„Tai labai svarbi diena, paskutinė rudens šventė. Po Šv. Martyno prasideda priežiemis – toks nei žiema, nei ruduo, nes tai paskutinė auksinio rudens dienelė. Protestantų kraštai šią dieną pažymi itin iškilmingai, nes jos išvakarėse yra gimęs Martynas Liuteris“, – sako etnologas.
Atiduodavo duokles ir uždarbius
Jis išskiria tai, kad lapkričio 11-toji senovėje buvo reikšminga pirmiausia politiniu požiūriu.
„Tai buvo duoklių surinkimo metas, per Šv. Martyną buvo paskutinis terminas, kada reikėjo atiduoti duokles valstybei, kunigaikščiui, karaliui. Kai valstiečiai atiduodavo tai, kas priklauso, kaip sakydavo, ciesoriui, tada atsiskaitydavo ir su amatininkais.
Šita diena buvo ir amatininkų pagerbimo šventė. Malūnininkui, kalviui, račiui, kerdžiui – šitiems žmonėms jų uždarbis, kuris per metus susikaupė, iki šios dienos turėjo būti atiduodamas“, – nurodo L. Klimka.
Vaikai kviesdavo žiemą
Pasak etnologo, kai amatininkai gaudavo savo uždarbį, kerdžius, kuris buvo piemenų vyresnysis, išvažiuodavo namo ir vaikai gyvulius ganydavo vieni. Jie tai darydavo iki tol, kol nebūdavo sniego, ir tik pasnigus pradėdavo eiti į mokyklą.
„Ši diena buvo labai laukiama vaikų, jie darydavo tokias apeigas, kad greičiau pasnigtų. Tai, galima sakyti, buvo vaikų šventė, net galima ją pavadinti baltojo oželio švente.
Vaikai vesdavo baltą ožį aplink beržą kur nors pamiškėje su dainomis, pajuokavimais, apeigomis ir tokiu būdu šaukė žiemą, kad nereikėtų ganyti gyvulių, kad reikėtų eiti į mokyklą. Visos tos dainos, apeigos yra skirtos tam, kad kažkaip pavyktų gamtos ritmus palenkti savo naudai.
Etnologams tokios žiemos šaukimo apeigos yra labai įdomios, nes jose slypi senovės ritualų, senosios baltų religijos aidai, vėliau tapę vaikų žaidimais. Tikrai ši diena yra tuo įdomi – vaikų žaidimais, folkloru ir noru eiti į mokyklą, kas dabar labai nebūdinga“, – juokiasi L. Klimka.
Spėdavo būsimos žiemos orus
Etnologas pasakoja, kad ši diena svarbi yra ir dėl to, kad tai – orų spėjimo diena. Pagal tai, kokia yra lapkričio 11-toji, galima numatyti, kokios bus daugelio taip laukiamos Šv. Kalėdos:
„Jeigu per Šv. Martyną žąsis ant vandens, reiškia, kad balos dar neužšalusios, tai per Kalėdas žąsis bus ant ledo. Kadangi šiandien yra šiltoka diena, tai panašu, kad Kalėdas matysime baltas, su sniegu. Jei šiandien būtų pašalę, tai Kalėdos būtų šlapios. Sakydavo, kad „jei Martynas su ledu, Kalėdos su bradu“ ir atvirkščiai.“
Būsimos žiemos orus senovėje žmonės numatydavo ir pagal iškeptą žąsį, mat ją galima laikyti vienu iš šios dienos simbolių.
„Šią dieną tokiems iškilmingiems šventiniams pietums kepdavo žąsį, kadangi buvo atlikti visi įsipareigojimai. Ir iš žąsies krūtinkaulio taip pat galėjo atspėti, kokia gi bus žiema.
Kai valgydavo žąsį, žiūrėdavo į aštrų krūtinkaulį ir jeigu ten buvo daugiau rudos spalvos, reiškia žiema bus lengva, su atlydžiais, o jei vyravo balta spalva, reiškia žiema bus snieginga ir gili“, – nurodo etnologas.
