Jei norite užsiauginti sodą visiškai be chemijos, reikia pradėti nuo tinkamo požiūrio ir pasirengimo. Pirmiausia svarbu suprasti, kad ekologiškas sodas yra ne tik augalai, bet ir visa ekosistema, kurioje visi elementai sąveikauja tarpusavyje.
„Iš tiesų viskas prasideda nuo požiūrio. Reikia pirmiausia pakeisti mąstymą – pradėti matyti savo sodą kaip gyvą, savitą ekosistemą, kuriai reikia ne tik kantrybės, bet ir nuolatinio stebėjimo bei darbo.
Ekologiniame, natūraliame sode svarbiausia ne tai, kas matoma virš žemės, o tai, kas vyksta po ja. Dirvožemis – tai pagrindas, nuo kurio viskas prasideda“, – pradeda pasakoti sodo ekspertė.
Kaip užsiauginti sodą be chemijos?
Pasak jos, pirmas žingsnis – pažinti savo dirvožemį. Svarbu nustatyti, ar jis molingas, smėlingas, koks jo rūgštingumas (pH), o galbūt netgi verta atlikti išsamesnę dirvožemio analizę, kad žinotumėte, ko jame yra per daug arba per mažai.
Taip pat būtina stebėti drėgmės lygį skirtingose vietose, tai ypač svarbu renkantis tinkamas augalų rūšis. Pavyzdžiui, jei gruntiniai vandenys yra arti paviršiaus, reikia parinkti tokius vaismedžius ar krūmus, kurie tai ištveria, sako K. Cvilikienė:
„Svarbu atminti, kad dirvožemį reikia maitinti ne tik dėl augalų, bet ir dėl jame gyvenančių mikroorganizmų, kurie padeda augalams augti. Tai tarsi nematoma, bet labai svarbi simbiozė. Sodo ekosistemos stiprybė slypi ne vien augaluose, bet ir mikroorganizmų, sliekų, grybų bendruomenėje, kuri padeda kompostui virsti maistinėmis medžiagomis.
Kuriant natūralų sodą reikia rūpintis visos ekosistemos pusiausvyra. Naudinga sodinti augalus, kurie pritraukia naudingus vabzdžius – tai ne tik gražu, bet ir naudinga, nes tokie vabzdžiai padeda kovoti su kenkėjais. Vietoje to, kad naudotume chemines priemones kovai su ligomis ar kenkėjais, turėtume ieškoti pagrindinės problemos priežasties, kodėl augalas susirgo? Gal jis perlaistytas ar per sausas, gal pažeistas ar auga jam netinkamoje vietoje?“
Specialistės teigimu, kaip ir žmonės, taip ir augalai turi imuninę sistemą. Jei ji nusilpsta, augalas tampa pažeidžiamas. Tad mūsų tikslas – palaikyti augalų stiprybę, o ne kovoti su simptomais.
Pagrindiniai natūralaus sodo principai
- Sveikas, gyvas dirvožemis. Kompostas ir organinės medžiagos, pavyzdžiui, saprohumusas iš sapropelio, praturtina dirvą, maitina mikroorganizmus ir augalus. Labai svarbu, kad žemė niekada neliktų plika – visur, kur tik įmanoma, reikia naudoti mulčią. Plika dirva greičiau praranda drėgmę, prasideda erozija, nyksta gyvybė dirvoje, ima augti piktžolės.
- Sode turi būti planavimas. Kai nuimame derlių, toje vietoje galima sėti sideratus – garstyčias, žirnius, grikius. Jie atgaivina dirvą, ją valo ir padeda palaikyti jos gyvybingumą.
- Svarbus ir alelopatijos principas – augalų tarpusavio draugystė. Pavyzdžiui, pomidorai mėgsta augti šalia bazilikų ar česnakų, o morkos – su svogūnais. Tuo metu juodieji serbentai neturėtų augti šalia baltųjų ar raudonųjų, nes silpnina jų augimą. Tinkamai planuojant, galima ne tik išvengti konkurencijos tarp augalų, bet ir padidinti derlių.
- Vietoje pesticidų verta naudoti gamtines priemones: užpilus iš dilgėlių, česnakų, asiūklių, kraujažolių. Jie stiprina augalų imuninę sistemą, padeda jiems atsigauti. Taip pat būtina pritraukti geruosius vabzdžius – jie ne tik apdulkina, bet ir padeda suvaldyti kenkėjus.
- Reikia racionaliai naudoti vandenį – lietaus vandens surinkimas, mulčiavimas, kad garuotų mažiau, talpyklos – visa tai padeda tausoti gamtą.
- Galiausiai svarbi ir sėjomaina, kad dirva nepavargtų, kad kiekvienais metais skirtingi augalai papildytų ją reikiamomis medžiagomis.
Sodas be pesticidų ir trašų bei dirvožemis
Paklausta, ar įmanoma užsiauginti sodą be pesticidų bei trašų taip neaukojant dirvožemio, K. Cvilikienė atsako, kad tai visiškai įmanoma:
„Tiesa, reikia sutikti, kad ne visos daržovės ar vaisiai bus tobulos išvaizdos. Tačiau tai natūralu. Svarbiausia, kad tai bus tikras, gyvas, pilnavertis maistas. Žinodami, kaip jis augintas, turėsite ramybę ir pasitikėjimą. Parduotuvėse ar turguose perkamų ekologiškų produktų kokybė labai priklauso nuo augintojų sąžiningumo – ne visada žinome, kaip jie iš tikrųjų buvo auginti. Tad augindami patys galite būti tikri dėl kiekvieno kąsnio.
Visas trąšas ir apsaugos priemones galima pasigaminti iš natūralių medžiagų – apie tai rašoma knygose, straipsniuose, o patirtimi dalinuosi ir savo socialinių tinklų paskyrose. Galiu drąsiai pasakyti – galima užsiauginti gausų, sveiką derlių visiškai be chemijos. Bet viskas prasideda nuo vieno – nuo sveiko, gyvybingo dirvožemio.“
Dirvožemis – tai sodininkystės pagrindas, o ekologiškame sode jo vaidmuo ypač svarbus. Jau ne kartą savo socialiniuose tinkluose sodo ekspertė teigia minėjusi, kad sveikas, gyvybingas dirvožemis yra būtina sąlyga augalų augimui, atsparumui ligoms ir geram derliui. Kad dirvožemis būtų gyvybingas ir derlingas, jį būtina nuolat praturtinti natūraliomis priemonėmis.
„Vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių būdų – kompostas. Taip pat labai vertingas yra biohumusas, sapropelis arba saprohumusas. Sideratiniai augalai – garstyčios, grikiai, žirniai ir kiti – ne tik valo, bet ir praturtina dirvą maistinėmis medžiagomis, ypač azotu.
Nepamirškime ir mulčiavimo – tai ypač svarbi praktika, kuri padeda išsaugoti drėgmę, apsaugo dirvožemį nuo erozijos ir skatina humuso sluoksnio formavimąsi. Nesvarbu, ar naudosite šviežiai nupjautą žolę, šiaudus, ar pušų žievės mulčią – svarbiausia, kad mulčias jūsų sode tikrai būtų“, – dalinasi žiniomis specialistė.
Dirvožemio rūgštėjimas ir dirvos nuovargis
Labai svarbu reguliariai tikrinti dirvožemio pH. K. Cvilikienė rekomenduoja tai daryti bent kartą per metus – pavasarį arba rudenį, o dar geriau – abu kartus. Rūgštus dirvožemis daugeliui augalų yra nepalankus, jie negali tinkamai įsisavinti maistinių medžiagų, net jei jų dirvoje ir netrūksta:
„Vienas iš efektyviausių būdų sumažinti rūgštingumą – dolomitmilčių naudojimas. Tai natūrali ir plačiai taikoma kalkinimo priemonė. Taip pat veiksmingi yra medienos pelenai, jie ne tik sumažina dirvos rūgštingumą, bet ir praturtina ją kaliu, kalciu bei mikroelementais. Žinoma, svarbu, kad tai būtų natūralūs, neužteršti pelenai – jokiu būdu nenaudokite pelenų iš degintų dažytų ar kitaip apdorotų medžiagų.
Dirvožemį taip pat praturtina biohumusas, kompostas ir įvairūs mikrobiologiniai preparatai, kurie padeda atkurti mikroflorą, stabilizuoti pH ir pagerinti dirvožemio struktūrą. Šiuolaikinės technologijos, tarp jų ir nanotechnologijos, atveria naujų galimybių natūraliam dirvožemio puoselėjimui – pati tokius preparatus naudoju ir stebiu rezultatus.“
Dirvožemio nuovargis atsiranda, kai intensyviai sodinami augalai išsiurbia iš dirvos visas maisto medžiagas, o žemė nebespėja atsigauti. Vienas iš paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų tai spręsti – auginti sideratus. Garstyčios, žirniai ir kiti panašūs augalai ne tik valo dirvą, bet ir pritraukia naudingas bakterijas, kurios padeda augalams pasisavinti reikalingus mikroelementus, tikina ji.
„Taip pat labai svarbus yra teisingas laistymas. Jei laistome tik paviršių nedideliais kiekiais, augalai formuoja šaknų sistemą tik viršutiniame sluoksnyje, o giliau esančių maisto medžiagų jie nepasiekia. Todėl laistyti reikėtų gausiau, bet rečiau – taip paskatiname šaknų augimą į gilesnius sluoksnius, kur daugiau drėgmės ir maistinių medžiagų.
Svarbu ir sąmoningas požiūris į žemę – suteikime jai poilsio. Jei turite mažai žemės, būtina taikyti sėjomainą. Apie tai kalbu daug savo sodo mokykloje – trečius metus dalinuosi žiniomis apie sąmoningą sodininkystę. Taip pat galima naudoti humines ir fulvo rūgštis – tai natūralūs koncentratai, kurie skatina mikroorganizmų veiklą, stiprina šaknų sistemą ir padeda augalams tapti atsparesniems“, – sako sodo ekspertė.
Būdai apsisaugoti nuo kenkėjų ir naminiai puškalai
Visų pirma K. Cvilikienė pataria, kad nereikėtų vienoje vietoje sodinti vienos rūšies augalų dideliais kiekiais, nes tai – tikras rojus kenkėjams. Geriau augalus maišyti, pavyzdžiui, morkas sodinti kartu su svogūnais, salotas su česnakais, o kopūstus – su medetkomis. Tokiu būdu kenkėjams sunkiau rasti vienodą, jiems tinkamą terpę, o kai kurie augalai net natūraliai juos atbaido.
„Taip pat verta sode sukurti įvairialypę aplinką, vadinamąjį „miško sodą“. Augalus galima sodinti tankiau, įterpiant įvairias rūšis net ir po vaismedžiais. Pavyzdžiui, po trešnėmis puikiai gali augti agrastai, salierai ar salotos. Tačiau svarbu žinoti alelopatijos principus, kaip augalai veikia vieni kitus.
Kai kurie augalai, tokie kaip česnakai, serenčiai ar medetkos, skleidžia kvapus, atbaidančius vabzdžius. Be to, reikėtų skatinti naudingų vabzdžių apsigyvenimą. Palikite žydinčias kultūras, pavyzdžiui, krapus, kraujažoles ar morkas, kurios pritraukia boružes, auksvabalius, širšes, kurios minta kenkėjų lervomis. Galima net įsigyti naudingų vabzdžių ir paleisti juos savo sode.
Svarbu nepamiršti ir kitų sodo gyventojų – ežių, driežų, paukščių. Įrenkite inkilus, pastatykite vabzdžių viešbučius, kurie pritrauks natūralius sodo apsaugotojus. Vabzdžių viešbučius kabinkite apie metrą virš žemės, saulėtoje vietoje“, – atvirauja ji.
K. Cvilikienė atskleidžia, kad paprasta kova su amarais yra pinceriavimas. Amarai dažnai apsigyvena ant jaunų ūglių, todėl tuos ūglius galima tiesiog nugnybti, taip sustabdant augalo augimą ir tuo pačiu šiek tiek formuojant augalą.
Be to, egzistuoja ir kai kurie augalai, kurie ne tik pritraukia naudingus vabzdžius, bet ir atbaido kenkėjus, tvirtina ji:
„Pavyzdžiui, česnakai ir serenčiai puikiai atbaido kenkėjus, medetkos ir kraujažolės taip pat pasižymi šia savybe. Kita vertus, sideratai, tokie kaip puškinijos, dobilai ir kiti – pritraukia azotą fiksuojančias bakterijas, kurios padeda augalams geriau įsisavinti maistingąsias medžiagas.“
Natūralūs purškalai – veiksminga priemonė kenkėjų kontrolei. Vienas efektyviausių yra česnako ir aitriosios paprikos užpilas. K. Cvilikienė dalinasi paprastu receptu:
- Viena česnako galva ir viena aitrioji paprika (arba šaukštelis džiovintos) užpilami litru šalto vandens ir laikomi 24 valandas;
- Po to užpilą nukoškite, praskieskite santykiu 1:5;
- Purkškite augalus, būtinai ir lapo viršutinę, ir apatinę pusę.
- Purškimą kartokite kas 3-4 dienas, ypač po lietaus.
Pasak specialistės, dilgėlių ir asiūklių fermentuoti užpilai stiprina augalų imunitetą ir šiek tiek atbaido kenkėjus. Dilgėlės fermentuojamos apie 5-7 dienas, o tirpalas skiedžiamas santykiu 1:10. Nors kvapas gali būti nemalonus, tai puiki azoto trąša. Svarbiausia – purkšti ryte arba vakare, vengti saulės kaitros metu ir nuolat kartoti procedūras.
Kaip atpažinti, kad augalas serga, ir ką daryti
Augalai patys „praneša“, kai jiems blogai. Pirmieji ženklai – dėmės, taškeliai, lapų blyškumas ar deformacijos. Taip pat gali lėtėti augimas, keistis augalo forma. Norint tai pastebėti laiku, K. Cvilikienė iškloja tiesą, jog reikia būti su savo sodu kasdien – tik taip išmoksite pažinti savo augalus.
- Pirmas žingsnis – išsiaiškinti ligos priežastį. Tik tada imkitės veiksmų. Negalima tiesiog tręšti ligotų augalų azotu, tai paskatins per greitą augimą ir dar labiau susilpnins augalą.
- Pirmiausia reikia sustiprinti augalo imuninę sistemą, tam padeda huminės ir aminorūgštys, probiotikai, mikroorganizmų preparatai. Tik tada galima galvoti apie papildomą tręšimą.
Geriausia prevencija – sveikas, stiprus dirvožemis ir sąmoningas rūpinimasis savo sodu. Reguliari priežiūra, stebėjimas, tinkamos natūralios priemonės ir augalų įvairovė padeda sukurti tvarią ir sveiką aplinką be chemijos.
Augalai pradedantiesiems
Pradedantiesiems, renkantis augalus sodui ar daržui, svarbu išsirinkti veisles, kurios būtų atsparios ligoms ir kenkėjams, sako K. Cvilikienė:
„Jei kalbame apie vaismedžius, puikiai tinka obelys, kurios atsparios rauplėms ir miltligei. Tokios veislės kaip „Auksis“, „Rubinola“ ir „Topazas“ yra puikūs pasirinkimai. Kriaušės taip pat yra atsparios ligoms, ypač azijietiškos kriaušės, kurios atsparios rūdims.
Slyvos, pavyzdžiui, veislės „Hermas“, „Stanley“ ir „Opalas“, taip pat puikiai tiks, ypač hibridinės slyvos, tokios kaip „Brikoso“, kurios yra atsparios slyvų ligoms. Vyšnias taip pat reikėtų rinktis atsparias kokomikozei.
Kalbant apie vaiskrūmius, šilauogės yra labai populiarios ir pasiteisinusios. Veislės kaip „Bluecrop“, „Chandler“ ir „Patriot“ – tai tikra klasika, mažiausiai problemų keliančios. Taip pat serbentai, jie dažniausiai mažai serga, tačiau reikia stebėti, kad jų nepažeistų kenkėjai.
Jeigu norite sodinti agrastus, rekomenduojamos veislės, atsparios miltligei, pavyzdžiui, „Invicta“ ir „Captivar“. Šios veislės pasižymi gera atsparumo ligoms savybe ir tiks ekologiškai auginantiems sodininkams.“
Kalbant apie daržoves, česnakai, svogūnai, pupelės, morkos ir pastarnokai – tai labai atsparios ligoms daržovės, tvirtina sodo ekspertė. Kopūstai, nors ir turi tam tikrų kenkėjų, tikrai įmanoma kovoti su jais natūraliais būdais. Prieskoniai taip pat labai atsparūs ligoms ir kenkėjams, tai puikus pasirinkimas daržui be chemijos.
Svarbu prisiminti, kad pasirinkus tinkamas veisles sodininkas gali užkirsti kelią daugeliui problemų. Tai ypač svarbu pradedantiesiems, nes tai palengvina darbo eigą ir leidžia mėgautis sveiku ir gausiu derliumi.
Kaip tinkamai kompostuoti?
Tinkamas kompostavimas – svarbi ekologinio sodininkavimo dalis. Pagrindinė taisyklė – laikytis „žaliojo ir rudojo“ principo, pasakoja specialistė.
„Žaliosios atliekos, tokios kaip virtuvės likučiai ir šviežia žolė, turi būti sluoksniuojamos su rudosiomis – šiaudais ar žeme. Būtina užtikrinti, kad kompostas būtų drėgnas, bet ne per šlapias.
Atminkite, kad kompostas turi būti gerai vėdinamas, todėl jis neturėtų būti laikomas uždarose, hermetiškose vietose. Svarbu ir tai, kad kompostavimas turi vykti optimaliomis sąlygomis, kad sliekai ir mikroorganizmai galėtų dirbti savo darbą.
Į kompostą tikrai negalima mesti mėsos ir pieno produktų, taip pat žuvies. Tačiau kartais aš, pavyzdžiui, gyvos žuvies galvas ar kaulus užkasu po medžiu, nes tai natūrali trąša, kuri taip pat suteikia augalams fosforo.
Sodinant galima tai daryti ir po rožėmis, tačiau svarbu paminėti, kad vienos žuvies galvos nepakaks, kad būtų pastebimas efektas. Kalbant apie kompostą, tokių medžiagų kaip žuvies atliekos tikrai nerekomenduočiau dėti“, – dalinasi mintimis sodo ekspertė.
Be to, į kompostą nereikėtų mesti sergančių augalų likučių – juos geriau sudeginti, kad neužkrėstų komposto. Taip pat reikėtų vengti spalvoto kartono, rudas kartonas be užrašų gali būti naudojamas, tačiau su spalvomis ar raštais – ne.
Specialistė teigia, kad gerai tinka įvairūs daržovių likučiai, kiaušinių lukštai, kavos tirščiai, lapai – net jei lapuose matomos dėmės. Svarbu žinoti, kad kompostuojant dėl aukštos temperatūros, grybinės infekcijos ir patogenai žūsta, todėl lapai su dėmėmis nėra problema.
Kaip planuoti sodą, kad jis visą sezoną būtų sveikas ir produktyvus?
Sodinant labai svarbu pasirinkti įvairius augalus ir vengti mono kultūros – tai padeda apsaugoti sodą nuo ligų ir kenkėjų, atvirauja K. Cvilikienė:
„Rekomenduojama sodinti ankstyvąsias, vidutinio brandumo ir vėlyvas veisles, kad būtų galima mėgautis derliumi visą sezoną. Be to, verta pagalvoti apie augalus, kuriuos labiausiai mėgstate, ir stengtis išsiplėsti derliaus laiką – nuo ankstyviausių iki vėliausių rūšių.
Jei turite galimybę saugoti derlių, labai svarbu tinkamai laikyti vaisius ir daržoves, kad jie ilgiau išliktų švieži. Svarbus ir sėjomainos planavimas, kad augalai nesusilpnėtų.
Taip pat reikėtų pagalvoti apie alelopatiją, kai kurių augalų derinimas padeda vieniems augti geriau, o kitiems – atbaido kenkėjus. Ne mažiau svarbu – mulčiavimas, kompostavimas ir dirvožemio maitinimas.“
Tarp priežiūros pavasarį ir rudenį tikrai yra skirtumų. Pavyzdžiui, jeigu dirvožemis per rūgštus, rudenį rekomenduojama naudoti kalkes, ypač dolomito miltus, nes jie lėtai veikia ir padeda pavasarį pasiekti tinkamą pH lygį. Be to, rudenį turėtume pasitikrinti dirvožemio pH ir, jei reikia, įberti dolomito miltų.
Taip pat rudenį galime sėti sideratus – augalus, kurie pagerina dirvožemį, nors ir pavasarį jie taip pat gali būti sėjami. Pavasarį labiau tinka tręšimas, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad azotas ir dolomito miltai nesuderinami, todėl tarp jų turi būti pakankamai laiko.
Rudenį taip pat svarbu pasirūpinti, kad visi ligoti lapai būtų pašalinti ir nesikauptų komposte. Tai padės išvengti ligų per žiemą. Be to, rudenį galima pašalinti mulčią aplink sodinamus augalus, ypač obelis, kad kenkėjai, pavyzdžiui, pelėnai, neapgraužtų šaknų.
Pavasarį, priešingai, reikia koncentruotis į tręšimą, genėjimą ir sėją, taip pat uždėti mulčią, kad dirvožemis išliktų drėgnas ir derlingas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
