Šią vasarą Luka kartu su vyru, Lietuvos kariuomenės karininku Alminu Sinevičiumi bei šeimos draugais medikais Brigita ir Luku Šemekliais leidosi į dviejų savaičių nuotykį atrandant Jordaniją ir Kipro salą. „Apie Jordaniją kalbėjome jau seniai, o Kipras atsirado visiškai spontaniškai, ieškant pigiausio skrydžio iš Amano į bet kur, Kipras buvo būtent šis pigiausias skrydis nekainavęs net 20 eurų“, – pasakojo istorikė.
Kelionės – viena didžiausių moters aistrų, tačiau ne tokios, kuriose reikia tik gulinėti ir nieko neveikti. Svarbiausia kuo daugiau pamatyti, pažinti, atrasti, išragauti, nueiti daugybę kilometrų ir pavargti nuo įspūdžių. Būtent tokios atostogos Lukai Sinevičienei yra tobuliausios. „Penkios dienos Jordanijoje buvo be galo aktyvios, maršrutą suplanavo šeimos bičiuliai. Be išankstinio pasiruošimo ten geriau nekelti kojos. Esu buvusi ne viename musulmoniškame krašte, tačiau Jordanija buvo visai kas kita. Kadangi šalis dar nėra pripratusi prie turistų gausos, teko sulaukti daugybės žvilgsnių ir komentarų, kurie sukelia labai nemalonius jausmus, ypač tuose miestuose, kuriuose turistų beveik nėra. Tačiau sutikome ir labai malonių žmonių, kurie svetingi, paslaugūs, bendraujantys ir mylintys turistaujančius lietuvius, kurių pastaraisiais metais ženkliai padaugėjo“, – įspūdžiais dalijosi Luka.
Savo kelionę draugų kompanija, išsinuomojusi automobilį, pradėjo nuo Karalių kelio, kuris egzistavo jau prieš tris tūkstančius metų, jungė Senovės Egiptą su Sirija ir Mesopotamija. Keliaudami vingiais, slėniais ir kalvomis pasiekė Nabatėjų karalystės sostinę Petrą. „Kelionę pėsčiomis pradėjome 6 ryto ir, žinoma, pasirinkome ne populiariausią ir lengviausią, bet sunkesnį kelią nuo Mažosios Petros. Sunku apibūdinti savo įspūdžius ir jausmus, nes Petra tiesiog atima žadą. Masyvūs reljefiniai kalnai su kanjonais, tarpekliais ir uolų iškyšuliais tęsiasi daugybę kilometrų, tarp šių gamtos stebuklų įsimaišo neįtikėtini architektūriniai šedevrai iškalti olose“, – pasakojo Luka.
Petra pirmą sykį buvo paminėta VII a. pr. Kr., o atrasta tik 1812 m. šveicarų tyrinėtojo Johannes Burckhardt, ilgus metus trukusios paieškos ne vienam tyrinėtojui buvo bevaisės.
Kita stotelė, kurią pasiekė keliautojai buvo Wadi Rum dykuma. Būtent šios kelionės dalies Luka šiek tiek baiminosi, kadangi turą po dykumą turėjo užbaigti nakvynė beduinų stovykloje, kurioje galima aptikti skorpionų, gyvačių ar kitų gyvių. Tačiau baimės buvo nugalėtos, dar daugiau, ši kelionės dalis tapo pačia įsimintiniausia. „Turą po dykumą su džipu mums vedė nuostabus beduinas Ali, kuris jau turi puikų vardą lietuvių gretose, o ir lietuviai jo mylimiausi klientai. Ali gimė dykumoje, tad ją pažįsta kaip penkis pirštus. Pamatėme gražiausias dykumos vietas, pasikarstėme uolomis, paklausėme beduinų muzikos ir paskanavome vietinės arbatos, vaizdai atėmė žadą. Ir svarbiausia, mūsų laukė Ali stovykla, kurioje palydėjome saulę bei mėgavomės labai skania vakariene/ buvome pavaišinti labai skania vakarieneir nuoširdžiai kalbėjome apie islamo tikėjimą, aplink Jordaniją vykstančius karus, kultūrą ir maistą su pačiais beduinais. Atrodė, jog nusikėlėme į mėnulį ar kokią neatrastą žemę. Visgi nakvojome
ne palapinėje, o tūkstančio žvaigždučių viešbutyje po atviru dangumi. Šios nakties neužmiršiu visą savo gyvenimą – aklina tamsa, mirtina tylą, ramybė, nesuskaičiuojami žvaigždynai ir mylimiausi žmonės šalia – buvo tobula patirtis“, – prisiminimais džiaugiasi moteris.
Įveikti savo baimes jaunai istorikei teko dar kelis kartus, vienas jų – Wadi Mujib kanjonas. Kanjonu kompanija keliavo pėsčiomis, specialiai įrengta trasa per upę prieš jos srovę. „Teko pavargti tiek fiziškai atlaikant upės srovę, karstantis per akmenis ir uolas, tiekpasukant galvą, kaip užlipti, nulipti ar tiesiog nučiuožti. Trasos pabaigoje laukė staigmena, neįtikėtino grožio krioklys. Ačiū draugams kurie įkalbėjo leistis į šį nuotykį“, – džiaugėsi Luka.
Tarp visų Jordanijos grožybių ir stebuklų, Luka kartu su vyru ir draugais pasimaudė Negyvojoje jūroje, nardė Raudonojoje jūroje Akabos kurorte, aplankė vieną švenčiausių Jordanijos vietų – Nebo kalną, nuo kurio Mozė išvydo Pažadėtąją žemę bei Jėzaus Kristaus krikšto vietą Al Maghtase, prie Jordano upės. Taip pat lankėsi bizantiškoje Madaboje, antikiniu paveldu užburiančiame Džaraše bei chaotiškoje ir kontrastingoje Jordanijos sostinėje Amane.
„Jordanija yra be galo įdomi šalis, šalia įspūdingos ir paslaptingos istorijos, architektūros, gamtos stebuklų, kultūros, skanaus maisto yra be galo daug skurdo, nešvaros ir apsileidimo, nesaugant savo paveldo ar išskirtinių istorinių vietovių. Mes dėl kiekvieno medžio, akmens, architektūrinio objekto ar žemės lopinėlio galime ir kalnus nuversti, todėl tokie žmonių sprendimai ir nerūpestingumas mane labai liūdina.“ – nuogąstavo istorikė.
Antroji kelionės dalis Lukai ir jos draugams daug buvo ramesnė: Kipro salos unikali gamta, vietinė virtuvė persipynusi su graikiškais skoniais, smėlėti paplūdimiai ir šiltas Viduržemio jūros vanduo leido atgauti jėgas, pasimėgauti šiluma ir gera kompanija. Bičiuliai aplankė ir didžiausius salos miestus, tarp jų – sostinę Nikosiją. „Graikų Kipro Nikosija yra Europa su išpuoselėtu senamiesčiu, europietišku jaunimu, restoranų tinklais, naktiniais klubais, eurais, turistais. Tačiau labai knietėjo patekti į turkišką Nikosijos dalį. Sienos kirtimo procedūra labai greita, tačiau ją perėjus pasidarė labai nejauku, patekome tarsi į apleistą ir negyvenamą miesto dalį su mečetėmis, Turkijos vėliavomis ir vargingai atrodančiais pastatais. Kontrastas akivaizdus“, – pasakojo Luka.
„Jau kelionės pabaigoje supratau, jog labai pasiilgau Lietuvos, tad labai džiaugiuosi grįžusi, pailsėjusi, kupina naujų jėgų ir idėjų. Rudens sezonas bus aktyvus, laukia nauji projektai, renginiai ir gausybė smagaus ir, svarbiausia, man mielo darbo“, – apie ateinantį rudenį ir naujus planus atviravo Luka Sinevičienė.
