Koronavirusas iš kaunietės atėmė darbą: visą nerimą atpirko gauta vestuvinė dovana

Pandemija sujaukė daugelio gyvenimus – vieniems teko palikti darbus, kitiems dirbti namuose, o kai kuriems drastiškai keisti savo veiklą. Taip nutiko ir Linai Kazlauskienei, kuri metus laiko praleidusi padangėse nusileido į ne itin patogią ir niekaip neprilipusią kėdę viename Lietuvos universitetų.

8

Pati Lina yra baigusi informacinių technologijų studijas, mokėsi programavimo subtilybių, bet niekada taip ir neteko dirbti šioje srityje. Dabartinis kaunietės vyras atvedė ją į aviaciją ir Lina taip pamilo šią veiklą, jog, rodės, niekada jos nepaliks.

„Mes susipažinom ant žemės, mokyklos laikais. Jis visada svajojo apie padanges, galvojo apie skrydžių palydovo darbą. Jis mane ir atvedė į aviaciją pabandyti, pasiūlė, parekomendavo eiti kartu ir ten aš įsimylėjau aviaciją ir toliau skraidome“, – su šypsena prisimena pašnekovė.

(8 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Lina džiaugiasi sugrįžusi į mylimą stiuardesės darbą

Pandemija sujaukė karjeros planus

Tačiau prasidėjus pandemijai skrydžiai buvo apriboti ir skrydžių palydovų paslaugų paprasčiausiai nebeprireikė, tad bendru sutarimu nutrauktos darbo sutartys. Supratusi, kad pandemija taip greit neatsitrauks, Lina ėmėsi ieškoti darbo, nesusijusio su aviacija.

„Buvo taip, kad pirma pradėjau aviacijoj dirbti ir užklupus visai pandemijos bangai mes buvome paleisti. Tuomet, kad nesėdėti be darbo, ėjau dirbti, kur galėjau, kur radau vietą. Kelis mėnesius padirbau darželyje, tuomet radau darbo vietą universitete“, – pasakojo L. Kazlauskienė.

Odontologijos dekanate tarptautinių studijų koordinatore ji išdirbo daugiau nei metus. Toks darbas nebuvo itin mielas širdžiai – kasdien sėdėti kabinete nuo 8 iki 17 valandos, suktis tarp tų pačių veidų Linai buvo svetima.

„Vienas esminis dalykas man buvo pastovumas. Jis yra gerai, bet buvo per daug pastovu, kai yra tie patys darbai, ypatingai universitete, mokslo įstaigoje, tie patys dalykai, procedūros, viskas kartojasi. O skrydžių palydovės darbe to nėra. Universitete ateidamas į darbą tu jau žinai, ko tikėtis, kas bus, o aviacijoje ne.

Aišku, atsakomybės yra nesulyginamos. Universitete svarbu teisingai atlikti darbą, kad paskui nebūtų pasekmių studentams, kad jiems viskas būtų gerai“, – vardijo Lina.

Net ir dirbdama ofise, moteris niekada nenustojo galvoti apie tai, kad vėl apsivilks skrydžių palydovės kostiumėlį ir pakils į padanges:

„Pagrindinis dalykas – laukiau, kada bus atlaisvinimai. Buvo tokia situacija, kad aš paragavau dangaus, man pavyko pabūti stiuardese, skrydžių palydove ir mane taip sužavėjo, kad nenorėjau nutraukti tos veiklos. Juokiuosi, kad grįžau ant žemės, pabandžiau ofisą, darbą nuo 8 iki 17 dieną iš dienos ir laukiau galimybės, kada vėl galėsiu pakilti į padanges.“

Gavo geriausią vestuvinę dovaną

Šiemet Lina su vyru atšoko savo vestuves, o šią džiaugsmingą ir svarbią dieną lydėjo dar viena puiki žinia, kuri moteriai tapo tarsi dovana.

REKLAMA

„Gavosi, kad vos ne vestuvių proga pakvietė dirbti. Juokiuosi, kad man tai buvo kaip pasaka, kadangi aš ilgai laukiau iš pirmos kompanijos pakvietimo, kada vėl galėsime skristi. Mano vyras skrenda su kitomis aviakompanijomis ir gavosi, kad vis laukiau pakvietimo, kaip tik įvyko mūsų vestuvės ir antrą dieną paskambino iš vyro kompanijos ir pakvietė dirbti su jais. Gavosi ne tik sveikinimas, bet ir didžiulė dovana man grįžti atgal į aviaciją, tuo pačiu atrodė, kad visos pandemijos baigėsi ir verčiu naują gyvenimo lapą, galiu grįžti ten, kur aš jaučiuosi gerai, maloniai. Jaučiausi pilnavertiška“, – šypsosi L. Kazlauskienė.

Palikus darbą universitete, moteris neslepia, jog buvo keista grįžti į mylimą skrydžių palydovės darbą:

„Iš pradžių yra sunku, nes atrodo, kad neturi ką veikti. Buvau įpratusi po metų, kad turiu kiekvieną rytą keltis, važiuoti ir vieną rytą atsikėlusi supratau, kad man niekur nereikia. 

Aišku, mes turime budėjimo laikus, turime atsirasti per valandą pusantros oro uoste. Visur jaučiamės visiškai laisvai, bet visur vežiojamės uniformą, lagaminą su būtiniausiais higienos reikmenimis, kad, jeigu kas, mes lėktume į oro uostą.

Reikėjo laiko priprasti prie tokio gyvenimo būdo, bet man asmeniškai tai yra pats nuostabiausias dalykas, nes ir sesė augina mažas mergaites, tai visada būnu ta geroji teta, kuri ne tik lauktuvių parveža, bet ir jeigu tik turiu galimybę, daug praleidžiu laiko su artimaisiais.“

Komandiruotė prilygsta medaus mėnesiui

Sugrįžusi į savo svajonių profesiją Lina trykšta džiaugsmu – šiuo metu kartu su vyru yra komandiruotėje Nigerijoje, tad po vestuvių jiems tai lyg medaus mėnuo. O ir dviem skrydžių palydovams toks darbo grafikas visai netrukdo, nes suteikiamos sąlygos leidžia nemažai laiko praleisti kartu.

„Šiuo metu esame komandiruotėje, juokiuosi, kad mūsų darbas mums kaip medaus mėnuo. Šioje vietoje aviakompanija, su kuria skraidome, yra labai dėkinga, kadangi jie žiūri iš žmogiškosios pusės – jeigu mus siunčia į komandiruotes, tai ilgesniam laikui, būna, kad nuo kelių savaičių iki mėnesio ir mus stengiasi siųsti kartu.

REKLAMA

Mes skraidome su atskiromis įguloms, bet gyvenam tam pačiam viešbuty, vis tiek vakarais, rytais būnam kartu. Aišku, dažnai būna, kad vienas grįžta, kitas išskrenda, bet mums tai yra taip normalu ir juokiamės, jog gerai, kad nesame vienoje įguloje, nes dar šeimyniniai konfliktai prasidės“, – juokauja pašnekovė.

Dabar lygindama šiuos du visiškai skirtingus darbus, pašnekovė vis dėlto pažymi, kad jai labiausiai padangėse patinka tai, jog nėra jokios rutinos, o kiekviena diena pilna netikėtumų.

„Maloniausias dalykas yra tas, kad tu neturi rutinos, ji vis keičiasi – keičiasi šalis, vietovė, keleiviai, kiekvieną kartą ateidamas į lėktuvą sutinki vis kitus žmones, jie nesikartoja, niekada negauni to pačio, ko tikėtumeisi įprastame darbe. Visos užduotys, netikėtumai, daug malonių staigmenų, kultūrų. Tas pats susikalbėjimas man yra labai žavu, kadangi ne visas kalbas moku ir ne visi kiti supranta, vis tiek atsiranda žmogiškas ryšys, gali susikalbėti ir suprasti, kas yra negerai ir suteikti malonų skrydį“, – dėstė ji.

Neapleidžia ir mylimo hobio

Ji taip pat džiaugiasi galimybe bent kiek laiko praleisti gimtojoje šalyje ir turėti laisvo laiko, kurio taip pat neleidžia veltui – jau penktus metus Lina siuva moteriškus apatinius ir miego rūbus, tad laisvą laiką išnaudoja kūrybai:

„Kartu aš turiu hobį, ypatingai malonu, kai būnu Lietuvoje ilgesnį laiką, kad galiu užimti savo mintis kūryba, darbu ir gaunasi, kad jautiesi stabilesnis ir pripranti, kad vėl teks išvažiuoti. reikėjo vos ne savaitės išvykus, kad priprasti prie kito gyvenimo ritmo, kultūros, bet tada vėl norisi kibti į darbus, kad ir per nuotolį, kad būti užimta. Aišku, mes turime daug laisvo laiko, bet stengiamės jį išnaudoti tikslingai, nes pandemija labai gerai parodė, kas tu esi, jeigu staiga netenki darbo.“

Viską suspėti, kol L. Kazlauskienės nėra šalyje, padeda jos mama, iš kurios Lina ir mokėsi siuvimo subtilybių, o nuo šios vasaros prisideda ir pagalbinė darbuotoja, kuri Linos mamai – lyg papildomos rankos.

Dabar šypsodamasi Lina sako, jog paragavusi į rutiną įsukančio darbo į jį grįžti nenorėtų, tačiau nespjauna į šulinį, nes užklupusi pandemija parodė, jog viskas gali būti laikina.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų