Nuo Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos ir Lietuvos psichologų sąjungos ketvirtadienį išplatinome pranešimą, raginantį žiniasklaidą laikytis santūrumo, informuojant apie žymių žmonių savižudybes.
Nesupraskite klaidingai – mes nesiūlome tylėti. Tai neįmanoma, ypač, kai nusižudo toks žinomas žmogus kaip aktorius Vytautas Šapranauskas. Kiekviena savižudybė smarkiai sukrečia aplinkinius žmones, šiuo konkrečiu atveju paveikta didelė dalis visuomenės.
Per pastarąsias kelias dienas vedžiau dvi psichoterapines grupes – abiejose žmones dalinosi, kokius jausmus šis įvykis jiems sukėlė. Kalbėjome apie liūdesį, iškylantį ir dėl prisiminimų apie artimoje aplinkoje įvykusių savižudybių – dėl itin didelio savižudybių skaičiaus mūsų šalyje su šia patirtimi yra susidūręs praktiškai kiekvienas. Kalbėjome apie baimę – dėl savęs (kai žmogus pats turi minčių apie savižudybę) ar dėl artimųjų (kad gali nepastebėti ar nesugebėti padėti). Kalbėjome apie pyktį – dažnai ignoruojamą ir į pakraštę nustumiamą jausmą, ypač kai kalbama apie mirusiuosius. Visgi pyktis – labai natūralus jausmas šioje situacijoje, juk nusižudęs žmogus palieka daug skausmo aplinkiniams. Esu įsitikinęs, kad svarbu susivokti savo jausmuose tokiose situacijose – tai įneša aiškumo ir apsaugo nuo impulsyvių ir neapgalvotų veiksmų (pvz. iš baimės pradėti perdėtai globoti savo paauglį sūnų ar dukrą).
Kalbant apie įvykusią savižudybę visuomet svarbu atskirti žmogų nuo jo poelgio. Visi žinome posakį – „apie mirusį gerai arba nieko”. Išties taip ir norisi kalbėti apie žmogų, kurio netekome. Jeigu tai buvo labai mylimas arba visuomenėje gerai žinomas talentingas žmogus – gražių prisiminimų netrūksta. Tačiau, kai kalbame apie savižudybę, čia yra ir pavojų. Žmonės mokosi stebėdami vienas kitą. Jeigu aš kenčiu ir niekaip negaliu įveikti susikaupusių problemų, jeigu mano santykiai su aplinkiniais yra komplikuoti, jeigu man kyla minčių apie savižudybę, tai didžiulė lavina idealizuojančių pasisakymų apie nusižudžiusįjį žmogų man siunčia aiškią, tačiau labai klaidinančią žinią – mirtis gali išspręsti visas problemas. Todėl kalbant apie nusižudžiusį žmogų (ar kalbėtume viešai, ar savo artimųjų rate) svarbu labai aiškiai įvardinti, jog savižudybė ne sprendžia problemas, o jas kuria. Svarbu nenutylėti skausmo, pykčio ir kitų jausmų, kuriuos sukelia toks poelgis.
Žinoma, neduoda ramybės klausimas, kodėl žmogus nusižudė. Niekuomet netrūksta įvairiausių versijų, tačiau turime prisiminti, kad vienos savižudybės priežasties nėra – kiekvieną konkrečią savižudybę lemia daugybė skirtingų veiksnių, todėl klausimas kodėl iki galo ir negali būti atsakytas.
Nereikėtų bijoti šia tema kalbėti ir su paaugliais ar vaikais. Jeigu nebijosite su jais kalbėti apie įvykusią savižudybę tiesiai šviesiai, nepakenksite, o kaip tik labai padėsite. Taip parodystite, kad tai tema, apie kurią galima kalbėti – jeigu vaikui kyla arba kada nors kils minčių apie savižudybę, toks Jūsų leidimas gali padėti kreiptis pagalbos į Jus ar ką nors kitą. Taip pat tai yra proga įvardinti, jog savižudybė nėra tinkamas problemų sprendimo būdas. Kartu galėsite aptarti tinkamus sunkumų įveikimo būdus – pradedant nuo kalbėjimo su artimaisiais, baigiant profesionalia psichologine pagalba. Svarbu, kad kalbėtumėte ramiai (kiek tai įmanoma), nedramatizuodami, konstruktyviai ir parinkdami tinkamus žodžius, atsižvelgdami į jo amÅ ¾ių.
Ar yra kažkokia amžiaus riba, nuo kada galima pradėti kalbėti? Maždaug 5-9 metų vaikas pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, tačiau tai nereiškia, kad mažesniems tai visai nerūpi, ar su jais negalima kalbėti. Galima – paprastais žodžiais, tačiau konkrečiai (ne miega, o mirė). Neturėkite iliuzijų, kad vaikas nesužinos apie tai, kad artimasis (ar visuomenėje žinomas žmogus) nusižudė. Vargu, ar tai įmanoma. Viena „Jaunimo linijos” savanorė man pasakojo, kad vakar jai skambino berniukas, kuris pokalbio pabaigoje lyg ir nerimtai metė: „einu pasikarsiu kaip Šapras”.
Kalbėdami su vaiku šia tema galite pasirūpinti, kad jo santykį su savižudybe formuosite Jūs, o ne interneto portalas raudonai juodame fone rašantis dramatiškas antraštes. Plačiau apie tai, kaip kalbėti su vaikais apie netektis, galite perskaityti Kristinos Onos Polukordienės knygoje „Netekčių psichologija” (psl. 69-81).
Taip pat turime akcentuoti pagalbos galimybes. Tą, kurio nebėra galime tik prisiminti, tačiau galime ir turime pasirūpinti tais, kurie gyvi. Artimaisiais, kurie po artimojo savižudybės išgyvena tikrą košmarą (žinau, ką kalbu, nes dešimt metų vedu paramos grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems), tiek tais, kurie šiuo metu patiria sunkumus ir turi minčių apie savižudybę.
Pastarosiomis dienomis „Jaunimo linija” sulaukia ženkliai daugiau skambučių ir laiškų. Todėl atidarome papildomas linijas – šalia nuolat veikiančių 2 linijų šį savaitgalį savanoriai į skambučius atsilieps dar 1-3 papildomomis linijomis (nemokamas numeris 8 800 28888, www.jaunimolinija.lt/laiskai). Visos pagalbos telefonu ir internetu galimybės išvardintos puslapyje www.klausau.lt. Psichologų konsultacijų kreiptis galima kiekviename psichikos sveikatos centre (dažniausiai – poliklinkose).
Dr. Paulius Skruibis, „Jaunimo linijos” vadovas, psichologas
