Ilona pasakojo, kad ši sodyba tapo šeimyniniu prieglobsčiu net trims kartoms. Joje gyveno jos seneliai, joje gimė ir augo jos tėtis, o dabar vos sulaukusi laisvo savaitgalio į ją skuba atvykti pašnekovė su sūnumi.
„Ši sodyba buvo maždaug 1930 metais perkelta iš vienos vietos į kitą. Toje sodyboje gyveno mano seneliai iš tėčio pusės, joje gimė ir augo mano tėtis. Vėliau tėtis išvyko į Vilnių studijuoti, liko tik seneliai.
Senelis Anapilin iškeliavo pirmasis, senelė dar daug metų gyveno čia viena. Aišku, ji gyvuliukų jau nebeturėjo, bet anksčiau jų būdavo visuomet“, – istorija dalijosi pašnekovė.
Širdis ėmė traukti prie šaknų
Ilona pasakojo, kad po ilgų metų gyvenimo sodyboje Anapilin iškeliavo ir jos senelė. Nuo to laiko joje niekas nebegyveno, užsukdavo tik retkarčiais.
Ji pasakojo, kad dažniausiai į ją vykdavo tėtis, vis aptvarkydavo sodybos aplinką, kurioje buvo nemažai darbo.
„Ta trobelė buvo pavargusi, tačiau ji vis ėmė mane „kabinti“. Kiekvienas rakandas, kiekvienas kampas priminė man senelius, tad ėmiau vis dažniau į ten važiuoti.
Kai sukūriau šeimą, važiuodavome dar dažniau, man norėdavosi vis dažniau būti ten. Tada po truputį prasidėjo minimalūs tvarkymaisi“, – pasakojo ji.
Prabėgus kuriam laikui pašnekovė pasakojo, kad išsiskyrė su savo tuometiniu vyru. Tuomet prasidėjo jos „kaimo laikai“.
Ilona tikino, kad vis dažniau pradėjo vykti į sodybą, ėmė leisti daugiau laiko joje ir suprato, kad ten būti – gera.
Įdėjo daug meilės ir darbo
Pradėjus skirti daugiau laiko sodybai, Ilona suprato, kad metas pradėti ją tvarkyti. Tuo metu ji labiausiai norėjo, kad sodyboje išliktų autentika.
Visa laimė, kaip pasakojo moteris, kad ji buvo ne viena. Nusprendus imtis pirmųjų pokyčių, prie darbo stipriai prisidėjo jos tėčio pusbrolis Romas ir pats tėtis Stasys.
„Pirmasis žingsnis buvo langai. Labai nenorėjau pakeisti namo išorės, norėjau, kad troba liktų kuo autentiškesnė, kad liktų tikroji senelių sodyba, kurią jie puoselėjo.
Tikslingai ieškojau, kas galėtų man pagaminti tinkamus medinius pagal išmatavimus, su reikiamiais skirtukais langus, nes žinojau, kad tai – trobos akys. Jeigu būtų buvę kitaip, tai būtų labai pakeitę bendrą trobos vaizdą“, – pirmuoju žingsniu dalijosi ji.
Po šio darbo Ilona vėl pradėjo dairytis, kaip galima sutvirtinti sodybą, kuri skaičiavo bene šimtą metų. Pasak jos, troba jau buvo bebyranti – visa buvo sena.
Pirmiausia, jie apkalė trobą, o tuomet ėmėsi paties didžiausio darbo – stogo keitimo. Vėliau po truputėlį buvo pradėta rūpintis aplinka.
„Į sodybą atvykstu tik savaitgaliais. Mes viską darėme iš savų resursų, finansuotoja buvau ir esu aš, o mes visi – sumanytojai“, – šyptelėjo ji.
Išsaugojo senojo uosio prisiminą
Pokalbio metu Ilona atvirai prisipažino, kad ji labai prisirišusi prie to, kas buvo palikta jos senelių. Ji tikino, kad saugo senus daiktus, augalus, medžius, kurie galbūt kitiems neatrodytų vertingi, tačiau jos širdyje užima ypatingą vietą.
Tai pasakytina ir apie senuosius du uosius, kurie stovėjo sodybos kieme. Pasak Ilonos, vieną pavasarį vienas iš uosių nesužaliavo, tačiau jam buvo atrasta nauja paskirtis.
„Aš pati labai saugau tai, kas palikta senelių, man tai labai brangu. Taip pat anksčiau pas mus augo du uosiai, jie buvo tikrai labai dideli.
Nežinome nuo ko, ar nuo žaibo, ar uosių ligos, bet vienas iš jų tiesiog nebesužaliavo. Jis stovėjo keletą metų, mes supratome, kad tai pavojinga, nes jis galiausiai nuvirs. Nutarėme jį nuversti
Pasamdžius arboristus, jis buvo nuverstas ir mums neplanuotai kilo mintis, kadangi labai gera uosio mediena, jis jau buvo išdžiūvęs, jį buvo galima kažkam panaudoti. Mums tą uosį supjovė į lentas ir iš tų lentų dėdė Romas pagamino lauko stalą ir suolus“, – džiaugėsi ji.
Pasak Ilonos, tokiu būdu buvo įprasmintas jos senelio darbas, t. y., senojo uosio sodinimas ir priežiūra:
„Taip buvo įprasmintas senelio sodintas medis, jis nebuvo sukūrentas, mes pratęsėme jo gyvenimą, tik jau kitoje formoje. Aš tuo labai džiaugiuosi.“
Pinigų sodybai neskaičiuoja
Pasidalijusi savo sodybos nuotraukomis socialiniame tinkle „Facebook“ Ilona sulaukė gausybės reakcijų ir komentarų.
Ji pasakojo, kad pati tokios reakcijos visiškai nesitikėjo, o tik vėliau suprato, kad tokios temos lietuviams yra labai įdomios.
„Kai aš pasidalinau savo sodybos nuotraukomis, jos sulaukė milžiniško populiarumo. Man ėmė rašyti nepažįstami žmonės, kaip padaryti vieną ar kitą, klausė kokia mediena – panašu, aš pataikiau į kažką, kas žmonėms labai įdomu ir rūpi“, – prisipažino ji. To vedina, visas savo sodybos statybų bei priežiūros istorijomis pradėjo dalintis „Instagram“ bei „Facebook“ paskyrose „Darai ir pasidaro“.
Pasiteiravus, ar buvo numačiusi biudžetą, skiriamą sodybos atnaujinimui, Ilona tikino, kad ne. Pašnekovė pasakojo, kad lėšų, skiriamų šiam projektui, neskaičiuoja, nes jos vertė – kur kas didesnė nei pinigų.
„Biudžeto šiems reikalams neskaičiavau, bet tikrai pigiau pastatyti naują namą nei atnaujinti seną. Aš einu akis ir ausis užsidengusi, moku tiek, kiek reikia.
Sunku paskaičiuoti, nes jeigu samdytum įmonę, būtų tam tikra suma ir viskas. O kadangi viską darome patys, tai kartais prireikia papildomų pinigų, didesnių investicijų. Aš niekada neskaičiavau to ir nenorėčiau to daryti. Juolab, kad planai darbams sodyboje kyla netikėtai, tiesiog šovus gerai idėjai.
Aš su šia vieta turiu nepaaiškinamą santykį, tad net ir paskaičiavusi sumas pasakyčiau – na ir kas? Juk nenusipirksi nei savo istorijos, nei savo šaknų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
