Išvydusi tikrąją Lietuvos sveikatos sistemą Asta nutarė netylėti: „Labai retai kalbame apie tai“

Ji atskleidžia, kad dažnai viešojoje erdvėje mato kritiką gydytojams ir greitosios medicinos darbuotojams, tačiau retai – padėką ar supratimą.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Išvydę valdžios planus jaunieji gydytojai liko priblokšti: tai viską tik dar pablogins

Jūsų alga staiga sumažės: perspėja – nepadarykite 1 klaidos

Už šį laiką jūsų darbdavys turi mokėti papildomai: nesakykite, kad nežinojote

Moteris sutiko pasidalinti savo patirtimi ir su naujienų portalu tv3.lt, kaip buvo suteikta pagalba jos globojamai senolei ir ką teko išvysti ligoninės priėmimo skyriuje.

+1

Sujaudino medikų požiūris į pacientą

Pasak Astos, tai pakeitė jos požiūrį į medikų darbą ir atskleidė, su kokiais iššūkiais jie susiduria kasdien.

„Socialiniuose tinkluose dažnai matau pyktį ant medikų, kad ilgai reikia laukti greitosios, kad ilgos eilės priėmimo skyriuose, kad „niekas nesirūpina“. Tačiau labai retai kalbame apie tai, kokį milžinišką emocinį ir fizinį krūvį kasdien patiria patys medikai.

Vakar vakare mano globojamai senolei, kuriai jau 95-eri, prireikė medikų pagalbos. Ji gyvena viena, kelias dienas kentė stiprius skausmus namuose ir jau tiesiog bijojo likti viena tarp keturių sienų.

Iškvietus greitąją medicinos pagalbą, ji atvyko vos per 10 minučių. Atvyko labai šaunus paramedikas, kantriai išklausė senolės nusiskundimus, padėjo apsivilkti paltą, vedė ją už parankės iš penkto aukšto žemyn. Paprasti, žmogiški dalykai, kurie tokioje situacijoje reiškia labai daug.

Važiavau paskui greitąją į Lazdynų ligoninės Skubios pagalbos skyrių ir atvykusi radau senolę jau apžiūrimą. Taip, tyrimai užtruko ir ligoninėje praleidome apie tris valandas, ėjome iš vieno kabineto į kitą. Ilgai. Bet tuo metu aš mačiau tikrąją priėmimo skyriaus realybę.

Pacientus vis vežė ir vežė, vienas už kitą sunkesni, sudėtingesni atvejai. Medikų darbas nesustojo nė minutei. Jie dirbo be atvangos, be pertraukų, nuolat susidurdami su skausmu, baime, netektimis. Ir kiek jiems reikia vidinės stiprybės, atjautos ir žmogiško supratimo, kad tai atlaikytų.

Po visų tyrimų paaiškėjo, kad jeigu būtume atvykę vėliau, galėjo būti jau per vėlu. Senolė buvo paguldyta į ligoninę, o aš grįžau namo rami, žinodama, kad ji nebus viena, kad ja pasirūpins, kad ji saugi.

Šis įrašas ne apie tai, kad „viskas tobula“. Ne.

Jis apie tai, kad už kiekvienos eilės, už kiekvieno laukimo slypi žmonės, kurie daro viską, ką gali.

Ir apie tai, kad mums visiems kartais labai reikia daugiau pakantumo, supratimo ir žmogiškumo.

Ačiū medikams. Iš širdies“, – rašoma įraše.