad santykiai pasveiktų.“
Ir neieškokite atsakymų knygose, atsakymų ieškokite savyje. Pamilkite save, vertinkite save (ir ypač už tai, kad gebate „išlaikyti visus 4 kampus ir stogą virš galvos“!). Pati kurkitės savo laimę, o nelaukite, kad kiti kažką padarytų, kad Jūs pasijaustumėte laiminga. Tegul kitų pastangos tebus priedai prie Jūsų pačios „nuosavos“ susikurtos laimės. Pavyzdžiui, ką šiandien Jūs dėl savęs padarėte, kad ši diena Jums būtų mielesnė? O vakar? O ką dėl savęs ketinate daryti rytoj?..
Nuoširdžiai Jums sėkmės linki
psichologė Laura Bratikaitė
Turite klausimų šeimos psichologei? Siųskite klausimus [email protected] ir pasistengsime Jums padėti!
