LRT Radijo laida „60 minučių", LRT.lt
Pėsčiomis po Lietuvą keliaujantis 23 metų Mantas Bartuševičius sako, kad mūsų krašte žmonės labai svetingi, bet nepažįstamo žmogaus prisibijo: kieme pasistatyti palapinę leidžia, tačiau į gryčią užsukti pasiūlo ne visi.
„Kai kurie ir į gryčią užsukti pasiūlo. Bet man pačiam tai atrodo nelabai mandagu. Kai kurie žmonės žiūri labai atsargiai, gal kažkiek prisibijo, taigi aš pats sakau, kad galiu ir palapinėje apsistoti“, – interviu LRT Radijo laidai „60 minučių“ sako M. Bartuševičius.
– Mantai, kur šiuo metu esate?
– Šiuo metu esu Pagėgiuose.
– Koks Jūsų kelionės tikslas?
– Pirminis mano tikslas buvo nueiti nuo Vilniaus palei sieną pro Visaginą, Zarasus, Rokiškį, Biržus, Mažeikius iki jūros. Galvojau, kad tada sustosiu, bet dabar nusprendžiau, kad vis dėlto ne: jei jau pasiryžau visą Lietuvą šiais metais apeiti, tai visą ir apeisiu. Šiuo metu esu Pagėgiuose ir keliausiu iki Vilniaus, žadu apkeliauti visą Dzūkiją ir Suvalkiją.
– Kodėl nusprendei pakeisti savo nuomonę? Kas privertė apsigalvoti?
– Pagalvojau, kad, jei jau pradėjau šiais metais, reikia ir padaryti, nes kitais metais būtų sunku išsiruošti į tokią kelionę. Šiais metais dar turiu visą vasarą ir iki jos galo žadu pabaigti visą kelionę. Viskas turėtų pavykti puikiai.
– Kaip apskritai kilo mintis pėsčiomis apkeliauti Lietuvą?
– Mintis kilo praėjusių metų pavasarį, kai pagalvojau, kad reikėtų nuveikti kažką gero, reikšmingo, ką galėčiau papasakoti kitiems, apie ką galėčiau parašyti knygą. Tai buvo pirminė mano idėja.
– Planų neatsisakote – knygą rašysite?
– Planų neatsisakau, knygą po truputį jau pradėjau rašyti ir žadu po kelionės pabaigti. Iš pradžių galvojau, kad gal keliausiu po Europą su mašina, gal su dviračiu. Paskui pagalvojau, kad labai nedaug žmonių, kurie mūsų kraštą apkeliavo pėsčiomis. Tuo įsitikinu, nes keliaujančių pėsčiomis dar nelabai sutikau.
– Iš anksto internete esate paskelbęs savo maršrutą ir preliminarų planą. Kai kurie žmonės Jums patys siūlo nakvynę. Ar sunku ją susirasti?
– Nepasakyčiau, kad labai sunku, nes nemažai nakvynių jau radau kai kuriuose kraštuose. Tik gaila, kad didesniuose miestuose yra labai daug žmonių, kurie siūlo nakvynę ar pas juos užsukti bent jau išgerti arbatos, o mažesniuose miesteliuose, kurie yra mano tos dienos tikslas, tokių žmonių nėra. Tenka prašytis, kad bent jau palapinę leistų saugiai pasistatyti jų kieme. Bet šiaip žmonės svetingi, niekas neišvaro iš kiemo, visi labai maloniai priima.
– Bet užeiti į gryčią nepasiūlo?
– Kai kurie ir į gryčią užsukti pasiūlo. Bet man pačiam tai atrodo nelabai mandagu. Kai kurie žmonės žiūri labai atsargiai, gal kažkiek prisibijo. Tai aš pats sakau, kad galiu ir palapinėje apsistoti.
– Keliaudamas, žinoma, sutinki daug žmonių. Kokia yra jų reakcija, kai sužino, kad visur eini pėsčiomis?
– Kai žmonėms pasakau, kad einu po Lietuvą, jie dažniausiai juokiasi. Iš pradžių jie nesupranta, sako – turbūt daug kas paveža. Kai pasakau, kad manęs niekas neveža, klausia, ar visur keliauju pėsčiomis. Sakau – taip. Tada jie juokiasi ir sako, kad man kažkas negerai.
– Bet būna, kad kelyje sustoja mašina, į kurią nelipate?
– Skaičiuoju jas – tokios buvo jau 32.
– Ar keliauji pagrindiniais keliais, ar tenka eiti per mišką, žvyrkeliu?
– Keliauju visokiais keliais. Gal daugiau yra plento kelių, nes man rodo navigacija, kad tokiais eiti geriau. Aš nežinau šunkelių, nežinau, kur išeisiu juos pasirinkęs. Labai gaila, kad negaliu paklausti žmonių, nes ne visi žino, kur tiksliai būtų geriau, įdomiau eiti. Bet, jei tik žinau, kad yra įdomus ne plento kelias, visada pasuku ten.
– Ar per beveik 30 dienų patyrei kokių nors nuotykių?
– Labai daug visko patyriau. Be svetingų žmonių, sutikau ir daug labai įdomių žmonių. Viskas nuguls į knygą. Šiaip žmonės Lietuvoje – labai malonūs. Net sunku išskirti kokį nors vieną nuotykį, per tą laiką visko buvo labai daug.
– Kiek porų batų sunešiojai per tą mėnesį?
– Baigiu sunešioti vieną. Svarstau, ar šitos poros man užteks iki Vilniaus. Bet turiu dar antrus batus, kuriuos kartais pasikeičiu. Išsiversiu su dviem porom.
