Kai Europos kalnai buvo apkeliauti, S. Vilius pasiūlė aplankyti Nepalą, Indiją. „Važiavome vyriška kompanija, kelionė buvo tikrai ekstremalesnė. Pirmą kartą buvau purvinesnėje Azijoje. Kitoks maistas, kitokios gyvenimo sąlygos, miegas nameliuose, ant lentų patiestame miegmaišyje.
Kelionės po Indiją, Kambodžą, Nepalą, Vietnamą ir kt. dažniausiai vilioja kelių rūšių turistus: vieni ieško savęs ir tikėjimo, antri lepinasi paplūdimiuose, treti siekia aplankyti garsiausias vietas, patirti įspūdžių safari, nardydami. Penkiasdešimtmetis šiaulietis Edmundas Ledauskas su draugais ir šeima daugiau nei dešimt metų keliauja po rytų šalis iš anksto net maršruto nesuplanavę. Išlipa oro uoste ir sprendžia, kur vykti. Kuo kvepia žmogus, valgęs vaisių karaliaus – durano, kodėl geriamas gyvatės kraujas ir dėl kokių priežasčių indai be akcento ima kalbėti rusiškai?
Vietinių šventumas – kitu kampu
Daug metų Edmundas su šeima keliavo po Europos šalis, bet prieš penkiolika metų keliauti kartu jį pakvietė garsusis šiaulietis alpinistas Saulius Vilius. Jis rinko aštresnių pojūčių ieškančių žmonių grupę, tad pasiūlė kartu pasižvalgyti po Šveicarijos, Italijos kalnus.
„Tuo metu dar rūkiau, uždusau po kelių valandų ir net ėmiau gailėtis – koks velnias čia mane atnešė. Kelios dienos kalnuose pakankamai ekstremaliai atrodė. Sniegas, miegi palapinėje, o po nugara upeliukas čiurlena. Bet ryte atsibundi ir negali nesižavėti gražiais vaizdais, kojas į debesis įmerkęs. Naktį baisu – galvoji, kaip į tualetą saugiai nueiti, nenugarmėti nuo uolos. Kieta ant akmenų. Vieną, antrą naktį blogai miegi, o paskui nuovargis gerą miegą padovanoja“, – šypsosi vyras.
Kai Europos kalnai buvo apkeliauti, S. Vilius pasiūlė aplankyti Nepalą, Indiją. „Važiavome vyriška kompanija, kelionė buvo tikrai ekstremalesnė. Pirmą kartą buvau purvinesnėje Azijoje. Kitoks maistas, kitokios gyvenimo sąlygos, miegas nameliuose, ant lentų patiestame miegmaišyje. Pareini vakare pavargęs, šeimininkai nuo „buržuikos“ nuima džiūstančius autus, pakepa „lepiošką“, suvalgai – normalu“, – sako Edmundas.
Pradžioje keliauninkai iš Lietuvos „kažką“ dezinfekcijai buvo pasiėmę, o keliaudami po kalnus snieguotas vietoves keiksnojo. „Ten ir kažkokios džiunglės, kažkokios beždžionės, kelias savaites sočiai nepavalgęs, nepamiegojęs, „nusikalęs“, septyniese džipe susispaudęs važiuoji. Imi gailėtis, kad išvis važiavai, svarstai, kad geriau būtum paplūdimy gulėjęs. O grįžus namo, kai per dvi tris savaites įspūdžiai susiguli, visa, kas buvo bloga – pasimiršta. Gal buvai piktas, išgyvenai kokį nesusipratimą – viską vėliau atsimeni kaip anekdotą“, – juokiasi Edmundas.
Iš kelionės po Nepalą labiausiai įsiminė mirusių žmonių deginimo ceremonija. Gali atsistoti šalia besikūrenančių penkių ugniakurų. „Pasklinda toks saldus kvapas… Visi kūnai dega vienu metu ir tas vietos gyventojų deklaruojamas šventumas atsiskleidžia kitu kampu. Žiūriu, kažkas iš velionio paslapčia auksinį dantį išlupo, auskarą išsivėrė. Kai kūnai sudega, iš pelenų jie susirenka papuošalus. Nufilmavome viską – BBC to neparodys“, – sako vyras.
Pasak Edmundo Ledausko, budistinėse šalyse visada ramu – Europos šalyse yra daugiau nesaugių vietų. Atviros agresijos neteko patirti ir arabų šalyse, Izraelyje, bet nuotykių – pakankamai.
Agresijos – nė lašo
Pirmaisiais metais kartu su S. Viliumi Edmundas aplankė ir Vietnamą, o vėliau keliones ėmė planuoti pats. Nusprendė, kad geriau keliauti 4–5 žmonėms, nes jei keliaujama gausesne kompanija, tenka išklausyti daugiau nuomonių, patirti daugiau konfliktinių situacijų. „Net su žmona kalbėjomės, kad jei namuose, būna, pasiginčijame, kelionėje nesame susipykę. Be to, kadangi keliones pats organizuoju, draugams pasakau, kad mano žodis – lemiamas, ir derybos baigiasi“, – sako pašnekovas.
Detalaus maršruto rytų šalyse Edmundas iš anksto nesudarinėja. Išlipa draugų kompanija kokiame oro uoste ir sprendžia, kur pirmiausia vyks, ką aplankys per 4–5 savaičių trukmės kelionę.
Į Indoneziją – paskutiniąją kelionę – nusigavo per pusantros paros. Tada keltu iki salos, kažkokia gelda su ožkomis, pasiekė mažą Indonezijos salą. Savaitę pasilepinus paplūdimyje iškeliavo, kur akys mato. Pasinaudoję kelionių vadovu „Lonely planet“, rinkdavosi įdomesnes vietas. Anglų kalba išleistoje knygoje daugelis vietų buvo nurodytos kaip nesaugios, bet lietuvaičiai buvo ramūs.
Pasak Edmundo, budistinėse šalyse visada ramu – Europos šalyse yra daugiau nesaugių vietų. Atviros agresijos neteko patirti ir arabų šalyse, Izraelyje, bet nuotykių – pakankamai.
Pirmą sykį lankantis Nepale kompanija nutarė dalyvauti safaryje. Žinojo, kad turistams organizuojamos apgavystės, bet vis tiek pasiryžo. „Vietos gyventojai akino, kad tigrą tikrai visi pamatys. Net rodė kauptuku padarytas „tigro“ nagų žymes ant medžių… Visi supranta, kad tai melas, kad tokiame triukšme tigro niekaip nepamatysi. Tik ant dramblių pavyko pajodinėti“, – šypteli jis.
Vienoje televizijos laidoje Edmundas matė, kad Bali galima paragauti gyvatės kraujo. Esą tai labai naudinga sveikatai, vyriškumui. „Jie iš gyvačių odos gamina rankinukus ir batus, o vėliau, atrodo, sugalvojo, kad yra kvailų turistų, kuriems egzotiškas gėrimas – gyvatės kraujas – labai patiktų. Padarė kavinukę, kur tą gėrimą gamina. Toks verslas – kad iš gyvatės neliktų nieko, kad viskas būtų panaudota – oda, mėsa ir kraujas. Tokia gamyba be atliekų“, – juokiasi jis.
Vietos gyventojai iš gyvatės išėmė širdį, tulžį. Edmundas manė, kad bus panaudotas kokios mažos gyvatėlės kraujas. Ne. Buvo paimta nuodinga gyvatė, kobra ir didžiulis smauglys. „Man net pagailo tų gyvūnų, kai joms galvas kirto ir odą dyrė. Bet supratau – iš jų vis tiek pinigines pagamins. Prileido kraujo du puodelius. Kraują sumaišė, širdis supjaustė ir tulžimi užpylė. Į kraują įpylė ryžių degtinės. Nėra tas ritualas per daug išreklamuotas, bet netoli buvom, tai ir išbandėm“, – sako pašnekovas.
Kuo kvepia durano paragavęs žmogus?
Balio sala keliauninkų ypatingai nesužavėjo, labiau patiko aplinkinės salos. Labai gražu, vanduo šiltas ir skaidrus lyg akvariume, vėžliai plaukioja. „Kai atsibosta važiuoti, sustoji ir ieškai nakvynės. O ten jau kaip pasiseka – geriau-blogiau. Balio saloj nakvynė su pusryčiais žmogui atsieina 7–10 JAV dolerių. Maistui patiekiama daug jūros gėrybių ir visur švariau nei Indijoje. Gali kokį vieną-kitą gyvį pamatyti ant sienos, bet tai netrikdo“, – sako pašnekovas.
Edmundas pataria rytų šalyse visada valgyti pas vietos gyventojus, o ne dideliuose restoranuose. Vietos gyventojai labai rūpinasi švara. Juk jei kaimynas apsinuodys, šeimininką visas kaimas greičiausiai primuš. „Visada valgome gatvėje, kur vietos gyventojai valgo. Indijoje kartais išleidi vos 50 ct. ir jokių problemų nekyla“, – sako Edmundas. Tiesa, kartą Maroke buvo ėriukų pjovimo šventė, visos užeigos buvo uždarytos. Keliauninkai pavalgė dideliame restorane, o kitą dieną visi „lūžo“, pakilo temperatūra.
Edmundas sako, kad visada svajojo paragauti vaisių karaliaus – durano. Laikoma, kad jo dvokas yra baisus, o skonis – fantastinis. „Su dvoku sutinku, su skoniu – ne. Daug kur Azijoje šis spygliuotas vaisius pardavinėjamas. Jei nori jo kvapą suprasti, turi pasilenkti virš kaimo tualeto ir pauostyti. Kai sutinki kaimo žmogų, gali nesunkiai suprasti, kad jis vakar duraną valgė“, – juokiasi Edmundas.
Vietos gyventojas padėjo prinokusį vaisių atsirinkti. Vis dėlto, iš visos kompanijos tik Edmundas ir jo žmona Rima vaisiaus ragavo. „Neįmanoma valgyti, dvokia, bet skanu nepasirodė. Turi valgyti ir daug negalvoti, neuostyti, nes jei uostysi, bus per vėlu – sukyla skrandžio turinys. Prekybos centre, kur duranai pardavinėjami, gali išsyk juos užuosti. Į viešbučius durano atsinešti neleidžiama, nes žiauriai dvokia. Vaisius riebus, bet sako, kad vitaminų daug“, – šypteli pašnekovas.
Indija keičiasi pataikaudama rusų turistams
Indija, kokią Edmundas matė prieš dešimt metų ir dabar – labai pasikeitusi, sukomerciškėjusi. Pilna rusiškų „kabakų“, visur meniu rusų kalba. Iš pradžių indai rusų bijojo, paskui suprato, kad iš rusų turistų galima „gerų pinigų pasidaryti“. Viskas pigu, o degtinės parduotuvėje indė rusiškai net kalba be akcento ir šūkauja lyg rusė.
Savarankiškai keliaujant, Indija – sunki šalis. „Iš Lietuvos bandžiau bilietus užsisakyti, tris mėnesius susirašinėjau su Indijos geležinkeliais, kol Lietuva buvo įtraukta į bilietų užsakymo sistemą. Netiko banko mokėjimo kortelė, keičiau. Žinoma, galima su kokiu indu sutarti, kad bilietus nupirktų, bet ten 99 proc. apgavysčių“, – sako pašnekovas.
Edmundas sako, kad ketinant keliauti savarankiškai po rytų šalis, neramino baimė, kad nepavyks susikalbėti. „Su S. Viliumi kažkada sutarėme, kad bet kokia kalba gali susikalbėti, jei kelioninius krepšius pasidedi ant žemės. Kai rankos laisvos, susikalbama puikiai“, – juokiasi vyras.
Iš visų aplankytų šalių labiausiai patiko Singapūras. Vienas jo draugas net buvo apsisprendęs Singapūre apsigyventi. Sužavėjo griežta tvarka. Už narkotikus – mirties bausmė, už valgymą autobuse, kramtomos gumos kramtymą, šiukšlinimą – baudos. Visur taisyklės parašytos, o baudos – tūkstančiai dolerių.
„Atrodo, kad visuomenės negali priversti būti tvarkingos. Gali. Visi gyventojai jaučiasi laisvi, laikosi taisyklių – juk gyvena kultūrų mišinyje. Puikiai organizuotas viešasis transportas, privačių automobilių mažai, nėra kamščių, o kai prasideda lietus, visas gyvenimas išsikelia po žeme – kavinės, restoranai, parduotuvės. Europoje visa tai yra, bet tvarkos – ne“, – komentuoja jis.
Edmundas sako, kad nuvykus į rytų šalį reikia gerbti jų papročius. Žmona rengiasi taip, kad būtų rūbais pridengta galva, riešai, krūtinė. „Pakankamai ten demokratiška, bet iš žvilgsnių supranti, ką vietos gyventojai kalba“, – sako pašnekovas ir patikina, kad vis dėlto didžiausias malonumas kelionėse – bendravimas su vietos gyventojais. Susidraugauji – ryšys visą gyvenimą nenutrūksta.
„Žmonai basutė suplyšo – iš vitrinos šlepetes prekijas davė, basutę sutaisė ir net pinigų nenorėjo imti. Kaip tu į juos žiūri, taip ir jie į tave žiūrės. Azijoje – dūšios žmonės“, – sako Edmundas.
