„Strazdanėlių“ darbuotojai ir padėjo susipažinti su E. Abrukauskiene, drauge su vyru Dainoru jau penkiolikti metai globojančia šeimas, į kurių vaikus pasikėsino onkologinė liga.
Vilties fondas
Su Edita susitikome Vilniuje, Pranciškaus Smuglevičiaus gatvėje, Abrukauskų įkurtuose „Rugutės“ namuose, kuriuose nemokamai apgyvendinami onkologinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų tėvai. Šie namai veikia jau 11 metų. Jie netoli ligoninės, todėl šeimoms, atvykusioms į ligoninę iš kitų Lietuvos miestų, apsistoti patogu. Čia renkasi onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir paauglių tėvai, dalijasi ir savo patirtimi, ir naujausiomis žiniomis apie vienos ar kitos formos onkologinės ligos gydymą.
„Glaudžiai bendradarbiaujame su gydytojais, stengiamės užtikrinti kuo pažangesnį vaikų gydymą“, – pasakoja Edita apie fondo veiklą. Fondas siekia, kad mažieji pacientai VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos centre ir Kauno klinikų Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriuje turėtų moderniausią gydymo įrangą ir priemones, lengvinančias gydytojų ir slaugytojų darbą. Šiais metais 30 tūkst. eurų suma fondas prisidėjo prie Vaikų onkohematologijos centro patalpų renovacijos.
Fondas teikia labdarą šeimoms, kurių vienas iš tėvų, slaugydamas onkologine liga sergantį vaiką, negali dirbti. Edita sako, kad tai, ką ji išvardino, tik maža dalis – viskam papasakoti reikėtų labai daug laiko, tačiau negalima nepaminėti, kad per 14 veiklos metų fondas suteikė paramos ir labdaros beveik už 2 mln. eurų.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Rugilė paliko tėvus eidama ketvirtuosius metukus
Nejučia grįžtame į fondo kūrimo pradžią, į tą Editai ir Dainorui sunkų ir skaudų metą, kai susirgusi onkologine liga mirė jų 3,5 metų dukrelė Rugilė. Apie dukrytės ligą Edita pasakoja taip, tarsi viskas būtų nutikę ką tik.
„Kai Rugilė susirgo, jai dar nebuvo dvejų metukų. Liga prasidėjo vidurių užkietėjimu, gydytojai rekomendavo derinti mitybą. Valgėme daug vaisių, daržovių, bet geriau nebuvo. Dukrytę apžiūrėję chirurgai dar nieko nematė, bet vieną dieną pati pamačiau gumbą dukrytės sėdmenų srityje“, – pasakoja Edita. Šeima tuo metu gyveno Panevėžyje. Apžiūrėję mergytę medikai tuojau išsiuntė į Vilnių. Prasidėjo operacijos, chemoterapija.
„Pirmasis Rugilės gydymo ciklas buvo toks, kad po penkių ar trijų dienų reikėdavo grįžti į Panevėžį, – sako E. Abrukauskienė ir priduria, kad kurdama „Rugutės“ namus galvojo apie savo patirtį, kaip nelengva būdavo dažnai važinėti tai į Vilnių, tai į Panevėžį. – Kuriam laikui liga aprimo, tačiau nepraėjus nė metams atsinaujino.“ Tuo metu vyras jau dirbo Vilniuje, ir jai su dukrele nebereikėjo važinėti. Dukrelę teko operuoti trečią kartą, o paskui pasipylė metastazės, ir Rugilė išėjo.
„Gydėmės iš viso pusantrų metų. Gydymo eiga buvo labai komplikuota, – prisimena Rugilės mama. – Per tą laiką, ieškodami dukrai pagalbos, stengėmės kuo daugiau sužinoti apie jos ligą (trynio maišo naviką) ir kartu su gydytojais sudaryti komandą. Ieškodami informacijos, kuri padėtų gydyti Rugilę, radome daug interneto svetainių, kuriose kitų šalių tėvai, susibūrę pagal konkrečią jų vaiko onkologinę ligą, bendrauja, dalinasi savo patirtimi, naujausia informacija apie tos ligos gydymą. Prieš 14 metų mūsų tėvai dar nesibūrė į tokias mažas bendruomenes.“
Naršydama po užsieniečių sukurtas svetaines, Edita mąstė: kodėl mes, lietuviai, esame tokie uždari? Juk dalindamiesi ir būdami kartu galėsime padėti vieni kitiems. Tokios žmonos mintys Dainorą įkvėpė sukurti interneto svetainę. Abrukauskai pradėjo sergančių vaikų tėvus skatinti burtis ir dalintis savo išgyvenimais, patirtimi. Svetainė, o vėliau fondas buvo tas vilties šiaudas, kurio griebdamiesi sergančių vaikų tėvai galėjo tikėtis, kad jiems neteks patirti to, ką patyrė Rugilės tėvai.
„Slaugydami Rugilę mes gyvenome ligoninėje, turėjome daug bičiulių, kurie taip pat slaugė savo vaikus. Nemažai šeimų gyveno toli nuo Vilniaus ir, kol mamos šalia sergančių savo vaikų būdavo ligoninėje, šeimos ilgam laikui išsiskirdavo“, – pasakoja Edita. Moteris žinojo, ką išgyvena kiti vaikai, likę toli nuo mamos, kaip jiems norisi būti arčiau sergančio brolio ar sesės ir, žinoma, šalia mamos. Praėjus trejiems metams nuo fondo veiklos pradžios šeima įkūrė „Rugutės“ namus, kad juose galėtų rinktis sergančių vaikų tėvai, apsistoti visa ligoniuko šeima.
„Strazdanėlių“ berniukai
Edita sako net nebeprisimenanti, kaip užsimezgė ryšys su vaikų lopšeliu-darželiu „Strazdanėlės“. Pirmojo berniuko Pijaus, kurį globojo „Strazdanėlių“ darbuotojai, nebėra. O Lukas jau užaugo. Po ligos Lukučio imunitetas buvo nusilpęs ir jis negalėjo lankyti įprasto vaikų darželio. „Strazdanėlių“ vadovė kaip tik buvo parašiusi laišką, kad galėtų pagloboti dar vieną berniuką. Taip berniukas pradėjo lankyti darželį ir ugdytis ten įkurtoje mokyklėlėje. O Dariukas iš Anykščių „Strazdanėlių“ vaikų lopšelį-darželį lankė dar visai neseniai.
„Ankstyvą pavasarį su mumis susisiekė Lauryno gydytoja Audronė Mulevičienė ir, papasakojusi apie šeimą, kuriai reikia pagalbos, nes mama nori kuo daugiau būti su abiem savo berniukais, paklausė, gal fondas galėtų padėti finansiškai, kad Dariukas galėtų lankyti vaikų darželį.“ Edita nuoširdžiai ėmėsi padėti pati. Dieną mama su Laurynu būdavo ligoninėje, o Dariukas – „Strazdanėlių“ vaikų darželyje, į kurį jį atveždavo Edita. Vakare Lauryną prižiūrėdavo asociacijos „Niekieno vaikai“ moterys, o Dariuką Edita ar Dainoras vėl atveždavo į „Tiukos“ (tuo metu jie buvo šiuose namuose) namus, ir jis ten būdavo su mama. Pagrindinė Lauryno liga buvo sustabdyta, tačiau neseniai jam vėl teko gulėti ligoninėje, o brolis Dariukas vėl lankė „Strazdanėles“.
Remia gerais darbais ir širdimi
Kai Editos paprašau pasakyti, kiek vaikų sulaukė jos pagalbos, moteris atsako neskaičiuojanti, bet visus atsimena, visų istorijas gali papasakoti. O mes vėl kalbamės apie fondo veiklą. Šiemet lapkričio 29-ąją sukaks 15 metų, kaip veikia „Rugutės“ fondas. Iš valstybės fondas paramos negauna, tačiau turi daug bičiulių, priima paramą iš juridinių ir fizinių asmenų, norintys fondui padėti perveda 2 procentus pajamų mokesčio.
Prieš 11 metų grupei draugų kilo mintis pagaminti vėjo malūnėlius ir pardavinėti juos Kaziuko mugėje, taip renkant paramą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, jie išsirinko „Rugutės“ fondą. Vėliau vėjo malūnėlius pradėjo daryti ir „Rugutės“ savanoriai.
Lapkričio mėnesį vyks labdaros koncertas, kuriame kartu su Lietuvos chorais dalyvaus ir choras iš Japonijos. Su japonais „Rugutė“ draugauja daugiau nei dešimtmetį. Draugystė užsimezgė, kai japonai pamatė Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę“. „Rugutės“ fondas – įvairių tarptautinių projektų dalyvis, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis persirgę vaikai dalyvauja „Onko-olimpiadoje“ Lenkijoje, vyksta daug kitų renginių.
Edita dėkoja visiems, kurių pagalba pasiekia jos laukiančius, ir kviečia prisidėti prie „Rugutės“ veiklos. „Mums taip reikia supratingumo ir širdies“, – sako Edita.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
