Ką gali ir ko negali daryti Lietuvos konsuliniai pareigūnai užsienio šalyse?
Konsuliniai pareigūnai gali:
išduoti asmens grįžimo pažymėjimą užsienyje praradus pasą ar kitą kelionės dokumentą;
išduoti atitinkamas pažymas užsienyje praradus vairuotojo pažymėjimą ar transporto priemonės registravimo liudijimą;
priimti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės;
priimti prašymus Lietuvos Respublikos pasui gauti ar keisti;
priimti gyvenamosios vietos deklaracijas iš piliečių, išvykusių iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, jei tai nebuvo padaryta Lietuvoje;
priimti Lietuvos Respublikos piliečių prašymus pakeisti, ištaisyti ir papildyti civilinės būklės aktų įrašus;
tarpininkauti dėl archyvinių pažymų gavimo;
tarpininkauti dėl teistumo (neteistumo) pažymų gavimo;
išduoti teisės aktų numatytas konsulines pažymas;
atlikti notarinius veiksmus;
atlikti konsulinį dokumentų legalizavimą;
tvarkyti užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių karinę įskaitą;
suteikti informaciją ir išduoti leidimus dėl palaikų parvežimo į Lietuvą;
užsienyje praradus pinigus, suteikti informaciją, kokiais skubiausiais būdais artimieji Lietuvoje gali pervesti pinigus į užsienį;
esant būtinumui susitikti su sulaikytais Lietuvos Respublikos piliečiais ir aplankyti juos įkalinimo vietose;
reikalauti, kad užsienyje suimtų ar nuteistų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu būtų laikomasi tos užsienio valstybės įstatymų ir tarptautinių sutarčių;
rinkimų metu sudaryti galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose;
išduoti Lietuvos Respublikos vizas užsienio valstybių piliečiams;
priimti užsienio valstybių piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.
Konsuliniai pareigūnai negali:
vykdyti kelionių agentūrų, vertėjų ar gidų funkcijų;
teikti laidojimo bendrovių paslaugų;
teikti banko ar pašto paslaugų;
tarpininkauti dėl įsidarbinimo užsienio valstybėse, dėl užsienio valstybių vizų, leidimų gyventi ar dirbti jose, gavimo;
aprūpinti nakvyne ar kitokia gyvenamąja patalpa;
užtikrinti gydymo ar įkalinimo įstaigose geresnį aptarnavimą, nei jis teikiamas vietos gyventojams;
iš savo asmeninių lėšų skolinti ar kitaip duoti pinigų, samdyti advokatą, apmokėti ligoninės, viešbučio ir kitokias sąskaitas;
daryti įtaką ar kaip nors kitaip kištis į užsienio valstybės teisėsaugos ir kitų institucijų darbą.