Pats istorikas anksčiau tyrinėjo Viduramžių kasdienybės istoriją ir visai netikėtai pasuko Lietuvos šunų istorijos linkme. Visą savo ir savo kolegų trejų metų tyrinėjimų rezultatą Povilas eksponuoja Lietuvos nacionaliniame muziejuje esančiuose istorijos namuose, parodoje „Istorija vizgina uodegą“. Kaip papasakojo istorikas, jau prieš 5 tūkstančius metų šuo buvo neatskiriamas nuo žmogaus.
„Nesiskyrė labai stipriai tų laikų šunys nuo šių dienų šuns. Tuo metu išmaitinti juos buvo prabanga, tai jie ir neaugo dideli ir niekas nesistengė veisti didesnių. Tiesiog kompaktiški šunys, kurie atliko pagrindines funkcijas – padėjo medžioti, padėjo apsaugoti turtą, o kritiniu atveju, jeigu badas, tapdavo ir maistu savo šeimininkams“, – pasakojo P. Blaževičius.
Šunys Viduramžiais ir didikų laikais
Apie Viduramžių laikotarpio šunis Povilas turi labai įdomios informacijos. Pirmiausia tai, kad Lietuvoje jau ankstyvaisiais Viduramžiais gyvūnai buvo laidojami kartu su žmonėmis.
„XII–XV a. turime pavyzdžių kai žmonės, tiek vaikai, tiek ir moterys, ir vyrai laidoti kartu su šunimi. Ir tai labai gražiai dera su vėlyva etnografine tradicija, tikėjimu, kad šuo yra savotiška jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kad šuo gali matyti mirtį, kad kai šuo kaukia, tai jis irgi jaučia mirtį. Tą kaime sakydavo“, – teigė istorikas.
Nuo Lietuvos valdovų laikų, nuo pilių ir dvarų laikų rasta informacijos, kad didikai samdėsi specialius šunų dresuotojus. Tokie dresuotojai išmanė mediciną ir mitybos specifiką bei keturkojų auklėjimą.
Istorikai nagrinėja įvairius statutus, kuriuose aprašomi šunys ir jų vertės. Pasak Povilo, statutuose menkiausiai vertinami sarginiai šunys, o brangiausi – medžiokliniai šunys. Medžiokliniai šunys dar yra suskirstomi pagal atliekamas funkcijas: bebriniai šunys, pėdsekiai, lojikai, skalikai.
Brangiausi šunys kainuodavo tiek, kiek dabar kainuotų „Mercedes“ automobilis. Tačiau niekas anuomet neprilygo mažų veislių šunų kainoms:
„Ko gero, vieni brangiausi buvo tie rankiniai šuneliai, kuriuos mes kartais matom ponių ar vaikų glėbyje. Tai buvo vieni iš brangiausių. Mažosios, gražiosios veislės, kurias galima įsidėti į rankinuką, nėra pigios.“
Dar istorikas atskleidė, kodėl didikų damos su savimi nešiodavosi mažus šuniukus. Pasirodo, kad apsirėdžiusios gražiausiais ir brangiausiais drabužiais damos imdavo šuniukus ant rankų, kad šį apsaugotų nuo parazitų.
„Kadangi šuns kūno temperatūra yra didesnė už žmogaus, tai visi kraujasiurbiai parazitai keliauja nuo žmogaus ant šiltesnio padarėlio. Tai viena iš funkcijų buvo nuo šeimininko kūno privilioti visus parazitus – blakes, blusas“, – sakė istorikas.
Šunys tarpukariu ir okupacijos laikais
Persikeliant į artimesnius laikus, į praeito amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečius, Lietuvos šunys buvo labai plačiai naudojami mūsų šalies kariuomenėje:
„Padėdavo ištampyti ryšių kabelius ir perdėdavo žinutes. Tai jie bėgiodavo tarp vieno ir kito savo šeimininko ir nešdavo žinutes. Lietuvos kariuomenėje tai buvo gana gerai suformuluota, tie šunys mokomi Kaune, tada išsiuntinėjami po kiekvieną karinį dalinį. Ir šunys atliko tokią komunikacijos pagalbos ir paieškų funkciją.“
Jau prieš 100 metų ir Lietuvos policija bei muitinės tarnybos šunis naudojo kiekvieną dieną.
„Įdomi yra ir policijos šunų istorija tarpukariu, nes šunys ir tada padėdavo visokius nekadėjus pagauti ir kontrabandininkus, ir degtindarius, taip pat ir muitinėje jie dirbo kaip ir šiandien. Tai kartais mes tik nesusimąstom, kiek daug jų buvo ir kokie jie svarbūs buvo, nes be jų ir šiandien sunku išsiversti“, – pasakojo P. Blaževičius.
Po to, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, dalis vyrų tapo partizanais, kovojusiais už mūsų šalies laisvę. Būtent anuomet jiems labai padėjo šunys. Istorikas pastebi, kad tų laikų nuotraukose dauguma partizanų buvo su šunimis. Dėl to jam kilo mums klausimas, kas tie šunys, iš kur jie yra.
„Greičiausiai tai yra jų artimųjų ryšininkų ar sodybų šeimininkų, kurie patalkino partizanams, šunys, kurie vienaip ar kitaip vis tiek padėdavo. Stribus aplodavo tie šunys vienaip, o partizanus – kitaip, arba visai nelodavo. O kartais, pavyzdžiui, neįsileisdavo į sodybą perspėdami, kad kažkas ne taip. Ir vėliau pasirodydavo, kad ten buvo įsitaisę stribai“, – teigė istorikas.
Daugiau įdomių istorijos faktų apie šunų vaidmenį skirtingais laikotarpiais sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
VISĄ LAIDĄ „GYVŪNŲ PASAULIS“ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „Gyvūnų pasaulis“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
