Iš Bardiškio kaimo, Joniškio rajono, kilusi moteris pasakoja, kad gimtinę palikti teko sulaukus vos trijų mėnesių. Po trejų metų, kartu su mama ir dar trimis seserimis, Jūratė buvo ištremta į Sibirą.
„Ištrėmė į Sibirą vieną mamą su keturiais mažiukais vaikais. Tėčio neišvežė, nes jis slapstėsi, mums išvažiavus jį nušovė, net kapo nėra. Mamai liepė susipakuoti daiktus, vaikus ir išvežė nežinia kur. Ta nežinia buvo Sibiras. Mano mama buvo tiek įžvalgi, kad būdama streso būklėje, ji sugebėjo pasiimti siuvimo mašiną „Zinger“. Dėka tos mašinytės mes likome gyvos. Ji buvo mūsų motina maitintoja“, – pradeda pasakoti apie sunkią vaikystės pradžią dabar Kaune gyvenanti Jūratė.
Į Lietuvą moterys grįžo tik po dvylikos metų, tačiau, deja, jau nebe į savo senuosius namus. Į juos šeimos neįleido, namai buvo atimti valdžios, kuomet Jūratei buvo dar tik trys mėnesiai:
„Atėmė ūkį, žemes, gyvulius ir mama su mumis, savo vaikučiais, pas motiną nuėjo. Mano tėtis buvo ūkininkas, žemės turėjo, galvojo, kad žmonos su vaikais neišveš, bet jiems tas pats, paėmė moterį su keturiais vaikais ir išvežė. Tai Sibire dvylika metų praleidom, o kai grįžom – mums nebebuvo vietos. Mano mama tik sakė: „Tik kuo toliau nuo tos vietos, nuo to skausmo“.“
Jūratės šeima tuomet apsigyveno Raseinių rajone, Nemakščių miestelyje, kur viena iš seserų gavo darbą. Ten moteris pabaigė ir vidurinę mokyklą, o po to, pasak jos, kursuoti teko visur.
Pusė gyvenimo – moksluose
Grįžusiai iš Sibiro Jūratės-Stasės Bartkuvienės šeimai teko ne tik ieškoti naujų namų, bet ir mokytis rašyti lietuvių kalba, kartoti tuos pačius kursus.
„Man tada buvo penkiolika metų. Grįžus iš Sibiro, mes tuo metu lietuvių kalbos nemokėjome, teko kartoti kursą. Mokykloje tikslieji mokslai mums su sese labai puikiai sekėsi, todėl po jos, tris metus Vilniuje mokiausi technikume, o jau tada įstojau į Kauno politechnikos institutą ir baigusi visuomeninio maitinimo kursą, įgijau inžinieriaus-technologo diplomą“, – pasakoja savo mokslų pradžią „2021 Metų senjore“ išrinkta moteris.
Jūratė pasakoja, kad yra iš viso suskaičiavusi 26 metus, kuriuos ji praleido moksluose. Po studijų moteriai teko mokytis dar ir Vytauto Kazlausko vardo Parapsichologijos Akademijoje, o dabar Jūratė daugiausiai laiko praleidžia domėdamasi sveikos gyvensenos mokslais.
„Buvau ir Indijoje, „Ajurvedos“ klinikoje ir institute, o dabar aš Stasio Lozoraičio senjorų akademijoje, Trečio amžiaus universitete ir vis dar mokausi. Gyvenimas, tai tik mokytis, mokytis ir mokytis. Be mokslo nieko nėra: nei sveikatos, nei ateities, nei laimės, mano nuomone“, – džiaugiasi savo mokslais senjorė.
Į tą patį sporto klubą 21 metus
Jūratė pasakoja, kad jos dienos itin užimtos, būna, kad net ir laiko paroje pritrūksta. Tačiau net ir kaip laiko nebūtų, moteris savo dienos negali pradėti neatlikusi įprastos rutinos:
„Pirmiausiai lovoje pasimankštinu kokias penkias minutes, turiu savo pratimus, rankas, kojas. Penki Tibeto pratimai kaip „Tėve mūsų“. O paskui pereinu mankštintis ant grindų ir kas nekeista, anksčiau ant kilimo darydavau pratimus, paskui pagalvojau, o kam man tas kilimas, tai dabar atsigulu ir judinuosi su naktinukais. Man atrodo reikia žmogui kažkokio streso, nebūtinai turi būt tas minkštumas, gerumas, patogumas, reikia ieškoti sau tvirtesnio kokio pagrindo.
Be šitos mankštos neapsieinu nei vieno ryto, žinokit, jeigu nepadarau ryte jos, aš būnu, kaip sakant, psichologiškai sugniuždyta. Tada save baudžiu, kodėl tu nepadarei, darbo per daug juk neturi. O jei padarau, save įveikiu, tai kaip gera būna, o įveikti save be galo yra sunku.“
Turbūt retas lietuvis gali būti toks lojalus klientas, kuomet kalba pradeda suktis apie sporto klubus. Tačiau, tik ne Jūratė. Į tą patį sporto klubą „Joaną“ 21-erius metus žygiuojanti senjorė pasakoja, kad niekur kitur nesijaučia taip gerai. Moteris pamini, kad į klubą eina kaip į darbą, o į darbą kaip į šventę.
„Jūs neįsivaizduojate, kokia ten dvasia. Joanos Bartaškienės klubas yra tai, kas verčia mus rytais keltis, eiti sportuoti. Mes ten po sporto vėliau bendraujame. O bendravimas nepaprastai svarbus yra mūsų amžiuje, nes išėjus į pensiją užpuola visokios negeros mintys, tokia tuštuma, nerimas, depresija. Bet, kai mes nueinam į sportą, kai Joana mus ten savo atomine energija užburia, po dalelytę ją padalina visoms, tai mes ten labai gerai jaučiamės“, – džiaugiasi savo treniruotėmis „Joanos“ moterų sporto klube J. Bartkuvienė.
Praėjusių metų karantino metu, moteris tvirtina numynusi net 1600 kilometrų dviračiu. Šį laikotarpį Jūratė prisimena su džiaugsmu, bundančios gamtos žavesiu. Kartu su drauge, moterys eidavo sportuoti į įrengtas lauke treniruoklių aikšteles ir gerėdavosi sustojusios gamtos grožiu, jos spalvomis.
50 medalių pasididžiavimas
Be treniruočių, moteris išvažiuoja sportuoti ir į kitus miestus, šalis. Štai du kartus per metus Jūratė vykstą į Palangą, kur suvažiuoja visos Lietuvos sporto entuziastai.
„Ten tokios nuostabios šventės būna, dalyvauja ir darželio mažiukai vaikučiai, jaunimas, treneriai, kariškiai, renkasi ir senjorai. Tris dienas ten rungtyniaujam, sportuojam, šokam, be galo gražios šventės.
Gaila, kad niekas tų švenčių per televiziją nerodo, netransliuoja, koks grožis, kiek žmonių, besijudinančių, judančių, sportuojančių, rodo tik juodus dalykus, kur kažkas kažką blogo padarė. Parodykite kur kažkas gražaus yra Lietuvoje, kokios gražios šventės“, – skundžiasi „2021 Metų senjorė“.
Pasiteiravus, ar teko, kada nubėgti maratoną, Jūratė-Stasė Bartkuvienė teigia, kad dar kol kas ne. Pasak moters, ji bėgioja savo laisvu laiku, dėl malonumo, o arčiau širdies yra žygiai.
„Aš esu buvusi Maskvoje, 1980 metų olimpinėse vasaros žaidynėse kaip turistė. Ten, pamenu, buvo organizuojamas olimpinės mylios bėgimas, tai aš pasižymėjau, kad dalyvausiu ir va parsivežiau iš Maskvos medalį. O iš viso turiu 50 medalių ir 6 taures“, – pasigyrė savo pasiekimais senjorė.
Toks didelis įvertinimas susikaupė per ilgus metus, kuomet moteris propaguoja sveiką gyvenseną. Dauguma medalių skirti už įvairiausias sporto šakas: bėgimą, plaukimą, ėjimą. Viena įdomesnių moters bandytų sveikos gyvensenos veiklų – plaukimas žiemą eketėje. Jūratė teigia, kad tam ji pradeda ruoštis jau dabar:
„Po truputį, po truputį būna, kad ryte net neatsuku karšto vandens. O kam jis reikalingas? Šaltas vanduo toks malonus, iškart atgaivina.“
Anot moters, vienintelis vaistas nuo senatvės yra judėjimas ir mokymasis. Tik nuolatinis žinių troškimas ir bendravimas veda J. Bartkuvienę pirmyn.
„Ėmiau ir pabuvojau „Ajurvedos“ klinikoje ir institute, kur pasisėmiau be galo daug žinių. Mes gyvenome pas gydytoją Partapą Čauhaną. Iš jo labai daug žinių kaip valgyt, ką daryt, kaip judėt pasimokiau. Žinių troškimas pas mane yra begalinis“, – pasakoja apie savo aistrą mokslui Jūratė.
Didžiausias moters nuopelnas ir turtas – šeima
Paklausta, ar jau spėjo atšvęsti naująjį titulą, senjorė juokiasi, kad šeima džiaugėsi, bet švęsti – nešventė. Jūratė prasitarė, kad be draugių įtikinimo net nebūtų pildžiusi anketos, mat sovietinio auklėjimo paliesta ji buvo įpratusi nesigirti, ar nesididžiuoti savimi viešai. Tik dėka Joanos Bartaškienės ir praėjusiais metais tame pačiame konkurse dalyvavusios draugės Sabinos, moteris buvo prispausta ir paraginta užpildyti anketą.
„Daug žmonių balsavo, iš Šveicarijos, Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Amerikos, iš visur, kur draugų, pažįstamų turiu. O kai jų yra, tai ir surinkau tuos balsus. Nesitikėjau, nes priekyje manęs ėjo Ramutė iš Marijampolės. Ji laimėjo balsų skaičiumi, bet kažkodėl mane išrinko, o kodėl – nežinau“, – pasakoja apie laimėjimą Jūratė-Stasė Bartkuvienė.
Moters laimėjimu džiaugėsi visi, kas tik pažįsta Jūratę. Žinomą, moterį labiausiai palaikė vyras ir vaikai. Jų senjorė turi du – dukrą Dovilę ir sūnų Žilviną: „Patys nuostabiausi, patys geriausi, tai mano gyvenimo nuopelnas ir turtas.“
Jūratė pasakoja, kad abu vaikai taip pat linkę į mokslus, dukra kaip ir mama gilinasi į sveiką gyvenseną, veda treniruotes, yra baigusi žurnalistiką, kineziterapiją, o sūnus baigęs mokslus Lietuvoje, nepabūgo jų tęsti ir išvykti į pačią Ispaniją. Moteris apdovanota ne tik puikiais vaikais, bet ir anūkėliais. Mažiausiam anūkui du metukai, o vyriausiam – 10. „Anūkai mano laurų dar neskina, mažiukai, o mergaitės neturiu, bet labai norėčiau, gal vaikai išgirs mano norą“, – juokiasi Jūratė.
Sveiką gyvenseną propaguojanti senjorė, savo titulo nepažymėjo nei tortu, nei kitais saldėsiais. Jų moteris nevartoja nuo tada, kai perskaitė knygą apie jų blogybes.
„Man geriau silkė negu tortas. Saldainius labai mėgstu, taip valgiau saldainius ir kuomet nusipirkau vieno gydytojo knygą, paskaičiau, ką daro tas saldumynas, aš jų atsisakiau. Bet kurį laiką vis dar norisi, ne pastoviai, bet norisi jų.
Alkoholio taip pat nemėgstu gerti. Buvo tarpas, metus ar du, kai į burną neėmiau. Mano sporto kolegės, net buvo ant manęs papykusios. Mes po sporto geriam arbatėlę ar kavutę ten, tai jos man sakė, kad pasidariau nebe tokia linksma, gera, tai jų prašymu truputį pasitaisiau, o šiuo metu galvoju kategoriškai viską nutraukti. Ir dabar jos klausia, ar atsidariau šampano švęst laimėjimui, nu ne, neatsidariau, nenoriu“, – pasakoja apie mitybos pokyčius J. Bartkuvienė.
Viską lėmusi genetika
„2021 Metų senjorė“ pasakoja, kad maloniausias dalykas jai yra bendravimas:
„Kokia šventė yra, kai sutinki įdomų žmogų. Man labai patinka einant gatve ar būnant parduotuvėje stebėti žmones. Einant jiems iš nugaros galima pasakyti, ar jis yra sveikas, ar ne. Paprastai visi eina susikūprinę, galvas nuleidę, aš visad galvoju, kodėl nuleidžia žmogus galvą. Žmogus juk žiūri akimis, o ne palenkta galva, užtenka nuleisti akis ir viskas bus matyti. Reikia tik krūtine į priekį ir pirmyn, va taip va. Pasitempus visada reikia eiti.
Daug žmonių yra piktų, reikia to atsisakyti, nes pyktis yra didžiausias žmogaus nuodas. Reikia rūpintis savo sveikata, nes ji yra mūsų pačių gyvenimo audinys, kurį pats žmogus audžia iš savo minčių, jausmų, emocijų ir santykių su kitais žmonėmis. O svarbiausia yra bendravimas, jeigu žmogui sunku, jis turi turėti su kuo pakalbėti ir žmogus pagyja.“
Iš kur pas moterį tiek parako ir pozityvumo, Jūratė tvirtina, kad tai – genetika. Pasak senjorės, viską, ką geriausio paveldėjo yra iš motinos, kuri buvo puiki siuvėja ir šeimininkė:
„Sako, kad genai lemia 20 procentų, medicina – 10 procentų, o gyvenimo būdas – 70 procentų. Aš genetikai duočiau žymiai daugiau procentų, nes viską, ką paveldėjau, tai yra iš mamos. Mano dukra, kai šoko pramoginius, aš jai suknelę pasiuvau, kai ėjo į vestuves pamerge būti, aš jai suknelę pasiuvau. O kai visai mažiukai vaikai buvo, tai derindavau juos vieną prie kito, baltos kelnytės, baltas sijonukas. Kaip dvynukai mano vaikiukai atrodydavo.“
Dauguma žmonių gyvenime laikosi tam tikrų posakių: vieni apie tikslius žvilgsnius į ateitį, kiti apie meilę šeimai, o „2021 Metų senjorė“ sau visuomet sako, kad nereikia stengtis paleisti vaikiškumo, mat be jo gyvenimas yra sunkus.
„Jeigu būtų galima rasti stebuklingą raktelį, aš atsukčiau laiką atgal ir sugrįžčiau ne į jaunystę, ne į paauglystę, o į vaikystę. Aš visą gyvenimą žinojau, ko man trūksta. Trejų metų išvežė į Sibirą, tėvelį Lietuvoje nušovė, aš jo nemačiau. Tik ir norėčiau pabūti tarp mamytės ir tėvelio apkabinta. Man šito labai trūko. Gal dėl to, kad mano vaikystė buvo sunki, taip ir norisi pabūti vaiku, norisi išdykaut, šėlt, juokaut, norisi būt tiesiog vaiku“, – susigraudino prisimindama vaikystę J. Bartkuvienė.
„Žmogus gyvas tol, kol gyvenime yra nuotykių. Kol jų yra, mums ir aplinkiniams tai yra įdomu. Nuotykiai mus veda į priekį“, – priduria „2021 Metų senjorė“ Jūratė-Stasė Bartkuvienė.
