Esu girdėjusi, kad skirtingi Lietuvos kraštai turi savų laidojimo tradicijų, kurias itin uoliai stengiasi išlaikyti iki šių dienų, tačiau su tuo niekada nebuvau susidūrusi iki tol, kol nenuvykau pagerbti amžiną atilsį savo dėdės Vytauto atminimo.
Šarvojimo ceremonija vyko namuose, kuriuos pats dėdė dar kažkada statė savo šeimai. Atviras karstas stovėjo didžiajame kambaryje, virtuvėje buvo galima prisėsti ir prisiminti mirusįjį.
Kai atėjau – net sutrikau: veidrodžiai uždengti, langai užtraukti labai storomis užuolaidomis, lyg paklodėmis. Šalia karsto sėdėjo kelios močiutės, kurio laikė rankose rožančių ir giedojo giesmes mirusiems pagerbti.
Vos tik nutildavo jų giesmės, raudų imdavosi visa dėdės šeima. Ypač pastebėjau, kad taip vyko tada, kai įeidavo naujas žmogus į kambarį.
Kai kurių papročių nesupranta
Negaliu pamiršti šito reginio. Aš ateinu prie karsto, padedu gėlių, sukalbu maldą ir tada šalia dėdės prieina jo žmona ir pradeda garsiai, tiesiog garsiu balsu kalbėti tokius žodžius: „Ei, Vytautėli, kelkis, pažiūrėk, kokie žmonės čia susirinko, brangusis, tu va guli visas pasipuošęs, pasidabinęs, nesikeli, o šeima čia, su tavimi.“
Šią raudą lydėjo artimųjų ašaros, skausmas ir močiučių giesmės. Visa tai, ką dabar aprašau, buvo tiesiog šiurpu ir mane labai išgąsdino. Jaučiausi kaip kokiame baisiame sapne.
Puikiai suprantu, kad mes turime išlaikyti savas tradicijas, neleisti jos išnykti, tačiau tokios akimirkos tikrai apie laidotuves sukelia pačias blogiausias emocijas. Atrodė kaip koks cirkas vidury dienos...
Gal ir būsiu nuteista už nuomonę, bet esu už tai, kad laidotuvės, kiek įmanoma, neteiktų tiek skausmo ir liūdesio. Daug jaukiau su žmogumi atsisveikinti ir jo artimuosius pagerbti šarvojimo salėje, grojant ramiai muzikai ir prie urnos, o ne prie atviro karsto ir paklodėmis uždengtų veidrodžių su skaudžiomis raudomis fone.
Autorius: skaitytoja Diana
