Šunys ir katės nejaučia vienas kitam įgimto pykčio, tiesiog jų kalbos yra visiškai skirtingos. Kai šuo vizgina uodegą, jis džiaugiasi, o katė tokiu atveju yra pikta ir nepatenkinta. Taigi linksmai nusiteikęs šuo ta patį gali galvoti ir apie katę… kol negaus nagais per snukį. Kai katė atlenkia ausis atgal, ji yra pasiruošusi pulti. O šuo atlenkdamas ausis paklūsta.
Paprasčiausias būdas suvesti draugijon šunį ir katę yra auginti juos kartu nuo mažens. Tuomet gyvūnai išmoksta vienas kito kūno kalbą. Žinoma, susibičiuliauti gali ir suaugę gyvūnai, tačiau jiems reikia laiko. Visgi nereikia pamiršti namuose palikti katei vietų, kur jos nepasiektų šuo.
Supažindinant šunį su kate reikia, kad šalia būtų du asmenys, kurie galėtų gyvūnus užimti, o esant reikalui – išskirti. Tuomet gyvūnai būna labiau atsipalaidavę. Iš pradžių juos reikia laikyti pakankamu atstumu – kad vienas kitą matytų, bet nepultų. Šuniui reikėtų padėti šiek tiek maisto, nes kramtymas ramina. Jeigu šuo į katę reaguoja ramiai, jį reikėtų pagirti žodžiais ir pavaišinti skanumynais. Šuo turi išmokti laikytis ramiai, kai šalia jo yra katė.
Šuns žaislas katės krepšelyje ir atvirkščiai gali daryti stebuklus. Toks apsikeitimas supažindina priešus su vienas kito kvapu. Svarbu, kad gyvūnų dubenėliai su maistu būtų skirtingose patalpose. Katė yra smaližė ir neskuba ėsti, o šuo čia – visiška priešingybė. Beje, kartais šunims taip patinka kačių maistas, kad jie rainauodegei nepalieka nieko. O tai, žinoma, draugauti neskatina.
Kartais šie gyvūnai vienas prie kito pripranta per kelias dienas, kartais tai trunka ilgiau. Norint auginti amžinus priešus kartu, reikia turėti kantrybės. Retkarčiais reiktų juos uždaryti atskirose patalpose, kad galėtų vienas nuo kito pailsėti. Tik kai katė ir šuo pajunta, kad jų buvimas vienas kitam netrukdo, gyvūnų santykiai iškart pagėrėja.
Beje, jeigu išvestas į lauką šuo pamiršta visus mokymus ir vėl su malonumu vaikosi kates, nusiminti nereikia. Katę, paliktą namie jis jau laiko savo sąjungininke, o ne prieše.
Paprasčiausias būdas suvesti draugijon šunį ir katę yra auginti juos kartu nuo mažens. Tuomet gyvūnai išmoksta vienas kito kūno kalbą. Žinoma, susibičiuliauti gali ir suaugę gyvūnai, tačiau jiems reikia laiko. Visgi nereikia pamiršti namuose palikti katei vietų, kur jos nepasiektų šuo.
Supažindinant šunį su kate reikia, kad šalia būtų du asmenys, kurie galėtų gyvūnus užimti, o esant reikalui – išskirti. Tuomet gyvūnai būna labiau atsipalaidavę. Iš pradžių juos reikia laikyti pakankamu atstumu – kad vienas kitą matytų, bet nepultų. Šuniui reikėtų padėti šiek tiek maisto, nes kramtymas ramina. Jeigu šuo į katę reaguoja ramiai, jį reikėtų pagirti žodžiais ir pavaišinti skanumynais. Šuo turi išmokti laikytis ramiai, kai šalia jo yra katė.
Šuns žaislas katės krepšelyje ir atvirkščiai gali daryti stebuklus. Toks apsikeitimas supažindina priešus su vienas kito kvapu. Svarbu, kad gyvūnų dubenėliai su maistu būtų skirtingose patalpose. Katė yra smaližė ir neskuba ėsti, o šuo čia – visiška priešingybė. Beje, kartais šunims taip patinka kačių maistas, kad jie rainauodegei nepalieka nieko. O tai, žinoma, draugauti neskatina.
Kartais šie gyvūnai vienas prie kito pripranta per kelias dienas, kartais tai trunka ilgiau. Norint auginti amžinus priešus kartu, reikia turėti kantrybės. Retkarčiais reiktų juos uždaryti atskirose patalpose, kad galėtų vienas nuo kito pailsėti. Tik kai katė ir šuo pajunta, kad jų buvimas vienas kitam netrukdo, gyvūnų santykiai iškart pagėrėja.
Beje, jeigu išvestas į lauką šuo pamiršta visus mokymus ir vėl su malonumu vaikosi kates, nusiminti nereikia. Katę, paliktą namie jis jau laiko savo sąjungininke, o ne prieše.
REKLAMA