Akcijoje dalyvavo apie 90 ekipažų: beveik pusė Vilniuje, apie 20 Kaune, dar apie 30 – Aukštaitijos ir Žemaitijos regionuose. „Registravosi daugiau nei 90 neregių bei silpnaregių ir per šimtą motociklininkų, – pasakojo akcijos sumanytoja ir organizatorė motociklininkė Aldona Juozaitytė-Pieva. – Keletas dėl įvairių priežasčių paskutinėmis dienomis atsisakė, tačiau tiek neregių, tiek ir motociklininkų susidomėjimas buvo didelis.“
Šiais metais prie akcijos prisijungė ir broliai latviai – dar apie 50 ekipažų. „Norėjome, kad žinia apie Lietuvoje vykstančią akciją paplistų plačiau, kad prisidėtų daugiau neregių ir daugiau motociklininkų. Parašėme Latvijos aklųjų organizacijai. Ši į mūsų siūlymą atsiliepė, bet Latvijos neregiai važinėjosi tik aplink Rygą. Atrodo, esame vieninteliai pasaulyje, tokią akciją rengiantys visoje šalies teritorijoje. Yra miestų, regionų, siūlančių neregiams išvykas motociklais, bet kad vienu metu vyktų visoje šalyje, pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, neteko aptikti“, – pasakojo A. Juozaitytė-Pieva.
Ilgam įsiminusios emocijos
Apie 40 aklųjų ir silpnaregių šiais metais ant motociklų sėdo pirmą kartą. Buvo ir senbuvių, dalyvavusių jau trečią kartą. Akcijos dalyvius maloniai stebino viskas – motociklų, maršrutų įvairovė, motociklininkų geranoriškumas ir paslaugumas. Pirmą kartą akcijoje dalyvavo broliai Paulius ir Vytautas Lėveriai. „Patiko sėdėti ant motociklo, justi greitį, vėją. Labai didelį įspūdį paliko pasivažinėjimas lenktyniniu motociklu. Stebino motociklų gausa – seni, naujesni, sportiniai, maži ir didesni“, – pasakojo Paulius.
„Pritariu viskam, ką sakė Paulius. Motociklininkai mus ne tik vežė, bet ir mielai bendravo, aiškino, kaip veikia motociklo variklis, kaip perjungiami bėgiai“, – antrino Vytautas.
Kaunietis Žygimantas Matusevičius pasivažinėjo ne tik antikvarine „Java“, bet ir keturračiu. „Akcijoje dalyvavau jau trečią kartą, bet šis kartas labai skyrėsi nuo praėjusių, – pasakojo Žygimantas. – Nuo įprasto motociklo persėdau ant keturračio. Važiavome siaurais miško keliukais. Greitis, posūkiai, kliūtys – lyg būtum kokiame atrakcione, ir kartu miško kvapai, vaizdai...“ Žygimantas, šeštadienį keturračiu lakstęs po pakaunės miškus, sekmadienį „Vilniaus maratone“ jau bėgo pirmąjį savo pusmaratonį. 21 kilometro nuotolį įveikė per šiek tiek mažiau nei pusantros valandos.
Vilnietė Jūratė Sarokienė su savo motociklininku aplankė Dzūkijos ežerus, vyko iki Merkinės, ten lipo į apžvalgos bokštą.„Akcijoje dalyvavau jau trečią kartą, – pasakojo Jūratė. – Iki tol motociklininkus vaizdavausi kaip kokius pusiau laukinius, lakstančius tarsi be galvos ir keliančius nereikalingą triukšmą. Jau po pirmojo pasivažinėjimo pakeičiau nuomonę – tai labai mieli, inteligentiški, paslaugūs žmonės. Su savo motociklininku nukeliavome beveik iki Druskininkų. Merkinėje pirmą kartą gyvenime užlipau į apžvalgos bokštą, nes visada bijojau aukščio. Padėjo vairuotojo dėmesingumas, padrąsinimas, šiltas bendravimas.“
15
21
31
Nuo Dakaro ralio iki antikvarinės „Javos“
Akcijos dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti, o daugelis – ir pavažiuoti įvairių gamintojų, skirtingos galios motociklais. Vidutinio dydžio manevringosios japoniškos „Hondos“, britų karališkieji „Enduro“, aukšti ir ištvermingi lyg karo žirgai „Afrika Twin“, antikvarinės, prieš kelis dešimtmečius itin populiarios, tuometėje Čekoslovakijoje gamintos „Javos“...
Vis dėlto didžiausio susidomėjimo ir susižavėjimo sulaukė savo atvykimu akciją pagerbusio lenktynininko Tomo Jančio motociklas „KTM Rally Replica“. T. Jančys su šiuo motociklu dalyvavo jau legenda tapusiame tikrajame Dakaro ralyje Afrikoje, mat Dakaro ralis prasidėjo būtent Afrikoje ir tik 2009 m. persikėlė į Pietų Ameriką. Ateinančiais metais lenktynininkas rengiasi dalyvauti ralyje Saudo Arabijoje.
Motociklai „KTM Rally Replica“ iš pirmo žvilgsnio gana nepatogūs – kieta sėdynė, ir visas korpusas atrodo gana neįprastai. Anot lenktynininko, šie motociklai skirti varžyboms, paprastai niekur kitur jais nevažinėjama. Dykumos smėlis, akmenys, kalnai – ko tik nėra matęs lenktynininko motociklas. „Organizatorių tikslas – paruošti kuo sunkesnę trasą, o mūsų tikslas – kuo greičiau ir sėkmingiau ją įveikti“, – juokavo T. Jančys.
Visus norinčius T. Jančys mielai paskraidino savo „stebuklingu žirgu“ ir praktiškai pademonstravo, kaip atrodo tikros ralio lenktynės. Įspūdis toks, kad motociklas tuojau atsiplėš nuo žemės ir pradės skristi. Jėga, greitis, vėjo pasipriešinimas, motoro riaumojimas – tik ir žiūrėk, kad iš euforijos aukštybių neklestelėtum žemėn!
Daugelis jaunesnių žmonių jau nebeprisimena 8–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais Lietuvos keliais laksčiusių greitų ir elegantiškų „Javų“. Dar mažiau yra matę ar lietę „Javą“ su priekaba, vadinamą lopšiu. Akcijoje „Mane veža“ dalyvavo net trys restauruotos „Javos“ su priekabomis. Į jas sėdo žmonės, nedrįsę sėsti ir važiuoti vairuotojui už nugaros. Ne vienas bandęs lipti, pasėdėti ir bent kiek pavažiuoti tokiame lopšyje vėliau sakė: „Jautiesi it sėdėtum kokioje raketoje“.
Pakartojo Baltijos kelią
Minėjome, kad akcija „Mane veža“ turėjo tam tikrą intrigą ir ją išlaikė iki paskutinių minučių. Ši intriga – tai motociklininko Liudo Bradausko sumanymas iki Latvijos sienos pakartoti Baltijos kelio maršrutą. Sumanymą akcijos dalyviai priėmė entuziastingai – Baltijos keliu, L. Bradausko vedami, vyko keturi vilniečių ekipažai.
Mintis pakartoti Baltijos kelią brendo jau seniai, bet, kaip juokavo jos sumanytojas, niekas per Velykas nesveikina su Kalėdomis ir atvirkščiai – reikėjo sulaukti savo laiko. Toks laikas atėjo šį rudenį, nes vos prieš dvi savaites minėjome Baltijos kelio 30-metį. „Šiek tiek nerimavau, ar rasime žmonių, kurie pakels tokią kelionę, – pasakojo L. Bradauskas. – Iš praeitų važiavimų pažinojau Sigitą Sinkevičių, Renatą Kievinaitę, radome dar porą. Kelionę mūsų bičiuliai aklieji pakėlė daug lengviau, nei tikėjausi.“
„Grįžom iš misijos „Baltijos keliui 30“: aštuoni žmonės, keturios „Hondos“. 450 kilometrų, Lietuvos vėliava ir daugybė šypsenų. Važiuoti buvo be galo gera. Kuo ilgiau važiavom, tuo labiau norėjosi tai daryti“, – po kelionės akcijos „Mane veža“ feisbuko paskyroje įspūdžiais dalijosi viena iš kelionės dalyvių Ramunė Balčikonienė.
Motociklininkas L. Bradauskas akcijoje „Mane veža“ dalyvavo jau trečią kartą. „Esu iš tų žmonių, kuriems malonumą teikia pats važiavimas motociklu – tikslas ne taip svarbu. Vis dėlto ateina laikas, kai norisi tam važiavimui suteikti kokią nors prasmę. Sužinojęs apie akciją „Mane veža“ pagalvojau, kodėl gi nepabandyti, juolab kad darysiu tai, kas man patinka ir teikia malonumą“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
L. Bradauskas neslepia – pirmoji akcija, vykusi prieš trejus metus, jam, kaip ir kai kuriems jo kolegoms, kėlė tam tikrų abejonių: kaip aklieji jaučia pasaulį, kaip orientuojasi, ar neišsigąs, kaip reikės bendrauti? Tikrovė pasirodė esanti daug paprastesnė: aklieji neišsigando, lengvai orientavosi neįprastose situacijose, bendravo kaip ir visi kiti žmonės. Daug bendra L. Bradauskas rado su neregiu S. Sinkevičiumi, jį šiais metais pakvietė ir į Baltijos kelią.
Kaip viskas prasidėjo?
Paklausta, kaip gimė sumanymas rengti akciją „Mane veža“, A. Juozaitytė-Pieva sakė, kad racionaliai paaiškinti negalėtų – pačiai buvę netikėta ir keista. „Vieną dieną sėdėjau prie lango, pamačiau kita gatvės puse einantį neregį ir pagalvojau, kad jiems reikėtų pasiūlyti pasivažinėti motociklais, nes daugelis turbūt nėra niekada bandę“, – pasakojo motociklininkė. Idėja – svarbiausia, bet tada prasidėjo abejonės: ar tai įmanoma, ar akliesiems bus įdomu, kaip jie jausis, ar neišsigąs? Nebuvo kur nuvykti, pasižiūrėti, kaip tokios akcijos vyksta, pasisemti patirties – visiška nežinomybė. Liko vadovautis įprastais kriterijais – dėmesiu keleiviams, atidumu.
Motociklininkės kolegos idėją vežti neregius sutiko įvairiai. Kai kurie nuoširdžiai stebėjosi, kaip įmanoma tokį dalyką apskritai sugalvoti? Buvo skeptikų: „Niekada nevežčiau, nes tai per daug atsakinga“. Dar kiti galvojo, kad neregiai labai išsigąs, vis dėlto visiškai nepritariančių buvo nedaug. Daugelis maniusių, kad A. Juozaitytės-Pievos sumanymas šiek tiek per drąsus, atėjus laikui važiavo patys.
„Po pirmosios akcijos supratau, kad viskas gerai – emocijos, šypsenos! Kilo mintis tęsti. Antrąją akciją koordinavau iš Amerikos, iš Čikagos, o parskridusi į Lietuvą iškart sėdau ant motociklo“, – prisiminimais dalijosi A. Juozaitytė-Pieva.
Akcija „Mane veža“ sulaukia vis didesnio susidomėjimo tiek tarp neregių, tiek tarp jų bičiulių motociklininkų. „Pirmą kartą registravosi apie 30 motociklininkų, o toliau – tyla. Reikalingą skaičių žmonių pavyko surinkti, bet renginį reikėjo viešinti, įdėti daug pastangų. Antrą kartą irgi panašiai. Šiemet per savaitę užsiregistravo 40 motociklininkų. Renginį paviešinau dar kartą, ir tada reikalingas skaičius motociklininkų susirinko labai greitai. Akciją, solidarizuodamiesi su latviais, nusprendėme daryti rudenį, bet, kaip rodo patirtis, vasaros pradžioje patogiau ir akliesiems, ir motociklininkams“, – pasakojo organizatorė.
A. Juozaitytė-Pieva neatmetė minties, kad ateinančių metų pavasarį ar vasaros pradžioje akcija „Mane veža“ akluosius ir motociklininkus vėl sukvies į vieną būrį. Tik apie tai kalbėti dar anksti.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
