REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
13
Kauniečių dukra gimė sverdama 350 gramų: medikai nieko gero nežadėjo (tv3.lt fotomontažas)

Skaistė itin smalsi ir guvi mergaitė, paskutinę pavasario dieną švęsianti trečiąjį gimtadienį. Tik retas, pažvelgęs į ją, pasakytų, jog mergaitei greitai treji, bet išgirdę jos istoriją drąsiai teigia vieną – jog ji tikra kovotoja.

13

Skaistė itin smalsi ir guvi mergaitė, paskutinę pavasario dieną švęsianti trečiąjį gimtadienį. Tik retas, pažvelgęs į ją, pasakytų, jog mergaitei greitai treji, bet išgirdę jos istoriją drąsiai teigia vieną – jog ji tikra kovotoja.

REKLAMA

Skaistė buvo labai laukta ir ilgai planuota šeimos narė, tik niekas nesitikėjo, kad ji taip skubės išvysti šį pasaulį ir savo tėvelius. Kaune įsikūrusios Sandros Stegvilės dukra gimė vos 22 savaičių, sverdama 350 gramų ir nors šansas išgyventi buvo nedidelis, moteris niekada neprarado vilties.

Pabudo apsupta kraujo

Penkerius metus bandžiusi pastoti moteris jau buvo beprarandanti viltį, tačiau galiausiai susiėmė, kreipėsi į gydytoją, gėrė paskirtus maisto papildus ir galiausiai išgirdo džiugiausią gyvenime žinią, jog laukiasi.

Pirmasis įtarimą sukėlęs įvykis nutiko 13-ąją nėštumo savaitę. Pasirodžius šiek tiek kraujo, Sandra nuskubėjo pas gydytoją. Tąkart paaiškėjo, kad trūko kraujagyslė, vaisiaus ir mamos sveikatai pavojaus nekilo.

REKLAMA
REKLAMA

Toliau nėštumas ėjo lyg ant sparnų, S. Stegvilė kasdien pėstute, neskubėdama nueidavo į darbą, grįžusi po vakarienės su vyru dar išeidavo pasivaikščioti po parką. Tik 21 nėštumo savaitę visa tai apsivertė aukštyn kojomis.

REKLAMA

„Šeštadienį buvom sodyboje, taip sunkiai jaučiausi, lyg skaudėjo nugarą, lyg kankino sunkumas. Sekmadienį ryte atsikėlusi pamačiau gan daug kraujo. Atsimenu, važiavom į klinikų skubaus priėmimo skyrių, nes manęs negalėjo priimti nėščiųjų apžiūrai, nes dar buvo 21 savaitė“, – pasakoja Sandra ir priduria, kad savaitę laiko gulėjo akušerijos skyriuje.

Prabėgus kiek mažiau nei savaitei nuo atsidūrimo ligoninėje, suėjo 22-oji nėštumo savaitė. Situacija nebuvo pavydėtina – ėmė vertis gimda, todėl priimtas sprendimas apsiūti gimdos kaklelį, nes gimdyti dar buvo per anksti:

REKLAMA
REKLAMA

„Penktadienį džiugiai paskambinau vyrui, kad viskas bus gerai, veža siūti, nuraminau. Mane išvežė į operacinę, prisimenu tik lempas prieš mane užmigdant. Kai pakėlė, pamenu, paklausė, gal pati perlipsiu ant stalo – galvojau, jau viskas, o, pasirodo, vežė į gimdyklą, nes kai pradėjo siūti viskas susiskatino ir prasidėjo gimdymas.“

Dukra – delno dydžio

Dar nė nespėjusi pilnai atsibusti po narkozės, moteris sako mažai ką pamenanti, tik tai, kaip palatoje buvusios seselės ją ramino, nes skruostais tekėjo ašarų upeliai.

„Kai gimė vaikas, jį įdėjo į kažkokį maišą ir išnešė – man užsifiksavo tik tai. Po gimdymo mane nuvežė į palatą, kur atsibundama po narkozės, atsimenu, kiek verkiau...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vakare mane perkėlė į palatą, atvažiavo vyras, jis pirmasis nuėjo pasižiūrėti mergaitės. Kai nuėjome kartu, tai buvo kažkas kraupaus – gulėjo delno dydžio vaikutis. Mano mažiausias pirštukas buvo vos ne dvigubai storesnis negu jos blauzdelė“, – prisimena S. Stegvilė.

Pasaulį Skaistė išvyko 22 gestacijos savaičių, 25 centimetrų ūgio ir 350 gramų svorio. Rodos, galėjo tilpti delne – tikra Coliukė. Pagal gydytojų pasakymus, Sandra gimdyti turėjo spalio 5 dieną, tačiau dukra gimė gerokai anksčiau – gegužės 31-ąją.

Niekas neprognozavo, kas laukia mažosios Skaistės – tai buvo per daug pavojinga, nes nežinia, kaip viskas galėjo pasisukti:

REKLAMA

„Kai atėjo socialinė darbuotoja, paklausė, ar krikštysim. Kunigas galėjo ateiti tik po dviejų valandų, bet gydytojai sakė, kad mes negarantuojame, kad ji po tų dviejų valandų bus gyvena, nes tokie vaikučiai dažnai neišgyvena.“

Pirmoji operacija atlikta nesulaukus mėnesio

Sandra su vyru žvelgdami į pirmagimę tikėjo stebuklu ir neprarado vilties. Kad ir kaip sunku buvo kasdien lankyti dukrelę inkubatoriuje nežinant, ar dar ras ją gyvą, Skaistės tėvai neleido sau pasiduoti. Tik jau ėmus taisytis būklei, ji staiga drastiškai pablogėjo.

„Kai ji gimė, svoris nukrito iki 300 gramų, paskui ji pradėjo atsigauti, būklė buvo stabili, bet pradėjo pūstis vieno plaučio skiltis. Oras įeidavo, bet neišeidavo, o pilvukas buvo toks išsipūtęs... Gydytojai sakė viskas, ji tikrai negyvens“, – skaudžią akimirką prisimena moteris.

REKLAMA

Plaučio skiltis tiek išsipūtė, kad pradėjo į šoną stumti širdelę ir kitus organus, bet kurį laiką niekas nedrįso mažylės operuoti – tai buvo itin pavojinga. Tikėjimas ir viltis davė vaisius ir galiausiai atsirado gydytojas, pasiūlęs atlikti operaciją.

Pavojus nė kiek nesumažėjo, tačiau situacija blogėjo taip drastiškai, kad operacija dar teikė vilties Skaistei gyventi, nes plautis galėjo plyšti bet kurią akimirką. Stebuklas – taip Sandra įvardija pavykusią sudėtingą ir pavojingą operaciją.

Tam, kad galėtų keliauti namo, reikėjo, kad Skaistė išmoktų valgyti pati, o svarbiausia – pati kvėpuoti. Progresas buvo akivaizdus, vietoj intubavimo bandyta naudoti didelio deguonies srauto sistemą, tik užklupęs sepsis ir kraujo perpylimas vėl privertė medikus mažylę intubuoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Po to ji atsigavo, gėrė antibiotikų kursą, pati išsikvėpavo su didelio deguonies srauto sistema ir rugsėjo viduryje mus perkėlė į palatą. Visos mamytės aplink jau važiavo namo be aparatų, o Skaistė vis su aparatais – niekaip nemažėjo deguonies poreikis.

Klausiau gydytojų, kiek laiko prireiks, kol ji atsisakys papildomo deguonies, visi tik gūžčiojo pečiais ir sakė, kad nežino – gal mėnesio, gal trijų, gal daugiau. Jau trys metai ir mes dar su deguonimi“, – sako pašnekovė.

Svarbiausia – stiprėti

Bėgant metams, situacija vis gerėja – deguonies mergaitei prireikia vis rečiau, paskutiniu metu jis būdavo prijungiamas tik naktimis. Tik ruduo ir žiema sujaukė viską, ką pavyko pasiekti, nes Skaistė pastoviai serga, todėl prireikia papildomo deguonies.

REKLAMA

Dėl neišnešiotumo liko ir kiti padariniai, ne tik lėtinis kvėpavimo nepakankamumas. Gimus Skaistę užklupo cukrinis diabetas, ji įveikė citomegalo virusą, taip pat diagnozuota aukšto laipsnio plautinė hipertenzija, dėl kurios medikai negali užverti atviro arterinio latako. Mergaitė nešioja klausos aparatus, nes jai diagnozuotas abipusis sunkus neurosensorinis prikurtimas, tačiau klausa taisosi.

„Raida labai visur atsilieka, nors ji pradėjo vaikščioti po intensyvaus kineziterapijos kurso. Skaistė vaikšto, po truputį bando kalbėti. Be klausos aparatų būdavo tyla, o kai juos uždėjo, ji pradėjo kalbėti savo kalba, gestikuliuoti, bando sakyti žodžius“, – dukros pasiekimais džiaugiasi Sandra ir sako, kad jei neprireikia dėti kaniulių, o klausos aparatus dengia kepurė, daugelis galvoja, kad Skaistė ir jos 1 metukų ir 4 mėnesių brolis yra dvyniai.

REKLAMA

Tik tam, kad progresas niekur nedingtų, Skaistei būtini apsilankymai pas kineziterapeutus, ergoterapeutus, surdopedagogą, logopedą. Itin svarbu stiprinti kūną ir raumenis, nes tada mergaitei lengviau kvėpuoti.

Dar viena šeimos svajonė – neurosensorinės stimuliacijos, po kurių matosi didžiulė pažanga. Tik 10 dienų kursas kainuoja daugiau nei tūkstantį eurų, kursą reikia kartoti 2-3 kartus, o viską, ką buvo sukaupę, tėvai jau investavo į dukrelę. Dėl šios priežasties Sandra išdrįso prisijungti prie „Vilties spindulėlio“ bendruomenės, kad Skaistės ateitis būtų kuo šviesesnė.

Prie Skaistės svajonių galite prisidėti skirdami 1,2 proc. GPM mokesčio arba žemiau nurodytais rekvizitais:

Gavėjas: SKAISTĖS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS

Į.K.: 306029684

Bankas: SEB

Sąsk. nr.: LT687044090103008168

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų