Prieš dvejus metus mergaitę iš vaikų globos namų nusprendusi įsivaikinti Aleksandros šeima papasakojo, kad sprendimą įsivaikinti priėmė paprastai – ūgtelėjus biologinei dukrai, šeima sutarė, kad būtų smagu į savo namus priimti dar vieną vaiką, kurį atsiųs likimas.
„Nusprendėme, kad įsivaikinsime tą vaiką, kurį mums pasiūlys vaikų namai: nesirinksime vaiko, kaip prekės parduotuvėje. Tačiau laiko ir ryžto tapti įtėviais reikėjo – surinkti medicinines pažymas, pateikti prašymus Įvaikinimo tarnybai, kuri paskiria mokymus, išklausyti mokymus bei atlikti nemažai namų darbų, perskaityti daug rekomenduojamos literatūros. Globos centro darbuotojai apsilankė ir mūsų namuose. Tuomet beliko sulaukti išvadų bei vaikelio. Kelias netrumpas, todėl reikia tam tvirtai pasiryžti. Dalis žmonių iš tiesų net nepabaigia mokymų“, – pasakojo Aleksandra.
Ir nors procesas yra pakankamai sudėtingas, anot Aleksandros, finansiškai daug nekainuoja. Svarbiausia – pasiryžimas, tuomet viską galima įveikti.
„Vis dėlto, įsivaikinus mergaitę, pagrindinis iššūkis buvo jos sveikata, daug laiko teko praleisti ligoninėse. Dabar, praėjus dvejiems metams, galime pasidžiaugti, kad didžioji dauguma sveikatos bėdų išspręstos. Kitas iššūkis - emocinė mergaitės būklė, kuri buvo tikrai sudėtinga, reikalavo dėmesio ir papildomų specialistų pagalbos. Džiaugiuosi atradusi kvalifikuotus specialistus, kurie konsultavo ne tik įdukrą, bet ir mudu su vyru. Psichologiškai nelengva visiems, kai vaikas kovoja ištisą parą su visu pasauliu. Buvo sunku įsisąmoninti, kad įvaikintą vaiką auginti gerokai sunkiau, nei savo biologinę dukrą. Dažnai nesulaukdavome palaikymo“, – pasakojo dviejų vaikų mama.
Supranta žmones, kurie slepiasi
Aleksandra pati savanoriavusi vaikų namuose, dirbanti su vaikai darželyje, didelio skirtumo tarp vaikų augančių su tėvais ir beglobių vaikučių nepastebi. Vis dėlto, nusprendus įsivaikinti mergytę, Aleksandros šeima susidūrė su begale stereotipų, kurie žeidė šeimą bei visus aplinkinius, kurie aukojosi ir dėjo pastangas, kad mergaitė augtų ir sveiktų.
„Mūsų šeimai dažnai klijavo etiketes. Vaikas iškart nurašomas. Man pačiai tenka šviesti žmones ir aiškinti, kad su vaiku dirbame ne tik mes, bet ir tikrai geri specialistai, kurie padeda mergaitei spręsti sunkumus. Bet mes nemažai investavome, ne tik į fizinę, bet ir emocinę mergaitės sveikatą. Labai dažnai mums pasakoma, kad vaikas įvaikintas, tad koks skirtumas ar jis daro progresą, ar ne. Kai kurie žmonės vaikus iš globos namų iškart laiko būsimaisiais nusikaltėliais, todėl labai suprantu visus žmones, kurie slepia įvaikinimo ar globos faktą, nes tuomet aplinkiniai visiškai kitaip elgiasi tiek su jais, tiek su pačiais vaikučiais“, – pasakojo Aleksandra.
Konfidencialumas - garantuotas
Tėveliai ar globėjai gali neatskleisti įvaikinimo ar globos fakto visiems be išimties ugdymo įstaigos administracijos darbuotojams arba pedagogams. Tokia informacija gali būti atskleidžiama tik įtėvių ar globėjų pageidavimu ar oficialiu sutikimu. Kodėl tai svarbu?
„Jei informacija apie globą ir įvaikinimą nežinoma grupės ar klasės draugams bei jų tėvams, sumažėja patyčių rizika. Praktikoje būna labai skaudžių išgyvenimų: kai kas nors dingsta klasėje, iš karto būna apkaltinamas įvaikintas ar globojamas vaikas. Vis dėlto, rekomenduoju įvaikinimo faktą pasakyti savo vaikučio pedagogui, nes taip auklėtojas gali domėtis, konsultuotis su psichologais ar specialiaisiais pedagogais, kurie yra susidūrę su globojamais ar įvaikintais vaikais“, – tikino Aleksandra.
Motina pastebi, kad pedagogai tikrai ne visada žino kaip elgtis su tokiais vaikučiais. Vis dėlto, globos centre dirba psichologai, kurie mielai pakonsultuoja kiekvienu sunkesniu atveju. Kai kurie pedagogai mokosi GIMK programoje ir įgauna daug įgūdžių. Yra ir specialios literatūros, mokymai internete, kiekvienas kam aktualu ir gali pasidomėti, kaip padėti tokiems vaikams. Tačiau svarbiausia – meilė ir gebėjimas priimti vaiką toks koks jis yra.
„Svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę kreiptis į suaugusįjį, ir šis akylai jį stebėtų, laiku pastebėtų kai vaikui kyla stiprios emocijos, padėtų jas suvaldyti ir įveikti, – teigia Aleksandra, – juk ugdymo įstaigose yra teikiama psichologinė, logopedinė ir specialiojo pedagogo pagalba. Mūsų atveju, mergaitė buvo įvaikinta sulaukusi 5 metų. Tad šio fakto nepaslėpsi – staiga atsiranda beveik bendraamžė antroji dukra. Šio fakto niekada niekur neslepiame. Mes informavome visą darželio bendruomenę prieš ateinant mūsų įdukrai, kad kiltų mažiau klausimų“.
Svarbu neturėti rožinių akinių
Kiekvienas be tėvų augantis vaikas savo situaciją priima skirtingai – vieni sielojasi ir ilgisi buvusio gyvenimo, kiti džiaugiasi atradę naują šeimą ir stengiasi pamiršti savo praeitį. Aleksandros įdukra priima realybę tokią, kokia yra – atsakingi tėvai pagal amžių atskleidžia mergaitei tiek informacijos, kiek ji pajėgi priimti. Kadangi į šeimą ji atkeliavo ne iš savo buvusios šeimos, o vaikų namų, kurie tapo žaibolaidžiu, ji jau buvo išgyvenusi atsiskyrimą su savo buvusia šeima.
Aleksandrai didžiausia dovana buvo ta diena, kai ji nebeatskyrė, kuri iš dukrų pribėga ir apkabina. „Liūdniausia, kad praradome 5 metus buvimo su ja ir negalėjome suteikti pilnavertės šeimos vos tik atėjus į šį pasaulį. Jai teko daug ištverti, dėl ko dabar vargstame mes. Dažnai aplinkiniai klausia ar myliu abi savo dukras vienodai. Ne, nes tai dvi skirtingos istorijos, du vaikai ir mylimi jie skirtingai, bet tiek pat labai – iki mėnulio ir atgal“, – pasakojo mama.
Vis dėlto, nusprendus įsivaikinti, svarbu labai kritiškai įvertinti savo šeimos pajėgumus priimant naują šeimos narį – svarbu nežiūrėti į patį įvaikinimo faktą per rožinius akinius, būtina apsvarstyti visus įmanomus scenarijus, kai vaikutis atvyks į namus.
„Gal tai skamba per stipriai, bet jei jaučiate, kad neturėsite didelio aplinkinių palaikymo, tuomet bendraukite su šeimomis, kurie jau turi įsivaikinę. Raskite bendraminčių, kurie jus palaikys, įkvėps. Neidealizuokite ir nekelkite jokių lūkesčių vaikui, stenkitės priimti jį tokį koks jis yra. Aš supratau, kad reikia tik laiko, kad svetimas vaikas taptų savu. Širdį skauda dėl abiejų vienodai, ir džiaugiuosi dėl abiejų taip pat. Su Dievo ir žmonių pagalba viskas bus gerai – užauginsite mylimą dukrą ar sūnų doru Lietuvos piliečiu“, – sako Aleksandra.
O jeigu vis tik kyla įtėviams ir globėjams klausimų, sunkumų dėl vaikų auklėjimo, emocinės jų sveikatos, elgesio, aplinkinių reakcijų, jeigu reikia palaikymo, žinių, psichologinės ar kitokios socialinės pagalbos, tuomet reiktų kreiptis į savo savivaldybėje esantį Globos centrą. VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ Globos centras organizuoja savitarpio pagalbos grupes, teikia grupines ir individualias psichologines konsultacijas, rengia tėvystės įgūdžių, emocinės sveikatos stiprinimo mokymus, organizuoja įvairias socialines iniciatyvas ir kitas veiklas, skirtas Vilniaus miesto globėjų ir įtėvių šeimoms. Viena iš tokių veiklų, tai antrus metus iš eilės organizuojamas piknikas, skirtas globėjų dienai paminėti. Renginys vyks liepos 2 dieną 16:00 Vilniuje Ozo (keturių tvenkinių) parke. Kviečiame visus globėjus, įtėvius ir vilniečius atvykti su šeimomis, smagiai praleisti laiką, susipažinti, dalintis mintimis ir taip paminėti globėjų dieną.
Nuo 2017 metų kiekvieną liepos pirmąjį sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena. Šią datą Lietuvos Respublikos Seimas gruodžio 7 d. įrašė į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą. Vilniaus miesto savivaldybė sveikina šia proga ir dėkoja visiems globėjams ir įtėviams – tik jūs žinote, koks tylus dėkingumas ir saugumo troškimas seka kiekviename šios prasmingos kelionės žingsnyje.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
