Psichiatras Mindaugas Šablevičius pradėdamas kalbėti apie tai, kaip nuo pat mažų dienų auga diktatoriai, pirmiausiai akcentuoja, kad jie, tautoms ar valstybėms nenukrenta tarsi lošimo kauliukai.
„Taip nebūna, kad vienai šaliai, kažkokiai vienai teritorijai ar tautai nepasisekė, nes į valdžią netikėtai „iškrito“ diktatorius. Taip nebūna, nes diktatoriaus atsiradimas tam tikroje šalyje yra dėsningas“, – teigia psichiatras.
Prieš patekdamas į valdžią asmuo, pirmiausiai būna šeimos narys, vaikas ir tik vėliau suaugęs jis tampa valstybės vadovu. Diktatoriui augant kaip asmenybei, praeinami lygiai tokie patys asmenybės raidos etapai, kaip ir kitų individų atvejais, tačiau skirtumas tas, vėliau diktatoriškomis tampančių asmenybių virsmas pasižymi tam tikru specifiškumu.
„Kalbant apskritai, vystantis asmenybei yra išskiriamos keturios raidos stadijos, atsižvelgiant į santykį su kitais asmenimis. Pirmoji yra simbiozinė stadija, kurios metu nuo pat gyvybės užsimezgimo iki gimimo, gimdoje yra kuriamas moters ir vaisiaus ryšys, o jo raidą daugiausiai nulemia genai.
Kita, antroji stadija – diadinė, jungianti dviejų žmonių ryšį – kūdikio ir mamos. Vėliau atsiranda triadinė stadija, kai vaiką supa abu tėvai, tiek mama, tiek tėtis, na ir paskutinioji – poliadinė, kuomet augant žmogui atsiranda vis daugiau skirtingų santykių ir asmenybės bruožai pradeda plačiai vystytis bei skleistis“, – pristato gydytojas psichiatras keturias skirtingas asmenybės raidos vystymosi stadijas, kurių kiekviena, išskyrus simbiozinę, turi įtakos diktatoriškos asmenybės raidai.
Keturios asmenybės raidos vystymosi stadijos
Kalbėdamas apie pačią pirmąją asmenybės raidos stadiją, psichiatras M. Šablevičius teigia, kad ji yra taip vadinama todėl, kad dėl dar besivystančių vaisiaus galvos smegenų vaisiaus santykis su mama daugiausia vyksta biologiniame lygmenyje:
„Būdamas gimdoje kūdikis su savo mama psichologine prasme nebendrauja, tačiau tai nereiškia, kad mamos psichologinė savijauta neveikia vaisiaus. Ši stadija yra daugiau nulemta biologinių simbiozės veiksnių. Ties šia nuostata kyla daugybė įvairiausių diskusijų, kuriose nagrinėjama ar šioje stadijoje žmogus gali įgyti tam tikrų asmenybės savybių, kurios yra būdingos, pavyzdžiui, diktatoriams.
Mano supratimu – taip nėra, todėl siūlyčiau nesiremti teorinėmis prielaidomis, teigiančiomis, kad ši stadija turi įtakos diktatorių asmenybėms užaugti, nes tokių genų kaip „diktatoriaus genas“ – greičiausiai nėra.“
Gimus kūdikiui toliau kuriamas diadinis bei triadinis santykis, kuriuos šioje analizėje galima apjungti į vieną, nes vaiko asmenybės raidoje visada dalyvauja abu tėvai. Be to, vieno iš tėvų nedalyvavimas taip pat yra savotiška „dalyvavimo“ forma.
Šioje stadijoje, vaikystėje nepalankiais atvejais gali formuotis tokie reiškiniai, kuriuos psichologai įvardina kaip nesaugus prisirišimas ir psichopatiniai asmenybės bruožai.
„Pastarieji neturi aiškaus psichiatrinio apibrėžimo, tačiau juos apibūdinti galima būtų tokiomis asmenybės savybėmis, kaip antisocialumas ir narcisizmas, kurios susijungusios sudaro tam tikrą asmenybės bruožų mišinį.
Tokių bruožų turintys žmonės dažniausiai ir tampa diktatoriais. Klausimas, o kaip tokie asmenybės bruožai atsiranda? Šių bruožų pagrindą nulemia tam tikras santykių modelis šeimoje, kuriame iš tėvų pusės į vaiką yra žiūrima tarsi į daiktą, savo nuosavybę, priemonę egoistiniams tikslams pasiekti.
Net ir jeigu atrodo, kad vieno iš tėvų nebuvimas nesukelia nieko blogo, tai turi taip pat neigiamą poveikį. Juk norint vaikui augti sveikam yra reikalingas maistas ir jo nebuvimas nereiškia tiesiog maisto nebuvimo – tai reiškia, kad organizme atsiras patologiniai pokyčiai. Tas pats galioja ir psichologinei sferai – vieno iš tėvų nebuvimas, atsiribojimas gali turėti žalingų pasekmių visai žmogaus asmenybės raidai“, – aiškina psichiatras.
Laikydami vaiką daiktu, nuosavybe, priemone, kuomet atvirai yra ignoruojamos vaiko emocijos, poreikiai formuojasi modelis, kuris apibūdinamas kaip „tiesa yra to, kas didesnis ir stipresnis“. Tokias sąsajas tarp diktatorių gyvenimo istorijų atrado ir žydų kilmės psichoanalitikė Alice Miller, kuri asmeniškai susidūrė su nacistinės diktatūros žiaurumu koncentracijos stovykloje.
„Ji nustatė, kad gyvendami tokiose šeimose, kurioms yra priimtinas būdingas šis modelis, yra smurtaujama prieš vaiką tiek psichologiškai, tiek fiziškai arba jo emociniai poreikiai lieka ignoruojami. Vaiko mąstysena yra užkemšama mintimi, kad kieno galia – to ir tiesa.“
Pradėjus bręsti – pasiekiama ir paskutinioji, ketvirtoji raidos stadija, kurios metu didėja socialinių ryšių ratas. Pasak gydytojo psichiatro Mindaugo Šablevičiaus, šioje stadijoje atsiranda daugiau galimybių tam tikrai „gyvenimo ryšių loterijai“, atsitiktinumui, į kokią socialinę aplinką tokias psichopatines savybes turintis asmuo pateks.
„Jeigu toks žmogus pateks į visuomenę, kuri palaiko šiuos bruožus, tam tikrą jėgos modelį ir mano, kad emocijos yra silpnumo išraiška, o žmogus yra tik daiktas bei priemonė tikslui pasiekti, kurią panaudojus galima ir atsikratyti – tuomet tokioje aplinkoje augantis diktatorius klestės“, – tvirtina psichiatras M. Šablevičius.
Savybes lydintys sutrikimai
Psichiatras teigia, kad tarp kolegų šia tema pasitaiko ir įvairiausių šaržų. Pavyzdžiui, vienas jų yra profesinis anekdotas, sakantis, kad jeigu asmenybė turi psichopatinių savybių ir žemą intelektą – žmogus bus kalinys, jei vidutinį – politikas, o jeigu aukštą – koncerno vadovas:
„Taigi, diktatoriai būtų priskiriami prie pakankamai aukšto intelekto asmenybių, kurios turi psichopatinių bruožų ir sugeba valdyti žmones tęsdami savo gyvenimo modelių tradicijas. Priminsiu tą santykių modelį: pirma – žmogus yra priemonė, kurią pasiekus tikslą galima atsikratyti, antra – teisus tas, kas stiprus ir trečia – emocijos, empatija, užuojauta yra nereikalingi asmens būdo bruožai.
Diktatorių ypatumas tas, kad šį modelį jie taiko nebe šeimoje ar darbinėje aplinkoje, o visoje valstybėje. Būtent tai, ką matome ir Rusijoje. Be to, noriu įspėti, kad tai yra tik psichologinis šaržas, todėl iš jo nereikėtų daryti plačių išvadų.“
Anot psichiatro, tokiais modeliais besivadovaujantys diktatoriai negerbia nei savo šalies, nei kitos piliečių. Mindaugas Šablevičius pateikia pavyzdį, kad tokiam diktatoriui kaip Vladimiras Putinas nėra svarbūs Rusijos piliečiai, nes jie visi yra tik priemonė, jo egoistiškiems tikslams pasiekti.
„Kartais, prie diktatoriškos asmenybės bruožų gali prisidėti ir tam tikras psichikos sutrikimas, kas bendrame vaizde sudaro dar baisesnį mišinį socialine prasme. Pavyzdžiui, prie psichopatinių asmenybės bruožų dažnai atsiranda ir su paranoja susiję psichikos sutrikimai.
Tokie žmonės gali būti panašūs į Anderso Behringo Breiviko atvejį – turintys tiek psichopatinės asmenybės bruožus, tiek psichikos sutrikimų. Alice Miller, kuri tyrė tiek Stalino, tiek Hitlerio istorijas, nustatė, kad jie turėjo ne tik psichopatinių asmenybės savybių, tačiau ir juos lydinčių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, paranojos simptomų. Ar jų turi Putinas? Negalėčiau pasakyti, nes dar nėra taip gerai ištirta jo istorija, tačiau paralelių tarp jo ir A. B. Breiviko, sakyčiau, yra tam tikrų“, – dalinasi savo įžvalgomis M. Šablevičius.
Gydytojas psichiatras tikina, kad su tokiais diktatoriais, kurie turi psichologinių problemų kalbėti yra įmanoma, tačiau niekada negalima pamiršti, kad tas, kuris bando užmegzti ryšį su diktatoriumi bus kaip priemonė, kuria diktatorius galės pasinaudoti savo tikslams įgyvendinti.
„Reikia nepamiršti, kad į kalbantįjį diktatoriai žiūri kaip į priemonę. Tokie pokalbiai dažniausiai yra labai specifiški ir turintys tik vieną kalbos dedamąją – jėgą ir galią. Kadangi ją vienintelę žino ir supranta diktatoriai, jie niekada nesileis į jokius kitus kompromisus, jeigu jausis, kad yra stipresni už pašnekovą.
Kompromisai yra galimi tik tada, kai diktatorius pajus, jog pašnekovas gali apriboti jo galimybes, sukelti jam diskomfortą ir įsprausti į kampą, o jeigu jis to nejaučia – nebus jokių nuolaidų. Tokių diktatoriai, turintys psichopatinių savybių ar psichikos sutrikimų, nesuteikia“, – perspėja specialistas.
Ar galima pykti ant apsileidusios, ganomos tautos?
Atsakyti į klausimą, kas yra labiau atsakingas ir daugiau prisidėjęs prie diktatoriaus atsiradimo – tėvai ar socialinė aplinka, psichiatras vienareikšmiškai atsakyti negali. Pasak jo, ieškant atsakymo į šį klausimą dviejų „ar“ negali būti, nes psichopatinių savybių pamatas paklojamas yra dar vaikystėje, kurį vėliau viena ar kita linkme nukreipia visuomenė:
„Šiuo atveju čia turėtume naudoti du žodžius „ir-ir“, nes diktatorių klestėjimą palaiko tiek bruožai, susiformavę vaikystėje, tiek visuomenė, kuri yra ne tik neišsilavinusi, tačiau ir nekritiška, tamsi, jeigu ji palaiko tokios asmenybės patekimą į valdžią.
Visgi, klausti reikėtų nebent taip: „Ar galima tokia visuomenė, kuri norėtų, jog ją valdytų diktatorius? Tokiu atveju atsakymas bus vienas – taip, nes ir į ištisą visuomenę galime žiūrėti kaip į vieną asmenybę.
Jeigu visa tauta kaip asmenybė yra priklausomo tipo, nesugebanti priimti sprendimų savarankiškai, atsisakanti savo atsakomybės, apsileidusi, tai toks diktatorius jai bus puiki partija, kaip sakant kirvis, atitikęs kotą.“
Mindaugas Šablevičius aiškina, kad brandesnėse visuomenėse, kurioms daugiau būdingas yra atsakomybės jausmas, valdžios kitiems supratimas neapsiriboja tik viena primityvia fizine agresija, todėl ir į valdžią niekaip kelio neprasiskina diktatoriai, nes to paprasčiausiai neleidžia tauta. „Jai tokio vadovo nereikia“, – priduria vyras.
Puikus neigiamas pavyzdys yra visiems gerai žinoma Rusija, kurios priešakyje diktatorius Vladimiras Putinas. Anot psichiatro, rusų tauta mano, kad ji galės gyventi gerai tik tada, kai ją valdys tvirtas ordos chanas, kuris nerodys nei savo pažeidžiamumo emocijų, vadovausis modeliu, kad kas stipresnis, to ir tiesa, duos tai, ką žmonės nori:
„Šiuo atveju pyktis tam tikrai visuomenei turėtų būti konstruktyvus ir nenukreiptas į vienintelį aspektą. Pyktis turėtų būti nukreiptas į diktatorių ir į tautas, kurios jį palaiko.
Nepamirškime, kad tarp jų esame ir mes, Vakarų europiečiai, kurie pro pirštus žiūrėjo į Krymo aneksiją ir į diktatorių žiūrėjo norėdami kuo daugiau ir pigiau vartoti. Tad nepasitenkinimo nusipelė trys dalyviai – diktatorius, jo valdoma tauta ir Vakarų Europa, kuri ilgą laiką toleravusį V. Putiną paskatino jį taip diktatoriškai elgtis.“
Piktintis galima ir dėl tų, kurie per apsileidimą ir neišmanymą nekovoja su šia savo yda. „Pagal Biblijos mokymą, neišmanymas yra žmogaus yda, prieš kurią jis turėtų kovoti. Tai nėra tiesiog asmenybės bruožas su kuriuo galime taikstytis, ką, deja, tačiau daro nemaža dalis žmonių.“
SOVIETINIS BALVONAS, Ju vieta-GRUTO PARKAS !!!
