Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
13
Išsimaudęs lediniame vandenyje Aurimas nebegalėjo judinti kojų: dabar nori įspėti kitus (nuotr. tv3.lt)

Energingas, aktyviai laiką leidžiantis Aurimas Kosteckas (42) būdamas visai jaunas netikėtai sykį atsibudo nebegalėdamas judinti kojų. Susitaikyti su nauju gyvenimu buvo nelengva, tačiau šiandien jis gyvena pilnavertį gyvenimą ir bando kitiems įrodyti, kad gyvenimas ant ratukų nėra gyvenimo nuosprendis.

13

Energingas, aktyviai laiką leidžiantis Aurimas Kosteckas (42) būdamas visai jaunas netikėtai sykį atsibudo nebegalėdamas judinti kojų. Susitaikyti su nauju gyvenimu buvo nelengva, tačiau šiandien jis gyvena pilnavertį gyvenimą ir bando kitiems įrodyti, kad gyvenimas ant ratukų nėra gyvenimo nuosprendis.

21-erių vilnietis Aurimas Kosteckas vieną rytą atsibudo nebegalėdamas pajudinti kojų. Priežastis net dabar, po 20-ies metų, nėra iki galo aiški. Jis pasakoja, kad po aktyviai leisto laiko nusprendęs nusimaudyti savaitę pradėjo jausti keistai tirpstančias kojas.

REKLAMA
REKLAMA

„Viskas įvyko po maudynių. Su draugais žaidėme krepšinį, o paskui aš išsimaudžiau po lediniu vandeniu ir savaitę laiko jaučiau, kad kojos tirpsta, o vėliau taip atsitiko, kad kojų nebegalėjau judinti. Gydytojai pirma įtarė sausgyslių užkalkėjimą, paskui nustatė, kad man stuburo slankstelių nervų uždegimas“, – pasakoja Aurimas.

Aurimas beveik dvejus metus praleido ligoninėse, buvo problemų ne tik su stuburu, bet ir su inkstų veikla. Visą laiką galėjo tik gulėti, ir tik ant pilvo – dėl to atsirado gilių pragulų, dėl kurių prireikė net odos persodinimo operacijos.

REKLAMA
REKLAMA

Ligoninės, reabilitacija po reabilitacijos vyro nesustiprino – gydymas nepadėjo, o bėgant laikui raumenys nebeveikė, sausgyslės susitraukė. Kai pirmą kartą jį pasodino į neįgaliojo vežimėlį, negalėjo jame nė sėdėti, tiesiog gulėjo suglebęs. Jo sustingusių raumenų ten neišjudino, vėliau jis išsijudino pats – bet ten susirado negalią ilgiau turėjusių draugų, kurie galėjo daug patarti ir padėti.

„Gydytojai nieko nepadėjo – tampė po ligonines, o tada viskas kažkaip ir užsitęsė. Tiek ilgai gulėjau, kad atsirado gilios pragulos, prasidėjo reabilitacijos, kurios man nepadėjo. Reabilitacijoje rankas mėgino treniruoti, bet man tai visai naudos nedavė, nes mano rankos ir taip tvirtos. Dabar visa problema tame, kad mano raumenys visi atrofavosi ir po tiek laiko kaži ar ką padarysi“, – savo situaciją apibūdina vyras, pridurdamas:

REKLAMA
REKLAMA

„Jau tiek metų praėjo, kad nelabai kuo ir padėsi man.“

Kiekvienas viliasi

Aurimas teigia, kad gebėjimą vaikščioti praradusiam žmogui net ir mažiausias šansas vaikščioti yra be galo svarbus. Anot jo, ant ratukų gyvenantys žmonės nuolat kabinasi net į menkiausią galimybę ir nenori pripažinti realios savo padėties.

„Mūsų toks mentalitetas – jei girdime, kad yra net ir menkiausias šansas, kad galėsime vaikščioti, mes stipriai į jį kabinamės ir nenorime susidurti su realybe, kad galbūt statistika yra prieš mus. Dažnai matau, kad žmogus su negalia kabinasi į tą mažą šansą, kad jis bus tas vienas iš 0,01 procento, kuris sugebės atsistoti ant kojų po operacijos.

Ir aš susidūriau su ta viltimi, kad galėsiu vėl vaikščioti, tikėdavau kiekviena medicinine priemone, laida. Tačiau čia išmislas“, – sako jis.

REKLAMA
REKLAMA

Kai gyvenimas taip drastiškai pasikeičia, atsiranda nauji žmonės, bei naujos patirtys, Pašnekovas prasitaria, kad iš draugų po traumos liko vienas vienintelis. Jis, kol Aurimas neturėjo vežimėlio, vyrą tiesiog nešiojo ant rankų.

„Senų draugų iš jaunystės liko tik vienas, kuris tiesiogine to žodžio prasme mane nešiojo ant rankų visur ir dabar net po 20 metų aš jam bet kurią minutę galiu paskambinti“, – atskleidžia jis.

Tačiau norint, kad padėtų draugai, su savo likimu reikia susitaikyti ir pačiam. Kai kada tai gali trukti ne vienus metus. „Kiekvienas galvoja, kad atsistos ir kad viskas bus gerai. Nenoriu sumeluoti, bet užtrukau apie 4-5 metus, kol sugebėjau susitaikyti su savo negalia.“

Skiriama reabilitacija – paviršutiniška 

Staiga apsivertus gyvenimui pašnekovas vis girdėdavo apie reabilitacijas, kurios galėtų padėti žmogui vėl iš naujo atsistoti ant kojų. Verslininkai žmogų užkabina už minties, kad gali būti tarp tų laimingųjų, kurie vėl atsistos ant kojų. Net jei šansai yra juokingai maži.

REKLAMA
REKLAMA

„Po traumos iškart prasideda depresija, blogi laikai, negali atsikelti ir atsiranda žmonės iš reabilitacijos, kurie sako, kad tave pastatysime ant kojų. Manau, kad čia tiesiog verslas. Jie apsidraudžia ta galimybe, kad yra tikimybė, jog žmogus ir po baisios traumos stuburui galės vaikščioti ir tu nieko jiems nepasakysi“, – dalinasi pašnekovas.

Anot jo, reabilitaciją, kurią skiria valstybė, yra gan paviršutiniška. Žmogui skiriama per mažai laiko, kad galėtų būti pasiektas progresas.

„Jei per porą metų pavyksta susitvarkyti ir atgaivinti nervus ir raumenis, tada yra didesnis šansas toliau reabilituotis, sportuoti ir pagerinti savo būklę. Aišku, palaikomoji reabilitacija turi būti, tačiau tai, kokią valstybė reabilitaciją skiria, tikrai yra absurdiška.

Tikrai duoda jai per mažai laiko – pirmais man yra davę 105 dienas, o tiems, kurie turi problemų su kaklu, tiems prideda dar 30 dienų. Čia yra visiškas niekas. Antrais metais šis reabilitacijos laikas visai sumažėja“, – sako jis ir priduria, kad mankštintis vaikščioti negalinčiam žmogui būtina:

REKLAMA
REKLAMA

„Mankštos yra ypač būtinos – reikia ir pačiam mankštinti, trinti kojas, nes būna ir kremzlės suauga, ir kojas gerai ištampyti reikia. Po operacijos, pamenu, aš pusiau gulom sėdėjau ir  apie metus negalėjau net apsirengti pats.“

Jungiasi į organizacijų veiklą

Su Aurimu artimai bendraujantis, taip pat vežimėlyje sėdintis Aleksandras Pacevičius paantrina, kad žmogui labai sunku priimti save tokį, kuris negali vaikščioti. Juk mintyse jis toliau bėga ir tvirtai stovi ant kojų.

„Manau, kad labai priklauso nuo tavo draugų, artimųjų, aplinkos, kiek laiko trunka susitaikymas su mintimi, kad nebevaikščiosi. Pirmaisiais metais tikrai žmogui sunku susitaikyti, kad jis visą gyvenimą vežimėlyje bus, nes jis mintyse dar vis vaikšto, bėgioja.

Tam žmogui labai sunku save priimti tokį vežimėlyje esantį. Mes dabar bandome rodyti, kad viską galima daryti ir esant vežimėlyje, kad čia nėra gyvenimo pabaiga“, – sako jis.

REKLAMA
REKLAMA

Aleksandras Pacevičius jau daugiau nei dešimtmetį vadovauja Lietuvos aktyviosios reabilitacijos asociacijai (LARA), kuri rengia stovyklas, renginius neįgaliesiems, taip stengdamiesi juos įtraukti į aktyvų gyvenimą. Aurimas taip pat į organizacijos veiklą įsitraukė per sporto užsiėmimus.

„Mane mergina pakvietė į kerlingą (akmensvydį – aut. past), į aktyvią reabilitaciją „LARA“ organizacijoje. Mes ten su Aleksandru susipažinome ir nusprendėme, kad mūsų tikslas bus aktyvią reabilitaciją praktikuojantį žmogų įtraukti į aktyvų gyvenimą“, – organizacijos tikslą trumpai apibūdina jis.

Asociaciją aktyviai remia žvejų bendruomenės, kurios šiemet padėjo surengti renginį ne tik vežimėliuose priraikintiems suaugusiems, bet ir vaikams.

„Šiemet pradėjome stengtis įtraukti ne tik suaugusiuosius, bet ir neįgalius vaikus į renginius. Organizacijos „Asistentinis taksi“ bei asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ mums padėjo surengti renginį, į kurį galėjome įtraukti ir vaikus. Suvažiavo 60 vaikų su negalia su tėvais.

REKLAMA
REKLAMA

Pastebėjome, kad vaikai su negalia neturi savo laisvalaikio – yra tampomi tai į mokyklas, paskui į reabilitaciją, o vėliau namo ir to laisvo laiko jiems tikrai nelieka“, – pasakoja „LARA“ direktorius Aleksandras.

Žvejyba ir naujas autobusiukas

Nors ir organizacija kasmet gauna finansavimą, žmonėms su judėjimo negalia kartais apsisukti dar vis sunku. Daugelis vietų vežimėliams nepritaikytos, todėl Aurimo inciatyva prie Tapelių ežero buvo įrengta speciali žvejybai skirta aikštelė.

„Dabar netgi „TV pagalbos“ žurnalisto Žilvino Žitkaus dėka įrengėme neįgaliesiems galimybę ežero pakrantę įrengti žvejybai. Yra Lietuvoje gal 4-5 ežerai, kurių pakrantės yra pritaikytos neįgaliesiems privažiuoti. Žvejybai turbūt yra tik viena, kurią mums pasisekė įrengti.“

Nors ir Aurimas bei Aleksandras vairuoja, Lietuvoje nėra rankiniu būdu valdomų mašinų, kurias galima būtų išsinuomoti. Todėl jie nusprendė, kad organizacijai būtų paprasčiau įsigyti autobusiuką, kurį galėtų vairuoti jie patys.

REKLAMA
REKLAMA

„Yra problema, kad neturime bendro transporto – kiekvienas turi važiuoti savo transportu atskirai. Ir tai lengvajame automobilyje vežimėlis užima labai daug vietos – jei nori įsidėti dar kokias palapines, gultus ar dar kokius kelionei reikiamus dalykus vietos nėra.

Dabar į renginius mes važinėjame su asistentiniu taksi. Norime turėti savo transportą, kurį galėtume patys vairuoti ir neapkrauti kito žmogaus vežiojimu“, – pasakoja pašnekovai.

Kviečia prisidėti prie kilnaus tikslo

Asociacija kreipiasi į visus žmones ir prašo paremti juos kilniam tikslui:

„Žmonių gerumas veža! Ne pelno siekianti organizacija „LARA“ ieško Rėmėjų. Reikalingos lėšos autobusiukui įsigyti. Paaukodamas 2 eur, 5 eur, 10 eur Tu gali padėti didelėms svajonėms išsipildyti: keliauti į gamtą, stovyklas, kitus renginius. Organizacijos tikslas – įsigyti transporto priemonę, kuri bus pritaikyta pagal neįgaliųjų vairavimo poreikius ir ypatybes: įrengiant rankinį automobilio valdymą. Autobusiuku bus vežama ir visa išvykos metu reikalinga įranga.

REKLAMA
REKLAMA

Neretai žmonės su negalia tiek judėjimo, tiek kitos formos yra prikaustyti vietoje. Prašome visų neabejingų padėti realizuoti šį kilnų tikslą – suteikti galimybę saugiai ir patogiai nuvykti ten, kur dovanojami nepamirštami įspūdžiai.

Šią vasarą, rugpjūčio 1 d., Tapelių ežero paplūdimyje įvyko pirmas toks renginys. Dalyviai liko sužavėti renginio programa, vaišėmis, dovanomis. Jų šypsenos ir džiaugsmo ašaros paskatino siekti tikslo – įgyti autobusiuką toms išvykoms tęsti. Organizacija turėdama autobusiuką praplės savo veiklą. Joje galės dalyvauti dar daugiau vaikų ir tėvelių.

Nelik abejingas, padėk, pasidalink ir pranešk žmonėms su negalia Tavo aplinkoje apie „Lietuvos Aktyvios Reabilitacijos Asociacijos“ organizuojamus renginius.

REKVIZITAI: https://www.paypal.com/paypalme/laralietuva1?locale.x=en_US; Lietuvos „Aktyvios reabilitacijos asociacija" Įmonės kodas: 195732040; Sąskaita LT66 7044 0600 0152 1422 AB SEB bankas; Parama neįgaliųjų mikroautobusų įsigijimui – dabar trūksta dar 4 tūkst. eurų. Jūsų dėka vaikų svajonės pabūti gamtoje, stovykloje, renginyje taps realybe. „Lietuvos Aktyvios Reabilitacijos Asociacija“ dėkoja iš anksto visiems tiems, kurie prisidės prie šio tikslo įgyvendinimo. Šypsena ir gerumas grįžta!“

Gairės:

Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (6)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų