Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
12
Mantas Simaitis

Iš Panevėžio kilęs Mantas Simaitis krimto meteorologijos mokslus Vilniuje, tačiau po studijų universitete susidūrė su skaudžia realybe – jo specialybės specialistų netrūksta, todėl reikia sukti kita kryptimi. Taip vyras atsidūrė Norvegijoje, kur iš paprasto gamyklos darbininko tapo bene žinomiausiu Norvegijos lietuvių renginių vedėjų.

12

Iš Panevėžio kilęs Mantas Simaitis krimto meteorologijos mokslus Vilniuje, tačiau po studijų universitete susidūrė su skaudžia realybe – jo specialybės specialistų netrūksta, todėl reikia sukti kita kryptimi. Taip vyras atsidūrė Norvegijoje, kur iš paprasto gamyklos darbininko tapo bene žinomiausiu Norvegijos lietuvių renginių vedėjų.

REKLAMA

Mantas šypsosi, kad meteorologijos studijos atsirado dėl jaunatviško nepatyrimo – vos tik baigusiam mokyklą jaunuoliui ši sritis atrodė labai romantiškas užsiėmimas, juk darbas būtų susijęs su gamta.

„Vėliau supratau, kad sudėtinga išgyventi iš tokios egzotiškos profesijos. Meteorologu bandžiau darbintis ir Lietuvoje, bet supratau, kad tokio didelio specialistų poreikio mūsų šalyje nėra. Ypač, kai universitetas per metus į darbo rinką išleidžia apie 25 šios siauros srities ekspertų.

O didžiausias šokas buvo tada, kai atvažiavau į Norvegiją ir nuėjau į įstaigą, kurioje galima pasitvirtinti  savo lietuvišką išsilavinimą. Atsivežiau savo meteorologijos bakalauro diplomą ir su pasididžiavimu sakau

REKLAMA

„Lietuvoje, Vilniaus Universitete, pabaigiau meteorologų studijas!“. O į mane žiūri plačiomis akimis ir klausia, ar tikrai Lietuvoje reikia mokytis 4 metus, kad gautum šią specialybę? Su pasididžiavimu sakau: „Lygiai 4 metus“. O tada man sako: „Hm. Keista... Norvegijoje šią specialybę galima gauti praėjus 3-jų mėnesių kursus.“

Tai buvo toks smūgis į mano universitetinį išsilavinimą, po kurio atėjo suvokimas, kad ne visos specialybės universitete yra vertinamos vienodai“, – juokiasi vyras.

Dar studijų metais jaunas vyras bandė įsidarbinti televizijoje orų berniuku, tačiau jaunatvinis maksimalizmas pakišo koją – nors drąsos Mantui užteko, tačiau supratimo, ką daryti prieš kamerą, tuomet jis dar neturėjo.

REKLAMA
REKLAMA

„Bandžiau įsidarbinti ir orų berniuku. Nuo pat mažų dienų manyje glūdėjo šoumeno gyslelė. Visos vaikystės vaizdajuostės pilnos mano su sese pasirodymų – ilgiausių eilėraščių deklamavimo, dainavimo, konkursų rengimo ir panašiai.

Vieną dieną universiteto katedroje pamačiau skelbimą, kad viena iš populiariausių Lietuvos televizijų ieško žinių orų pranešėjo. Iškart šovė mintis, kad būčiau labai geras orų berniukas. Nuėjau į tą atranką, kurioje jau sėdėjo daugiau žmonių, tarp kurių buvo ir žurnalistų profesionalų, kurie jau labai gerai žinojo, kaip reikia elgtis prieš kameras.

Atsisėdau aš, trečio kurso studentas, net nepagalvodamas, ką reikės daryti atrankos metu. Atėjo prodiuseris ir pakvietė užeiti patį drąsiausią. Šokau iš kėdės pirmas, juk kviečia patį drąsiausią! Ir čia tas jaunatvinis maksimalizmas man ir pakišo koją... Atsistojau prieš žalią foną, dideliame ekrane pamačiau save su Lietuvos žemėlapiu už nugaros. Tada kažkas iš personalo sako: „Papasakok ką matai ekrane ir koks mūsų laukia oras“.

REKLAMA
REKLAMA

Labai pasimečiau, pradėjau mikčioti, bandžiau gražiai šypsodamasis įskaityti kas ten ant ekrano parašyta, bet nepasakiau jokios protingos informacijos. Taip ir baigėsi mano orų berniuko karjera – jai net neprasidėjusi“, – dabar su šypsena prisimena vyras.

Žadėjo užsidirbti ir grįžti

Pabaigus studijas ir dar prieš išvykstant į Norvegiją, Mantas buvo priverstas keisti profesiją ir tapo tarptautinių pardavimų specialistu: bendraudavo su klientais iš Anglijos, Airijos ir Islandijos, sudarinėjo kontraktus ir padėdavo įvykti tarptautiniams susitarimams. Tačiau šis darbas nedžiugino ir nuotykių ieškotojui iš prigimties norėjosi išbandyti savo jėgas visai kituose vandenyse.

„Tiek Panevėžyje, tiek gyvenant Vilniuje, mane traukė nematyti dalykai, kultūros ar maistas, norėjosi išmėginti visko kuo daugiau. Galų gale gavau netikėtą pakvietimą atvažiuoti į Norvegiją – be konkretaus darbo pasiūlymo, tiesiog pasibandyti ir pasižiūrėti kaip bus. Pagalvojau, kad būtų gal visai įdomu.

REKLAMA
REKLAMA

Pastebėjau, kad tikriausiai apie 80 proc. Lietuvą palikusių žmonių, turi tą patį bendrą vardiklį – visi jie sakė, kad išvažiuos tik pusei metų, metams, na, daugiausiai dviem. Beveik visi sako, kad užsidirbs ir sugrįš atgal. Sakiau tą patį ir aš. Galvojau, kad pagyvensiu Norvegijoje, pasižiūrėsiu, kaip čia viskas vyksta, įgausiu gyvenimiškos patirties ir proto bei grįšiu atgal. Bet gavosi taip, kad jau 8 metus esu Norvegijoje“, – sako jis.

Atvažiavęs į Norvegiją Mantas ėmėsi ieškoti darbo – nuėjo ir į meteorologijos centrą, bet suprato, kad ir čia nepavyks siekti karjeros šioje srityje – trūksta patirties. Tada bandė darbintis pardavimuose, bet reikėjo labai gerai mokėti norvegų kalbą ir tiksliai žinoti, kaip tie dalykai veikia šioje šalyje.

„Tada pradėjau ieškoti nekvalifikuoto darbo. Nieko neradau, bet atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad statant naftos platformą, reikalingi elektros kabelių klojėjai. Kai mokiausi meteorologiją, su bičiuliu mokslams ir pragyvenimui užsidirbdavom dirbdami elektrikais ir buvome pasibaigę visus reikiamus kursus. Sugalvojau, kad reikia bandyti laimę. Likimas nusišypsojo ir įsidarbinti pavyko.

REKLAMA
REKLAMA

Naftos platforma dar buvo surinkinėjimo stadijoje, tačiau jau stovėjo ant baržos jūroje. Pirmame projekte reikėjo atidirbti 12 dienų ir tada gaudavai 9 laisvas dienas. Antrame projekte dirbdavau 2 savaites ir 3 savaites turėdavau laisvas. Tada ir prasidėjo mano pasaulio pažinimas ir mano asmenybės evoliucija.

Dirbdamas laidų vedėju (juokiasi) pradėjau klausyti audio knygas. Išsikėliau tikslą – perklausyti 100 geriausių klasikinių knygų. Nusipirkau telefoną su gera baterija, ausines, kurios atsparios vandeniui, ir pradėjau klausyti knygas vieną po kitos. Laisvu laiku nuo darbo elektriku, keliaudavau po Europą, Pietų Ameriką, centrinę Aziją. Atrodo toks šoumeno asmenybę žlungantis pasirinkimas tampyti elektros laidus virto tramplynu į tobulėjimą“, – optimizmo nepraranda vyras.

Koncertas virtęs nesėkme

2014 metais prasidėjus naftos krizei Mantas neteko darbo naftos platformoje ir grįžus atgal į Oslą pavyko įsidarbinti elektriku. O tada gimė mintis – suorganizuoti koncertą čia esantiems lietuviams.

REKLAMA
REKLAMA

„Kai atsirado laisvo laiko pradėjau galvoti, kad reikia kažką nuveikti prasmingo. Tuo metu buvau sukaupęs ir nemažą pinigų sumą – už išdirbtus viršvalandžius, už neišnaudotas atostogas, grąžintus mokesčius ir atsidėtus pinigus nuo atlyginimo. Sugalvojau, kad noriu suorganizuoti grandiozinį koncertą Norvegijos lietuviams per kelis miestus. Mąstant kokią grupę reiktų pasikviesti supratau – privalau atiduoti duoklę savo paauglystės dievukams „G&G sindikatui“.

Susiskambinau su jų vadybininku, nusprendėme, kad darysime koncertus dviejuose miestuose – Osle ir Bergene. Viską suderinom, susitarėm ir sukirtom rankomis. Padėjau ragelį ir supratau – kad man nė karto neteko organizuoti ką nors tokio didelio, niekada nesu buvęs Bergeno mieste, o Osle tepažįstu apie 15 lietuvių. Va tada ir prasidėjo 3 mėnesiai intensyvaus darbo – viską planavau, derinau, užsakinėjau koncertų sales, nuomojausi aparatūrą, rinkau reikalingą personalą – realiai mokiausi renginių organizavimo amato nuo visiško nulio“, – prisimena Mantas.

REKLAMA
REKLAMA

Ir galų gale, po intensyvaus darbo, krūvos išleistų taupytų pinigų pasirodė rezultatas – likus 4 dienoms iki koncerto, Osle buvo parduoti 7 bilietai į koncertą, o Bergene – vos 4. Teko atšaukti koncertus.

„Pirmasis mano impulsas, kai teko atšaukti patį pirmąjį gyvenime organizuotą koncertą, buvo labai didelė gėda prieš patį save, prieš mylimą grupe, prieš lietuvius gyvenančius Norvegijoje. Buvo ir labai didelė saviplaka, galvojau, kad jau niekada nieko panašaus nebedarysiu. Bet viskas praėjo. Racionaliai pavyko viską įvertinti ir pasidaryti išvadas, kodėl man taip stipriai nepasisekė. Supratau, kad reikėjo pakeisti vos kelis dalykus, kad viskas pavyktų.

Po to, kai išsilaižiau patirtas žaizdas ir įsisavinau išmoktas pamokas – pabandžiau dar kartą. Tik šį kartą pradėjau nuo grupės „Lilas ir Innomine“. Šį koncertą Oslo lietuviai turėjo šansą aplankyti prieš pat jų grupės iširimą. Po šios sėkmės dar kartą pasikviečiau „G&G sindikatą“. Galvojau, kad jeigu ir vėl niekas neateis, tai bus mano asmeninis VIP koncertas su geriausiomis vietomis priekinėse eilėse. Bet mano didelei laimei, viskas buvo ypatingai gerai ir koncerto salę užpildė beveik keturi šimtai Olso lietuvių“, – džiaugiasi Mantas.

REKLAMA
REKLAMA

Po pirmą kartą organizuoto ir fiasko pasibaigusio koncerto, pasąmonėje vyrui liko mintis, kad jis norėtų dirbti su renginiais ir žmonių masėmis. Taip pamažu gimė mintis daryti protmūšius Norvegijos lietuviams. Mantui pradėjus ieškoti, kur galėtų surengti tokį renginį, teko išgirsti dešimtis „Ne“, kol galiausiai rado vietą, kuri patikėjo, kad jam gali pasisekti.

„Tie darbai, kurie yra daromi pirmą kartą, visada užtrunka ilgiau. Susirasti tinkamą vietą tokiam formatui gali atrodyti lengva, bet kai neturi pažinčių, patirties, nežinai kas kur yra, susirasti gerą buvo nemažas išbandymas. Atsimenu, kad buvo šaltas, šlapias lapkritis, o aš su vasariniais kedais ėjau nuo vienų baro durų iki kitų ir klausinėjau, ar turi salę, kurioje būtų galima rengti protmūšį Norvegijos lietuviams. Dauguma reagavo labai skeptiškai. Turėjau apeiti apie 100 barų, kol galiausiai pavyko surasti vietą.

Pirmąjį protų mūšio žaidimą prieš penkis metus dariau kolaboruodamasis su Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga ir į jį susirinko apie 40 vietinių Oslo entuziastų. Po pirmo tokio tipo renginio supratau, kad tai geras ir man puikiai tinkantis konceptas, o pradėtus darbus reikia tęsti toliau. Vėliau žaidimą perkėliau į didesnes patalpas, kur tilpdavo po 15 komandų. Kai dėl renginio populiarumo šiose patalpose nuolat pradėjo trūkti vietų, persikėlėme į didžiausias patalpas Osle, kur dabar gali tilpti iki 38 komandų, o paprastas idėjinis protmūšio žaidimas lietuviams pamažu virto į didelį „Protų mūšio šou“. Šis intelektualus Norvegijos lietuvių renginys tęsiasi jau 5 metus iš eilės ir kaskart sutraukia netoli 200 dalyvių“, – džiaugiasi jis.

REKLAMA
REKLAMA

Norvegijos Arūnas Valinskas

Prieš 2 metus Mantas nusprendė savo protmūšį pakelti į naują lygį ir pasikviesti įvairių svečių iš Lietuvos. Pamažu jam prigijo ir viena pravardė „Norvegijos Arūnas Valinskas“, kuri pačiam Mantui labai patinka, nes nuo pat vaikystės žavisi šiuo šou verslo grandu.

„Pagalvojau, o kodėl nepabandyti užsibrėžti maksimalų tikslą ir nepasikviesti paties Arūno Valinsko pravesti bendrą intelektualų žaidimą Norvegijos lietuviams? Aš juo žavėjausi nuo mažų dienų ir sekdavau visus jo vedamus televizinius žaidimus. Mane žavėjo ta mintis, kad jis atėjęs iš nieko tapo didžiausiu Lietuvos šou verslo rykliu. Prireikė nemažai mano pastangų ir atkaklumo, kol man pavyko su juo susisiekti. Parašiau gal 5 laiškus, kol galiausiai gavau atsakyma: „Gerai, darome“.

Sutarėme, kad jis atvyks gal po 4-5 mėnesių, tad laiko pasiruošti turėjau. Atsimenu, buvo lapkričio galas, aš išbėgau pabėgioti ir gal jau 100-ąjį kartą mintyse repetavau būsimo renginio eigą: kaip pradėsiu vakaro šou, kurioje vietoje pasisveikinsiu su žmonėmis, ką pasakysiu susirinkusiems, kaip pristatysiu savo scenos partnerį ir kaip su manimi į sceną ateis Arūnas Valinskas.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš 2 metus man ir pavyko įgyvendinti savo svajonę. Tiesa, lyginant jo milžinišką patirtį su mano jaunatvišku entuziazmu, aš atrodžiau, kaip nepatyręs viščiukas, bet Arūnas pasidalino savo įžvalgomis, patarė ką reiktų patobulinti ir davė labai naudingų scenos meno pamokų, kurias iškart ir galėjau panaudoti. Tikriausiai taip ir atsirado ta pravardė“, – šypsosi Mantas.

Manto pagrindinis „arkliukas“ – protmūšiai, tačiau vyras vien jais neapsiriboja. Jis organizuoja koncertus, seminarus, mokymus, o vėliau sukūrė internetinį projektą „Galima ir čia“.

„Kai įgijau daugiau patirties, pamažu atėjo vis didesnis pasitikėjimas savimi ir kartu suvokimas, kad viską pasiekti galima ir čia. Protmūšių metu vis susipažindavau su lietuviais, kurie Norvegijoje daro nerealius dalykus. Susipažinau su gydytojais, nardymo meistrais, lėktuvų pilotais, milžiniškų tarptautinių įmonių vadovais, lenktynininkais ir supratau, kad aplink mane yra daugybė aktyvių žmonių. Sugalvojau padaryti laidą būtent tuo pavadinimu „Galima ir čia“.

REKLAMA
REKLAMA

Padariau pirmąją laidą, norėjau pažiūrėti, kaip žmonės reaguos į šį konceptą. O kuriamą konceptą visi pasitiko labai gerai. Tada su komanda papasakojom dar apie penkioliką unikalių Norvegijos lietuvių istorijų. Vėliau, prasidėjus pandemijai, nebuvo galima susitikti su žmonėmis, tad nusprendžiau šį projektą praplėsti ir jį perkelti į internetą.

„Galima ir čia“ „Facebook“ kanale transliuoju gyvas ekskursijas po Norvegijos gražiausias vietas, vedu viktorinas ir susidomėjau gyvo eterio interviu formatu. Pakalbinau gydytoją apie prasidėjusią pandemiją, tuomet Lietuvos banko darbuotoją apie ekonominę situaciją, o vėliau, užsikūrus projektui, kalbinau mokslininkus, seimo narius, savo sričių profesionalus, o galiausiai ir premjerę Ingridą Šimonytę“, – apie savo pasiekimus pasakoja Mantas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų