Nors Gabija jau gali šiek tiek vaikščioti, jos laukia dar ilgas atsistatymo procesas, o kai kurių kūno vietų ji iki šiol nejaučia.
Vis dėlto jauna moteris nepraranda vilties ir naujienų portalui tv3.lt atvirai pasakoja ne tik apie avarijos akimirkas, bet ir apie sunkiausias dienas ligoninėje, baimę dėl ateities bei akimirkas, kai manė, kad gali neišgyventi.
Prieš avariją per ausines tėčiui kartojo vieną frazę
Gabija pasakoja, kad tą dieną motociklais važiavo trise – ji, tėtis ir jo draugas. Vyrams važiuojant didesniais motociklais, mergina važiavo per vidurį nedideliu miesto motociklu, kadangi, anot merginos, taip buvo saugiau. Jau sukdami namų link jie nusprendė išbandyti naują kelią, kuriame buvo gražių vaizdų ir ežerų.
Merginos teigimu, važiuodami jie bendravo per šalmus, juokavo, tačiau artėjant prie vieno iš posūkių Gabija pajuto nerimą. Ji pastebėjo, kad tėtis stabdo greičiau nei įprastai, todėl pati pristabdė ir bandė įvertinti, kaip saugiai įveikti posūkį.
„Atsimenu, kad prieš tą posūkį irgi dar buvo kitoks posūkis, ne toks status. Ir aš atsimenu, kad per šalmą tėčiui sakau: „Tu nestabdyk taip staigiai ir taip lėtai, nes mano stabdymo kelias per trumpas atrodo ir man yra baisu į tave atsitrenkti“, – prisimena Gabija.
Pasak jos, tėtis atsiprašė ir važiavo toliau, o ji stengėsi išlaikyti saugų atstumą. Tačiau artėjant prie kito posūkio motociklo greitis vis mažėjo.
Mergina dairėsi, ar priešais nėra automobilių, ir svarstė, kaip geriausia pravažiuoti. Pamačiusi, kad tėtis stipriai stabdo, ji suprato, jog jos stabdymo kelias gali būti per trumpas, nors ir laikėsi saugaus atstumo. Būtent tuo metu per ausines ji vėl kreipėsi į tėtį.
„Per ausines tėčiui atsimenu lyg šaukiu: „Tėti, nestabdyk, tėti, nestabdyk.“ Tai yra paskutiniai dalykai, ką aš prisimenu“, – pasakoja vilnietė.
Pačios avarijos akimirkos Gabija neprisimena. Jai vėliau iš galo važiavęs tėčio draugas papasakojo, kad jos priekinis motociklo ratas paslydo ant birios dangos, mergina su motociklu nugriuvo ir slydo kelio pakraščiu. Ten buvę metaliniai atitvarai tapo lemtinga kliūtimi – motociklas trenkėsi į vieną jų stulpų.
Gabija pasakoja, kad smūgio metu jai buvo pažeistas kryžkaulis ir apatinė stuburo dalis. Dėl patirtų sužalojimų taip pat buvo pažeisti nervai, todėl prireikė skubių operacijų.
„Prisimenu, kad aš žiūriu į dangų, slystu sustingusi toje sėdimoje pozoje ant vieno šono ir kvėpuoti darosi sunku. Atrodo, visą kūną sunku jausti, nes jis įsitempęs, šoko būsena“, – pirmąsias akimirkas po smūgio prisimena ji.
Skausmas buvo be galo stiprus
Kaip pasakoja mergina, Gabijos tėtis, jau išvažiavęs iš posūkio, pažvelgė į veidrodėlį ir pamatė, kad įvyko nelaimė. Jis metė motociklą ir nuskubėjo prie dukters.
Mergina prisimena, kad net menkiausias judesys sukeldavo nepakeliamą skausmą, todėl ji nuolat prašė aplinkinių padėti išlaikyti kūną tokioje padėtyje, kurioje būtų bent kiek lengviau.
„Aš paprašiau, kad mane apverstų ant nugaros. Kai mane vertė, pajutau milžinišką skausmą ir pradėjau klykti, tiesiog rėkti iš skausmo. Tada jie greitai atidarė mano šalmą, išėmė akinius. Bandžiau kvėpuoti per šalmą, bet vis tiek atrodė, kad trūksta oro“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak jos, netrukus prie jų sustojo ir nepažįstamas žmogus, kuris padėjo prilaikyti kojas, kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Tačiau labiausiai Gabijai reikėjo ne tik fizinės pagalbos, bet ir artimo žmogaus šalia. Išgyvendama šoką ji paprašė, kad kas nors laikytų jos ranką.
„Tėčiui pasakiau: „Atsiprašau, aš tavo rankos nenoriu laikyti, nes ji yra storesnė ir bus prakaituota. Man reikia plonesnės rankos, kad galėčiau ją apčiuopti“, – prisimena Gabija. Tuomet prie jos priėjo tėčio draugas ir visą laiką laikė merginą už rankos, kol buvo laukiama medikų.
„Man buvo labai baisu, buvau ištikta šoko, žiūrėjau į dangų, stengiausi išlikti rami ir stipriai spaudžiau jo ranką“, – teigia ji.
Tačiau ši akimirka įsiminė ne vien dėl aplinkinių pagalbos. Gabija pasakoja, kad nelaimės vietoje sustojo ir nepažįstami žmonės, kurie pradėjo ją filmuoti. Merginai gulint su sunkiais sužalojimais, toks elgesys ją sukrėtė.
„Prisimenu, kad vaikinas, kuris laikė mano kojas, labai grubiai jiems pasakė: „Nustokite filmuoti arba baigsis bloguoju“. Jie išsigando, pasitraukė ir išvažiavo. Tėtis priėjo prie to vyro ir, su ašaromis akyse, padėkojo, kad juos išvarė“, – sako pašnekovė.
Merginos teigimu, vėliau atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai prakirpo motociklininkės aprangą, suteikė pirmąją pagalbą ir suleido nuskausminamųjų. Vis dėlto skausmas buvo toks stiprus, kad net bandant perkelti ją ant neštuvų Gabija negalėjo sulaikyti riksmų. Ji net pradėjo atsiprašinėti medikų, kad taip reaguoja.
Ji pažymi, kad kelionė į ligoninę taip pat buvo sunki. Tėtis važiavo kartu su Gabija, laikė ją už rankos ir ramino, nors pats sunkiai tramdė emocijas. Kiekvienas kelio nelygumas ar posūkis merginai sukeldavo stiprų skausmą, o greitosios darbuotoja stengėsi ją kalbinti ir bent trumpam nukreipti mintis nuo to, kas vyksta.
Ligoninėje pirmiausia rūpėjo tik vienas klausimas
Atvykus į ligoninę Gabijai buvo atliekami tyrimai, o gydytojai vertino patirtų sužalojimų mastą. Tačiau tuo metu merginą kankino ne vien skausmas ir nežinia dėl sveikatos. Ji labiausiai bijojo, kad avarija galėjo paveikti galimybę ateityje susilaukti vaikų.
„Kai mane atvežė į priimamąjį, pirmas dalykas, ko aš visų klausiau, ar aš galėsiu turėti vaikų“, – pasakoja Gabija.
Nors medikai iš pradžių negalėjo atsakyti į šį klausimą, atlikę tyrimus patikrino ir vidaus organus. Mergina prisimena, kad išgirdusi, jog gimda ir kiti apžiūrėti organai nepažeisti, šiek tiek nusiramino. Vis dėlto nerimas dėl ateities niekur nedingo.
Po tyrimų Gabija buvo perkelta į reanimaciją. Dėl sunkių sužalojimų jai prireikė dviejų operacijų: pirmosios metu gydytojai atlaisvino stipriai užspaustus nervus, o antrosios – metalinėmis konstrukcijomis sutvirtino paskutinius tris stuburo slankstelius, kryžkaulį ir dubens sritį.
Po operacijų laukė sunkios naktys, pilnos skausmo, nerimo ir baimės. Reanimacijoje mergina girdėdavo aplinkinių pacientų riksmus, medicinos aparatų signalus, o pati negalėdavo laisvai judėti.
„Visa aplinka buvo bauginanti: daug įvairiausių garsų, kažkas rėkia, aparatai pypsi, o tu pati gali pajudinti tik viršutinę kūno dalį. Pradedi galvoti: o jeigu kas nors nutiks, kaip man susitvarkyti, kaip man iš čia išeiti? Tai buvo labai sunkus laikas“, – teigia pašnekovė.
Ypač sunki buvo naktis po antrosios operacijos. Gabija buvo prijungta prie aparatų, burnoje turėjo vamzdelių, kurie apsunkino kvėpavimą ir kėlė didelį diskomfortą. Dėl susikaupusių seilių ji pradėjo springti, o nuolatinis aparatų pypsėjimas ir aplinkinių garsai neleido nusiraminti.
„Tą naktį jau pradėjau galvoti, kad viskas, aš iškeliauju, kad jau čia tiesiog ramiai būti. Atrodė, tarsi pradėčiau matyti angelus. Labai daug seilių kaupėsi burnoje dėl vamzdelių, pradėjau springti, tačiau kažkaip liežuviu sugebėjau seiles nustumti prie burnos krašto ir išspjauti. Visą laiką buvau apsiseilėjusi“, – prisimena vilnietė.
Vis dėlto, kaip prisimena mergina, ryte medikams išėmus vamzdelius jai tapo lengviau kvėpuoti. Tačiau iki tol išgyventos valandos paliko stiprų įspūdį. Gabija sako, kad tuo metu buvo beveik susitaikiusi su mintimi, jog gali neišgyventi.
Ligoninėje vis dar tęsia gydymą
Po operacijų Gabijai teko dar kurį laiką praleisti reanimacijoje, o vėliau ji buvo perkelta į skyrių. Organizmui reikėjo laiko atsigauti, nes dėl patirto sužalojimo ir didžiulio streso buvo sutrikusios ir kai kurios kitos kūno funkcijos.
Ji pasakoja, kad maždaug mėnesį praleidusi skyriuje, mergina laukė vietos reabilitacijoje. Dabar ji skaičiuoja jau šešioliktą savaitę ligoninėje nuo avarijos ir pamažu ruošiasi grįžti namo.
Nors iš pirmo žvilgsnio progresas didelis, Gabija pabrėžia, kad iki visiško atsistatymo dar toli. Ji jau gali vaikščioti, tačiau greitai pavargsta, todėl kol kas jai vis dar reikalingos pagalbinės priemonės.
„Atrodo, pavaikščioti kaip ir pavaikštau be nieko, bet iš karto tik keli žingsniai ir pavargstu. Nėra tos ištvermės visiškai“, – apie dabartinę savijautą pasakoja ji.
Didžiausią nerimą vis dar kelia nervų pažeidimai. Gabija sako, kad kai kurių kūno vietų nejaučia, tačiau po truputį pastebi ir mažų pokyčių – vietomis jutimai tarsi pradeda grįžti. Gydytojai jai paaiškino, kad nervų atsistatymas gali užtrukti ilgai, o visiškas gijimas gali trukti net iki trejų metų.
Šiuo metu mergina daugiausia dėmesio skiria reabilitacijai, raumenų stiprinimui ir ištvermės atkūrimui. Po visko, ką teko išgyventi, ji stengiasi judėti pirmyn mažais žingsniais ir tikisi, kad laikui bėgant savijauta gerės.
Mergina nuoširdžiai dėkoja Lazdynų ir Santariškių ligoninių gydytojams bei visam medicinos personalui už suteiktą pagalbą, rūpestį ir išgelbėtą jos gyvybę.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
