ĮŽANGA
Tai atsitiko 2008 metais. Ši kelionė nebuvo spontaniškai sugalvota. Mintis apie ją vyniojosi ilgai. Nuolatinis rūpestis šeima, darbas ir kiti trukdžiai neleido išsipildyti mūsų svajonei - pirmąjai savarankiškai kelionei. Radome draugus, aptarėme kaip ir kokiu būdu įgyvendinsime savo didįjį tikslą. Pasirinkome keliauti turistiniu namuku. Kempingų iš anksto neužsakėme, o pasiėmę katalogą su jų adresais apsistodavome pagal susiklosčiusias aplinkybes. Viską susidėję, palikę už nugarų namus ir artimuosius išvykome į pirmąjį tolimą kelią nežinodami kas mūsų laukia.
Prisimindami šią dviejų savaičių kelionę džiaugėmės, kad metėme galvoti apie tai, kaip nusipirkti geresnį rūbą, baldą ar kitą daiktą, o laiką ir pinigus skyrėme ne tik akiračio plėtimui, tačiau ir savęs pažinimui bei tobulėjimui.
Taigi,ciao, įstabioji Italija!
P.S.Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo mūsų kitų žygių startas. Ne veltui sakoma, kelionės - liga, kuria susergi visam gyvenimui.
KELIONĖS PRADŽIA
Dar esant Lietuvoje, prie Lenkijos pasienio mus sustabdė kelių policininkai. Akivaizdu,vienas iš jų buvo paragavęs "velnio lašų", kitas visaip bandė išpešti kyšį aiškindamas, kad mūsų priekaba per ilga ir sunki, jai reikalinga ne "B", o "E" teisių kategorija. Ačiū Dievui, mano vyras nepasidavė tokioms provokacijoms (jis buvo atsispausdinęs kelių eismo taisyklių atnaujinimus B kategorijai, apie kuriuos dar daugelis tuo metu nežinojo). Vienu metu jau manėme - kelionė čia ir pasibaigs net neprasidėjusi.
Prašokę Lenkiją sustojome antrame pagal dydį Čekijos mieste -Brno. Kadangi buvome skubantys turistai, nespėjome daug ko pamatyti. Aplankytų objektų sąrašas itin trumpas - tik šv.Petro ir Povilo katedra, čekų vadinama Katedrale sv. Petra a Pavla. Įdomu, kad joje varpais skambinama ne kaip įprasta 12 val. vidurdienį, o 11 val. ryte.
Po Lenkijos kelių smagu buvo lėkti lygiais, išpuoselėtais Austrijos autobanais link Vienos kempingo (aplankant šio miesto centrą ir žymiąją šv.Stepono katedrą (Stephansdom)), o patekus į Alpių kalnų apsuptį nuo jų grožio ir didingumo visiems apsvaigo galva. Kelyje sutikome pirmuosius lietuvius, kurie sveikinosi su mumis intensyviai mojuodami rankomis pro atvirus automobilio langus.Vėliau prie didžiausio Italijos ežero Garda susipažinome su kitu, mums padėjusiu pataisyti priekabą lietuviu ir jo šeima. Gera sulaukti tautiečių pagalbos esant taip toli nuo Lietuvos!
KELIONĖS KULMINACIJA
Galų gale mus pasitiko ilgai lauktas pasienio ženklas "Italia"! Ir kitoks, karštas, bet malonus klimatas su čirpiančiomis cikadomis.
Sustojome pirmoje degalinėje. Eidami į ją girdėjome dažnus greitkeliu lekiančių vairuotojų signalus ir matėme į mus nukreiptus žvilgsnius. Kas patraukė jų dėmesį? Pasirodo, draugės geltona apranga, nes neva taip rengiasi pakelių "plaštakės". Ką gi, pirmoji ir nelabai maloni patirtis Italijoje.
Pasipildę degalų, nukreipėme kompasą į pirmąjį pažymėtą tašką žemėlapyje. "Venecija - turbūt vienas romantiškiausių miestų pasaulyje!","Veneciją būtina pamatyti bent kartą gyvenime!". Tokius ir panašius straipsnius skaitėme prieš kelionę ieškodami informacijos.
Įsikūrę kempinge, nedideliu laiveliu persikėlėme į UNESCO saugomą miestą. Vasara turbūt ne itin geras laikas lankytis jame. Turistų marmalynė iš pradžių išmušė mus iš vėžių.
Pirmas stabtelėjimas - prie didžiausio Venecijos kanalo (Canal Grande), kuris teka senovinės upės vietoje, kitas - šv. Morkaus aikštėje (Piazza San Marco) su daugybe balandžių ir lauko kavinių, kur kavos puodelio kaina išpūsta lyg muilo burbulas. Šioje aikštėje stovinčios Basilica San Marco papuošimų gausa nepaliko iš mūsų nei vieno abejingo!
Pasigrožėję šv. Morkaus bazilika, bei kitais architektūros šedevrais, nukeliavome prie gondolų esančių toliau nuo centrinės aikštės. Žinojome - ten nuomos kainos mažesnės. Pasiteiravę vietinio boso pasiplaukiojimo mokesčio - nustėrome. Viena valanda - 100 eurų. Tada bandėme derėtis su kitu itališkai - angliškai kalbančiu gondolininku, bet ir šis niekaip nenusileido. Nepavykus susitarti apsisukome eiti atgal. Vos nužygiavome kokių dešimt metrų, kai išgirdome šaukiant: "Aspettami, aspettami!", suprask :"Palaukite,palaukite!". Link mūsų bėgo gondolos vairuotojas, kuris sutiko nuleisti 30 eurų. Sukirtus su juo rankomis, susėdome į dailiai išpuoštą valtį.
Mus užliūliavo ramus plaukimas kanalais stebint pastatus, tiltus, kitas karališko grožio gondolas, iš kažkur atsklindančios akordeonu atliekamos itališkos dainos. Esant tokiai romantikai visai nekreipėme dėmesio į kartais nosį riečiančius kvapus, sklindančius nuo pagedusio vandens ir zujančius tarp parduotuvių rusų turistus garsiai rėkaujančius vienas kitam ką ir už kiek nusipirko.
Po pasiplaukiojimo,užėjome į antikvarinę parduotuvėlę įsigyti suvenyrų - monetų. Jos pagyvenęs šeimininkas iškart pasidomėjo kas tokie ir iš kur esame. Atsakėme, kad iš Lietuvos. "A-a, Lituania, žinau žinau,tai Baltijos šalis,kurios sostinė - Talinas".
Nusišypsoję ir padėkoję už pasakojimą apie vietines monetas tarėme "sudie" Venecijai.
Kitą šios kelionės dalį galima būtų pavadinti "Pasiklydę Florencijoje".
Navigatoriaus vedami atvažiavome į šį miestą po pietų ir norėjome patekti į kempingą Mikelandželo gatvėje. Pradžioje, nieko blogo neįtardami judėjome toliau, tačiau kuo arčiau centro, tuo labiau darėsi aišku - jokio kempingo čia nėra, o navigatorius "Jurgis" veda mus į Mikelandželo aikštę.
Baisiausia buvo tai, kad su priekaba įvažiavome į labai siauras tarp aukštų pastatų, sudarančias prarajos įspūdį, senamiesčio gatveles. Ir dar taip tankiai apstatytas motoroleriais. Todėl visaip manevruojant vyrams teko skintis, tiesiogine to žodžio prasme, kelią, dažnai stoti ir patraukti vietos gyventojų transporto priemones į šoną. Visi garsiai svarstėme, kas bus, jei įvažiuosime į pernelyg siaurą skersgatvį... Streso buvo daug, plius dar tie nustebę aplinkinių žvilgsniai... Besiblaškant jau ir temti pradėjo. Šiaip ne taip išsikrapštę ir tokiu būdu susipažinę su Florencijos senamiesčiu, nusprendėme daugiau čia nelikti. Nuovargis jau neleido ieškoti jokio kito kempingo,t odėl pernakvojome šalia mokamo įvažiavimo į autostradą. Čia ir atsiskleidė tikrasis turistinio namelio pliusas - važiuodami juo galėjome pernakvoti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.
Atsikėlę, prie rytinės kavos išskleidę žemėlapį, nusistatėme tolimesnę mūsų kelionės po Italiją kryptį - Romą.
"Roma pranoksta mūsų vaizduotę", - tvirtino Johanas Volfgangas Gėtė. Mes irgi galime tai patvirtinti. Pranoko gerąja ir nelabai prasme.
Apsigyvenę puikiame Romos kempinge, pirmiausia išvykome ieškoti Koliziejaus. Radome. Mūsų nuostabai jis buvo labai mažas! Tik pamatę šalia esančią lentelę su pavadinimu supratome, juk tai kitas pastatas savo išvaizda primenantis originalą, t.y. tikrąjį Koliziejų. Apsisukę, tęsėme pagrindinio turistų traukos objekto paiešką.
Pėdindami link jo sustojome pasėdėti ant Ispaniškų laiptų (Spanish Steps), populiariausios susitikimų vietos mieste. Vėliau metėme pinigėlį į didžiausią ir garsiausią, esantį Romoje Trevi fontaną (Fontana di Trevi) tikėdamiesi dar čia sugrįžti. Pasigėrėjome Venecijos aikšte (Piazza Venezia), kurią puošia akį traukiantis italų pašaipiai vadinamas "vestuvių tortas" - balto marmuro monumentas, skirtas karaliui Vittorio Emanuele II., taip pat Venecijos (Palazzo Venezia) ir Palazzo Bonaparte rūmais. Kulniuodami plačia Viale dei Fori Imperiali gatve, apžiūrinėdami ją supančius Julijaus Cezario, Trajano, Augusto, Nervos ir Romos forumus (kai kur "puošiamus" šiukšlių gausa) priartėjome prie didingiausio Romos imperijos architektūros paveldo - Koliziejaus (Colosseum). Labai nusivylėme radę jį uždarytą. Tačiau viską atpirko jo užburiantis vaizdas, ypač vakarėjant, kai pastato efektingas formas išryškino įžiebtas apšvietimas ir šalia prasidėjusi oro balionų šventė, kurios metu į viršų vienas po kito kilo vakaro prieblandoje liepsnų nušviesti balionai.
Gatvėje prie Koliziejaus buvo daug mimų. Vienas iš jų traukte traukė daugelio turistų dėmesį savo šiurpinančia išvaizda. Mūsų draugas nusprendė su juo įsiamžinti. Kaip staiga ir netikėtai šis paklaikęs gatvės artistas išsitraukė iš užančio "kruviną"kirvį ir užsimojo tiesiai jam virš galvos. Draugo veidas nuotraukoje patvirtino posakį "Baimės akys didelės".
Paganę po miestą kojas ir akis, grįžome prie mūsų palikto automobilio ir įsitikinome anksčiau girdėtomis kalbomis,kad čia turistų laukia ir vagys. Šalia mūsų mašinos stovėjo kabrioletas prapjautu stogu. Panašus įvykis atsitiko ir Vatikane, kuomet išdaužę stiklą, ilgapirščiai apvogė lenkų automobilį. Tai buvo pamoka, jog negalima palikti daiktų salone ir savo transporto priemonę reikia statyti ne atokiose miesto gatvelėse, o kur leidžiama pagrindinėje gatvėje.
Antrą dieną Romoje skyrėme Vatikanui. Buvo smalsu pamatyti valstybę mieste. Mus labiausiai domino šv.Petro bazilika (La Basilica di san Pietro), didžiausia ir puošniausia pasaulio katalikų šventovė. Apsižvalgę apačioje, nusprendėme pratęsti ekskursiją pakildami į bazilikos kupolą, italų vadinamą "cupollone". Pasirinkome sunkų lipimą laipteliais (kurių yra 323, jie nelygūs ir siauri, pasvirę tai į vieną,tai į kitą pusę). Jais patekome į kupolą juosiantį vidinį balkoną, iš kurio puikiai matėsi visa altorinė bazilikos dalis.Taip pat užsukome į suvenyrų dirbtuvėlę ir pašto skyrių, kur įsigijome atviruką su antspaudu "Švento Petro Stogas", o iš čia atsidūrėme kupolo viršūnėje, kur visas mūsų kančias užbaigė visu grožiu atsivėrusi stulbinanti amžinojo miesto panorama.
Tokiais įspūdingais vaizdais baigėsi mūsų viešnagė Romoje. Grįžę į kempingą, paskaičiavome dienas ir supratome - didžiąjam mūsų nusivylimui Kaprio salos apžiūrėjimą teks atidėti kitam kartui.
KELIONĖS PABAIGA
Atėjo tas visai nelauktas laikas sukti namo, pakeliui aplankant Adrijos jūrą ir dar vieną valstybę - miestą Italijoje-San Mariną. Titano kalno, į kurį reikia pakilti norint aplankyti šią nykštukinę respubliką, papėdėje, Borgo Maggiore miestelyje susiradome keltuvą, kuris greitai pakėlė mus į viršų.
Aplankę istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu svarbiausius San Marino - Guaitos, Čestos ir Montale bokštus, pasivaikščioję jaukiu senamiesčiu, paskanavę "Trijų kalnų/bokštų" torto, iš viršaus pasigėrėję kalvomis ir uolomis raižytomis apylinkėmis toliau tęsėme kelionę namolio, prisikrovę pilną bagažinę įspūdžių.
Inga Vidutienė
