Penktas pagal dydį Portugalijos miestas Koimbra yra centrinėje Portugalijos dalyje - šiauriau Lisabonos ir piečiau Porto, iš kurių į Koimbrą galima atvykti tik traukiniais, nes mieste nėra oro uosto: iš Lisabonos iki Koimbros kelionė truks dvi valandas, iš Porto – valandą. Nusprendus vykti autobusu, teks ištverti kelionę iki Koimbros pustrečios valandos iš Lisabonos ir apie dvi – iš Porto. Labiau apsimoka nuomotis automobilį.
Koimbra įsikūrusi ant kalvos, bet visas įžymias vietas patogiausia lankyti pėsčiomis, nes jos yra gana netoli viena kitos.
Koimbra sąlyginai padalinta į dvi dalis: Aukštutinį miestą – viduramžių gynybine siena apsuptą Senamiestį ir Žemutinį - Naujamiestį, iš kurio į Senamiestį patekti galima pro Almedinos vartus. Perėjus pro juos, patenki į siauras akmenimis grįstas gatveles, tarp namų, kuriuose nuo seniausių laikų nuomojamas būstas studentams. Kadaise jiems net buvo draudžiama peržengti Aukštutinio miesto, dabartinio Senamiesčio ribas.
Apžiūrėti miestą patogiausia pradėti nuo gražuolio Šv. Klaros tilto (Ponte de Santa Clara) ir greta esančios aikštės (Largo da Portagem), kur anksčiau buvo muitinė.
Šalia - iki šių dienų arabišką pavadinimą išsaugojusi arka (Porta da Almedina) - buvę pagrindiniai miesto vartai viduramžiais statytoje miesto gynybinėje sienoje. Stati laipteliais nusėta gatvelė (Rua Ferreira Borges) nuo čia veda į senąjį miestą. Čia pat, kol iš šios gatvelės neišsukta, derėtų žvilgtelėti į kelionę po Koimbrą palengvinsiančių patarimų sąrašą, kuriame privalo būti pažymėta kavinė "Nicola", kur būtina paskanauti vietinėmis bandelėmis arufadašais (arrufadas) - žr. nuotr. Kitas tų pavadinimas "pão de Deus" ("Dievo duonelė"). Beje, siekiant, kad bandelės neatrodytų pernelyg saldžios, jos apibarstomos sezamo sėklomis.
Beje, Visconde da Luz ir Ferreira Borges gatvių sankirtoje yra Prekybos aikštė. Inkvizicijos laikais čia degindavo eretikus, o dabar įsikūrusios kavinės ir veikia turgus.
Istorijos dozė
Vos 16 km nuo šiuolaikinės Koimbros buvo senovės Romos miestas Conimbriga. Tačiau ją gyventojai paliko po vandalų antpuolių VI a. Naują vietą gyvenimui išsirinko ant netoliese esančios Aeminium kalvos. Bėgliai gyvenvietei išsaugojo ankstesnį pavadinimą, tik vėliau šiek tiek sutumpino – iki Koimbros.
Maurai ir kriščionys kelis amžius kovojo dėl miesto, kuris iki XI a. buvo svarbi prekyvietė ir prekybos centras, kol XI a. iš Koimbros maurai buvo išvaryti. 1139-1256 m. Koimbra buvo pirmoji jaunos Portugalijos karalystės sostinė.
Universitetas
Portugalai dažnai sako: "Lisabonoje linksminasi, Bragoje meldžiasi, Porte dirba, o Koimbroje mokosi". Ir tai ne tušti žodžiai. Koimbra - ne tik svarbus regiono pramonės ir ekonomikos centras, mietas visų pirma vadinamas Portugalijos mokslo sostine. Koimbra filosofijos ir kultūros centru tapo jau viduramžiais, todėl neatsitiktinai čia įkurtas vienas seniausių Europoje universitetų, kuris ne be reikalo dažnai vadinamas Oksfordo bei Kembridžo "broliu" ir jo šešėlyje teka kasdieninis miesto gyvenimas.
Koimbros universitetas karaliaus Dinio I dėka įsteigtas 1290 m. ir laikomas devintu pagal senumą pasaulyje. Jį ne kartą iš Koimbros kėlė į Lisaboną ir vėl atgal, kol 1537 m. karaliui João III nurodžius buvo įkurdintas ten, kur yra dabar - buvusioje karalių rezidencijoje -Alcaçova Palace. Vidiniame universiteto kieme Dinio I ir João III statulos, šalia - terasos su vaizdais į upę. Pro XVIII a. manieristinio stiliaus kolonadą Via Latina ("Lotynų kelias"), nurodančią, kad čia oficiali kalba yra lotynų, studentai po egzaminų eidavo į iškilmes prabangioje universiteto salėje (Sala Dos Capelos).
Ypatinga ir nepamirštama šio akademinio miesto atmosfera – senųjų legendų ir tikėjimų ženklų pilna kiekvienoje aplink universitetą vingiuojančioje gatvelėje ir suvenyrų krautuvėlėse, kur galima įsigyti net tradicinį Koimbros studentų lietpaltį su specialia emblema.
Šie juodi apsiaustai – pelerinos, kuriuos atrodo pasiskolino filmo apie Harį Poterį kūrėjai, miestui suteikia itin savotiško šarmo.
Kad Koimbros universitetas – savotiškas ir darantis įtaką šalies kultūrai pasaulis liudija net fado – yra specialios šio žanro srovės, vadinamos studentiškomis fado – su savo tematika, muzikalumu, poetiškumu. Iki XVI a. universitetas buvo vienintelis Portugalijoje. Jį baigė garsiausias portugalų poetas Liusas de Camoesas, pirmasis pasaulinio pripažinimo sulaukęs portugalas šventasis Antonijus Paduvietis (Santo António de Lisboa), diktatorius Salazaras. Čia palaidoti pirmieji Portugalijos karaliai.
Universiteto simbolis – barokinė varpinė, kuri matosi iš viso miesto. Joje esantys keturi varpai vadinami “ožkos„ vardu. Šis naminis gyvūnėlis seniau ne kartą yra tapęs studentiškų naktinių šėlionių auka - vakare varpams suskambus, buvo skelbiama, kad universitetas uždaromas nakčiai, o rytais jie vėl kviesdavo studentus į paskaitas. Beje, “naktiniai“ ir “rytiniai" varpai skambėjo skirtingai.
Studentiškos tradicijos
Dabar patys įsimintiniausi studentų pasilinksminimai būna pasibaigus mokslo metams – po egzaminų, o visko finalas – ritualinis mantijų deginimas ("Queima das fitas").
Kitas ritualas prasidėjus mokslo metams – pirmakursių išbandymas ir krikštynos per „latadas“ arba - konservų indelių triukšmo dieną. Pirmakursiai tuos indelius, sukabintus ant virvės, tąsosi po miestą sukeldami neapsakomą triukšmą. Eitynės baigiasi Mondigero pakrantėje, kur „krikštatėviai“ apipildami vandeniu iš „naktinių puodų“ pirmakusius „pakrikštija į studentus“.
Ši tradicija žinoma nuo XIX a., tačiau jos sumanytojai – teisės ir tikybos fakultetų studentai turėjo kitų tikslų – eitynes rengdavo mokslo metų pabaigoje, anksčiau nei kiti studentai baigę sesiją ir norėdami pasijuokti iš dar tik egzaminams besiruošiančių kitų fakukltetų studentų. Vėliau šis šėliojimas tapo pirmakursių krikštynomis, kurių viena iš svarbiausių dalių iki šiol yra „Porta Férrea“ - taip dar vadinasi ir seniausi vartai į universitetą. Vyresnių kursų studentai sustoja dviem eilėm, o kai pirmakusiai pasirodo, ima garsiai šaukti, stumdyti ir kumščiuoti juos. Dar viena tradicija – „Bulių kautynės“, per kurias išbandomi nauji dėstytojai. Pastaruoju metu šis ritualas nebepopuliarus.
Aišku, kai šėlsta studentai, negali ramūs likti ir miestelėnai – juk, anot statistikos, kas šeštas- septintas Koimbros gyventojas – studentas. O kur dar dėstytojai... Todėl su jų tradicijomis ir poreikiais skaitosi ir juos gerbia visi Koibros gyventojai jau ne vieną amžių.
Biblioteca Joanina
Universitete yra ir garsiausia šalyje biblioteka - Biblioteca Joanina, pastatyta karaliaus João V iniciatyva, o vėliau jo vardu ir pavadinta. Ten saugoma apie 5 tūkst. unikalių ir vienetinių ranka rašytų knygų, o iš viso yra 300 tūkst. leidinių. Prabangiose patalpose vyrauja raudonos, mėlynos ir auksinės spalvos tonai. Obeliskai ir baliustrados išpuošti švelnių ornamentų piešiniais. Ant lubų, kurios lyg dangaus virš dekoruotų karnizų imitacija, - João V portretas. Skaityklos stalai ne tik sukalti iš tvirčiausių rūšių medienos, bet ir išpuošti inkrustacijomis.
Visos trijų aukštų sienos nustatytos iš specialiomis juostomis paauksuotos portugališko kaštono medienos sukaltomis spintomis su knygomis. Į balkonus su baliustradomis galima pakilti keistais laiptais, kur atramomis yra reti Portugalijoje originalūs architektūriniai dekoratyviniai estipite stiliaus, būdingo Meksikoje, elementai - apverstos piramidės, įmantrių profilių piliastrai.
Į biblioteką pavieniai turistai neįleidžiami, reikalinga išankstinė registracija. Be gido po biblioteką vaikščioti negalima.
Katedros
Šalia universiteto – du Koimbros architektūros šedevrai - Sé Nova ir Sé Velha katedros.
Baroko stiliaus, kuris būdingas visai Koimbrai, Sé Nova (Naujoji katedra) pastatė jėzuitai. Bet po šio ordino žlugimo, bažnyčia tapo vyuskupo rezidencijos dalis.
Iš išorės greičiau į tvirtovę, o ne į bažnyčią panaši Sé Velha (Senoji katedra) yra pradėta statyti XI a. norint įamžinti krikščionių pergalę prieš maurus. Bažnyčia tapo miesto simbolis, joje karūnuoti Portugalijos karaliai. Jos teritorijoje yra pirmojo Koimbros valdytojo – Sisnando kapas.
Romaninio stiliaus pastatas yra vienas iš puikiausių šio stiliaus pavyzdžių Portugalijoje. Bet įdomu tai, kad jos vidus įrengtas maurų stiliumi, o altorius didingumu ir grožiu tiesiog užburia.
Vienuolynas
Augustiniečių Santa Cruz vienuolynas, kuriame palaidotas ir pirmasis Portugalijos karalius Alfonso Henriques su sūnumi, įkurtas XII a. ir kadaise garsėjo ir savo dydžiu, ir buvo šalies kultūros centras – universiteto užuomazga. XVI a. pradžioje karalius Manuel I įsakė apleistą vienuolyną atnaujinti – buvo pakviesti geriausi to meto manuelistinio stiliaus meistrai.
Būtina pamatyti
Einant Alexandre Herculano gatve į pietus neįmanoma nepastebėti nuorodų į Koimbros botanikos sodą (Jardim Botânico) seniausią ir didžiausią Portugalijoje – pradėtą kurti markizo de Pombalio. Jame išsaugotos puikios oranžerijos ir pilies tipo parkas, o tarp visų 1,2 tūkst. rūšių augalų galima surasti net 40 rūšių eukaliptų. Iš čia šis medis paplito po Portugaliją ir pateko į kitą Europos valstybes. Deja, jame turistam vaikščiotui bet kur neleidžiama. Parque de Santa Cruz (šalia aikštės Praça da República) – puiki vieta poilsiui. Ir ypač karštą dieną – čia išliko ХVIII a. laiptai, fontanai.
Dar viena atgaivos vieta - Jardim da Manga – tai kas likę iš Claustro da Manga. Keturi apvalūs bokštai, atrodantys kaip sargybos būdelės (jose kadaise vienuoliai leisdavosi į apmąstymus ir meditacijas), simbolizuoja gyvenimo šaltinį į kurį subėga keturios rojaus upės. „Ašarų namas“ (Quinta das Lágrimas) yra pakeliui einant António А. Gonçalves gatve į viršų palei upę. Čia su savo vaikais buvo nužudyta Ines de Castro – būsimo Portugalijos karaliaus Pedro I (Portugaliečio) mylimoji, su kuria jis buvo slaptai susituokęs. Turistai į namą neįleidžiami, bet nusifotografuoti šalia „Meilės fontano“ galima. „Que as Lágrimas são água e o nome amores“ („Ašaros – vanduo, meilė – jo vardas“) taip baigiasi garsaus portugalų poeto L.De Camoes poema apie jaunuolių meilę. Šie žodžiai iškalbti akmeninėje lentoje ant fontano. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtas kurti Portugal dos Pequeninos („Mažoji Portugalija“) – dar vienas Koimbros stebuklas. Ir vaikams, ir suaugusiems. Čia galima ir puikiai praleisti laisvalaikį, ir „per architektūrą“ susipažinti su Portugalijos istorija. Parkas, esantis šalia Santa Clara Velha, - teminių parkų pirmtakas. Jame miniatiūrinių pastatų – nuo paprasčiausių valstiečių namelių iki rūmų, pilių ir katedrų bei svarbiausių su Portugalija ir jos kolonijomis susijusių paminklų rinkinys. Vaikai iki 5 metų įleidžiami nemokamai.
Klimatas
Savotiškas: minkštas su šiltomis žiemomis ir protingai karštomis vasaromis. Čia šilčiau nei Porte, bet vėsiau nei Lisabonoje. Rudenį ir žiemą dažniausiai Koimbrą prausia lietūs, todėl turistams Koimbroje geriausia pavasarį – kai maloni šiluma dar nevirto į troškią vasaros kaitrą.
Fado
„Koimbra pilna žavesio atsisveikinimo valandą...“ – sako garsiausio vietinio fado priedainis.
Koimbros muzikinę mokyklą – lyrišką ir virtuuozišką mėgsta ne tik visų amžiaus grupių portugalai, bet ji žavi arba bent jau nepalieka abejingų ir turistų. Daugybė miesto belvederių su atsiveriančiais nuostabiais vaizdais į upę tiltai, viduramžiais suformuoti kvartalai sukuria lyrišką nuotaiką, kuri geriausiai tinka tikrąjai muzikai.
