Birutė Slavinskienė
Į keliones galima žiūrėti įvairiai: kaip į vieną populiariausių laisvalaikio formų, kaip į pasaulio pažinimo būdą, kaip į pramogą ar realybės šou. Dar geriau, jei visa tai pavyksta suderinti. Pasirodo, tai įmanoma, jei apie kelionę ne tik svajoji, bet ir kruopščiai ją suplanuoji, tarsi dėlionės detales pritaikydamas kiekvieną etapą. Pedagogė Vilija Petraitienė, su vyru ir dukra ką tik grįžusi iš nuostabios kelionės, sutinka: kai svajonių įgyvendinimą planuoji, nė nepajunti, kaip jos išsipildo, ir net su kaupu.
Sena svajonė
„Kas yra kelionės saldumas? Keliaudamas tu neturi nei ateities, nei praeities. Yra vien žaižaruojanti dabartis. Yra tik stebėjimo džiaugsmas...“ Taip rašo latvių rašytoja ir filosofė Zenta Maurinia. V.Petraitienė tikriausiai jai pritartų.
Prieš kokius aštuonerius metus Vilija jau lankėsi Žydrojoje pakrantėje. Prisimena tada apgailestavusi tik dėl vieno – kad šalia nėra jos brangiausių žmonių ir jie viso to grožio nemato.
– Nuo tada ir gimė svajonė kada nors atvažiuoti čia su šeima, – pasakoja Vilija. – Dabar ji išsipildė. Iš tikrųjų pamatėme nepalyginamai daugiau nei tada svajojau...
Įgyvendinti svajones įmanoma, jei, žinoma, tikslingai to sieki. Jau prieš kelis mėnesius Vilijos šeima ėmė planuoti, kur nori nukeliauti, ką pamatyti, išbandyti. Kiekvienas susirašė savo norimas aplankyti vietas, susirinko apie jas informaciją, kaip ten nuvažiuoti. Ir susidėliojo maršrutą, kuris nusidriekė nuo Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Italiją, Šveicariją, Monaką, Ispaniją, Prancūziją, Angliją, Belgiją, Olandiją. Kelionę palengvino erdvus automobilis, o vairuoti jie galėjo pasikeisdami, tad ir nuovargis nekamavo. Juo labiau, kad kur ir kada keliauti, kur kiek užtrukti, sprendė tik patys keliautojai.
– Tai ir nuostabiausia, – įsitikinusi Vilija. – Pavyzdžiui, porą dienų praleidę miestuose, vaikštinėję po muziejus ir visokias lankytinas vietas, dieną ar dvi leisdavome sau papramogauti paplūdimiuose.
Užburiančio grožio vieta
Ar yra miestas, gražesnis už Konstancą? Sako, to savęs nuolat klausia ne tik svečiai, bet patys gyventojai, apimti išdidumo ir susižavėjimo. Išties – didžiausias miestas prie Badeno ežero su nuostabiomis virš vandens stūksančių Alpių bei Šveicarijoje plytinčių kalvų panoramomis yra užburiančio grožio vieta. Konstancui dar priklauso gėlių sala Mainau – tarsi magnetas, kasmet sutraukiantis daugiau kaip milijoną lankytojų ir visada pavasarį bei vasarą pavirstantis Viduržemio jūros pasaka su milijonais žiedų, apelsinmedžiais, palmėmis ir seniausiais pasaulyje mamutmedžiais.
– Įėjimas į salą nepigus – 37 eurai šeimai, tačiau tai, ką pamatėme, pranoko lūkesčius. Tokio grožio ir kiekio įvairiausių augalų kompozicijų niekur neteko matyti, o kur dar drugeliai, skraidantys aplink galvas, – prisimena Vilija..
Konstance Petraičiai apžiūrėjo Lenk (Ydų) fontaną, vaikščiodami po senamiestį, aplankė Mergelės Marijos katedrą, o nuvykę į Reihenau salą išsimaudė Badeno ežere.
Pasukę link Šveicarijos, netrukus keliauninkai jau įvažiavo į Liucerną.
– Šveicarijoje nustebino nuostabaus grožio gamta, – sako Vilijos dukra Eglė. – Kalnuose tarsi maži kriokliai trykšta šaltiniai, šlaituose ganosi karvės ir avys, net keista, kaip jos nenudarda žemyn.
Blizga net asfaltas...
Po lietingos Liucernos laukė Milanas, pasitikęs nuotykiais ir sužavėjęs italų geranoriškumu.
– Planuojant kelionę reikėtų žinoti, kad geltona spalva paženklintos stovėjimo vietos skirtos tik Milano gyventojams, o mėlynos – miesto svečiams, už jas reikia mokėti. Pasigrožėję Milano katedra, užėjome į vieną seniausių Italijos prekybos centrų – Vittorio Emanuele II. O kai pasivaikščioję po senamiestį nutarėme grįžti į automobilį, supratome, kad nebežinome, kur jį pasistatėme, – pasakojo Vilija.
Italai, pasak jos, labai draugiški – mielai aiškino, kur reikia eiti, ir net nuvedė prie autobuso stotelės, parodė žemėlapyje, kur išlipti. Jie ir be galo temperamentingi, ypač moterys. Paplūdimiuose būdavo nuostabu žiūrėti, kaip jie, didelėmis kompanijomis ar šeimomis susėdę po skėčiais prie stalų, užkandžiauja ir labai emocingai kalbasi, visai nekreipdami dėmesio į aplinkinius.
Genujoje keliauninkai apžiūrėjo vieną didžiausių akvariumų Europoje.
Monake viskas kvepia prabanga. Net asfaltas važiuojant tuneliu žėri. Nuostabą kelia viena už kitą gražesnės jachtos, prabangūs automobiliai, o švara, tvarka – tiesiog ideali.
Ten, nuo kur skaičiuojamas laikas
Važiuodami tolyn ir keliautojai vis stabteldavo paplūdimiuose – atsigaivinti Viduržemio jūros vandenyje, pasigėrėti gamta.
Barselonoje juos sužavėjo architektūra, nuostabūs grojantys fontanai, o Montjuic kalne, prie senos pilies, pasisekė patekti į filmų festivalį.
Pamplonoje tauragiškiai vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis, tomis pačiomis, kuriose vyksta San Fermine festivalis – kai žmones paleidžia bėgti siauromis gatvelėmis, o po kelių minučių paleidžiami ir buliai, kurie vejasi žmones.
Bordo (Prancūzijoje) teko šiek tiek nusivilti – užuot aplankę mokslo muziejų, jie pateko į vaikišką parodą apie dinozaurus.
Paryžius! Pirmiausia keliauninkai aplankė Eifelio bokštą, tada – Triumfo arką. Po apžvalginės kelionės mieste, pietų pačiame Paryžiaus centre iš Kalė uosto jie persikėlė į Doverį (Angliją).
Londone Petraičiai pirmiausia nukeliavo į Grinvičo observatoriją – tai buvo Eglės svajonė – ir visą dieną praleido parke. Ir vėl nustebino žmonių nuoširdumas. Parke voveres maitinęs senukas, pamatęs, kaip susižavėjusi Eglutė į jas žiūri, priėjo ir įbėrė į saują riešutų – kad ir ji galėtų jas pamaitinti.
Londone dar aplankytas Taueris, Šerloko Holmso muziejus, Londono akis, Big Benas ir kitos įžymios vietos.
Planuose – jau kitos vasaros kelionės
Ir ką gi – laikas namolio. Per Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją ir Lenkiją į – Tauragę. Įspūdžių – nors vežimu vežk. O planuose – jau kita kelionė.
– Labai norėčiau dar kartą aplankyti Didžiąją Britaniją – Angliją, Škotiją, Airiją, Velsą, – prisipažįsta Eglė.
Paklausta kodėl, ji tik gūžteli pečiais: gal dėl kalbos, kuria kalba laisvai (neveltui mama – anglų kalbos mokytoja), o gal dėl to, kad jau ne kartą ten buvo ir jaučiasi sava.
– O gal praeitame gyvenime buvo anglė, – juokauja ji.
