31-erių vilnietis atviras – psichinės sveikatos ir savižudybių temą vis dar supa daugybė stigmų ir nežinojimo, kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę.
„Neseniai psichologei siunčiau nuotrauką babyčių komentarų socialiniuose tinkluose, kuriuose rašo, kad „mūsų laikais geriausias vaistas nuo visų depresijų buvo diržas ir darbas“.
Šiandien turime žiaurią statistiką – dažniausiai nusižudantys asmenys yra vidutinio amžiaus vyrai, gyvenantys kaimo vietovėse. Tai parodo, iki ko priveda toks „vaistas“, – atvirai sako Karolis.
Kiekvieną dieną slėpdavosi po kaukėmis
Pats K. Grigaliūnas savo aplinkoje yra susidūręs su atvejais, kai žmonės nusižudė, tik niekada negalvojo, kad kažkada tokį žingsnį bandys žengti pats.
Pašnekovas pasakoja, kad jo psichinės sveikatos griūtis prasidėjo nuo sukrėtusio įvykio šeimoje. Vėliau užklupo ir koronaviruso pandemija, dėl kurios teko apriboti socializaciją su kitais žmonėmis.
„Paskutinis lašas buvo senelio mirtis, nes senelis man buvo labai artimas. Tada kreipiausi į psichiatrus pagalbos.
Tarsi vyšnia ant torto buvo tai, kad psichiatrei tris mėnesius kartojau: man netinka paskirti vaistai, bet man buvo liepta juos vartoti toliau. Taip tik grimzdau į liūną“, – pasakojo vyras.
Net ir pačiu juodžiausiu gyvenimo momentu Karolis buvo tarp žmonių – dirbo, lankydavo draugus. Kaip pats sako, taip bėgdavo iš erdvės, kur apimdavo pačios sunkiausios mintys.
„Pačiais juodžiausiais periodais dirbau, buvau tarp žmonių, daug kas sakė, kad man negali būti blogai, juk juokauju, būnu su kitais. Bet užsidedi kaukę ir stengiesi to neparodyti.
Tokiais momentais nori išrėkti visiems, kaip tau skauda ir kaip tau sunku, bet pagalvoji, kad esi niekam nereikalingas ir tik užkrausi kitiems savo problemas“, – išgyvenimais dalijosi vyras.
Gyvybę išgelbėjęs draugų žingsnis
Būdu palengvinti sunkiausias dienas tapdavo alkoholis, kuris laikinai tarsi padėdavo, bet galiausiai veikdavo kaip dar stipresnis depresantas:
„Patį sunkiausią mėnesį aš atsikeldavau rytais, visą dieną pragulėdavau lovoje, pavartodavau alkoholio ir vėl eidavau miegoti – viskas sukosi tokiu ratu. Bet kasdien vartodavau antidepresantus, nes tikėjausi, kad jie galbūt padės.“
Galvoje kasdien būdavo vienas didelis minčių kratinys, tačiau ten vietos neatsirasdavo nė vienai gerai ar šviesiai minčiai.
„Atrodo, kad esi visiškai niekam nereikalingas, niekas tavęs nesupranta ir matai tik vieną išeitį. Tai – sunkiausias variantas, kai atrodo, kad nebelieka kito pasirinkimo gyvenime“, – prisimena jis.
Lapkričio 13-oji dabar Karolio gyvenime žymi antrąjį gimtadienį – jei tądien draugai nebūtų laiku iškvietę policijos, šiandien jis, greičiausiai, nebegalėtų dalintis savo istorija, o artimiausi žmonės ne užsuktų į svečius, bet lankytų jo kapą.
„Jeigu ne artimiausi draugai, aš būčiau tą vakarą nusižudęs. Tą akimirką galvoji, kad neturi kitos išeities, bet yra ir baimės. Kaip sako, mirti nebijo tik melagiai ir tie, kurie jau negyvi. Instinktas išgyventi vis tiek veikia, nesvarbu, kad protas jau „išėjęs“, – atviravo pašnekovas.
Po pagerėjimo – juoda duobė
Karolis buvo nugabentas į ligoninę, kur jam išplautas skrandis, iš jos – į psichiatrinę ligoninę. Kaip pats sako, jam pasisekė, nes buvo prižiūrimas gydytojos, kuri visada rasdavo laiko pasikalbėti, išklausyti, nors atsiverti nebuvo lengva:
„Aš nelabai turėjau pasirinkimo – arba galėjau ten keliauti piktuoju, su teismo sprendimu, arba pats priimti faktą, kad turėsiu ten praleisti kažkiek laiko ir atsiverti gydytojai.
Nesu iš tų, kurie linkę pasiduoti, esu gan kovingo charakterio. Supratau, kad arba aš kovoju, stengiuosi ir kažką keičiu savo gyvenime, ar aš žinau, kuo tai baigsis. Aš pasirinkau kovoti.“
Vyras nusijuokia, kad jam nuskilo, nes likus kelioms dienoms iki paleidimo iš psichiatrinės ligoninės, susirgo COVID-19, todėl ten galėjo pabūti ilgiau.
Karolis neslepia: išėjus iš ligoninės atrodė, kad jau pasidarė lengviau, bet vos po poros savaičių pajautė vėl grimztantis į tamsių minčių liūną.
„Kai išeini iš ligoninės, atrodo, kad jau geriau, bet jauti, kad vėl atkrisi, vaikštai labai plonu ledu. Tada būna dar sunkiau, nes, atrodo, jautiesi stabilesnis ir viskas grįžta bumerangu.
Reikia labai daug jėgų ir palaikymo iš artimiausių žmonių, kad tokiu atveju sugebėtum nepalūžti. Kai neturi jokio palaikymo, yra velniškai sunku“, – sako K. Grigaliūnas.
Dar gulint ligoninėje, jam buvo paskirti kiti vaistai, išėjęs iš psichiatrinės Karolis nieko nelaukdamas pakeitė psichiatrę, tačiau viskas pradėjo keistis, kai pats sau aiškiai įvardino: taip gyventi nebenori, todėl turi imtis veiksmų.
„Kai gulėjau ligoninėje, psichiatrė sakė, kad padėti gali du dalykai. Pirmas – rutina, o antras – psichoterapija. Nėra kitų vaistų.
Antidepresantai ar kiti vaistai kažkurį periodą gali padėti, bet jie negydo. Labiausiai padeda darbas su savimi ir gyvenimo taisyklių susikūrimas“, – gydytojos žodžius prisimena jis.
Didžiausia pagalba – esantys šalia
Temptis į viršų padėjo ir naujas darbas, pasikeitusi aplinka, tačiau dar ir šiandien K. Grigaliūnas džiaugiasi, kad turi susidėliojęs aiškią rutiną, kuri anksčiau būdavo itin padrika.
„Praėjo beveik dveji metai ir aš išmokau su tuo gyventi, žinau, kur jau yra riba, kai reikia daugiau poilsio, kažką keisti savo rutinoje. Sunku pagauti save tokiais momentais, bet taip gyventi geriau nei taip, kaip gyvenau anksčiau.
Vis dar esu linkęs į darboholizmą, galiu dirbti daug ir ilgai, tad įsigijau savo svajonių veislės šunį. Tai yra įsipareigojimas ir aš aiškiai žinau, kad ne vėliau 19 val. jau turiu būti namie.
Turiu ir kassavaitinius ritualus – dresūrą, psichoterapiją. Svarbiausia buvo rasti savo ritmą, rutiną“, – apie pokyčius pasakojo pašnekovas.
Karolis pasakoja, kad kai išgyveno juodžiausią gyvenimo laikotarpį, neslėpdavo nuo kitų fakto, kad jį aplanko mintys apie savižudybę. Ir dabar jis nebijo pasakyti artimiausiems žmonėms, kai jaučia, kad gali iškristi iš rutinos ir save nualinti:
„Pavasarį turėjau įtemptesnį laikotarpį, bet dėkoju Dievui, kad turiu žmogų, kuriam galiu pasakyti, kad galiu paslysti, jeigu kas, mane morališkai ar kitaip „patarkuotų“, kad mintys sugrįžta į vietą.
Tai labai padeda, kai turi žmones, kuriais gali pasitikėti ir žinai, kad tavęs nepaliks sunkią akimirką, nes labai lengva nusisukti nuo tokio žmogaus, nes jis tampa nepatogus.“
Tai turi žinoti visi
Karolis ragina visus, esančius šalia žmonių, galvojančių apie savižudybę, nuo jų nesusisukti ir, svarbiausia, kalbėtis.
„Žinau, tai sudėtinga, nes tas, kuris išgyvena sunkias emocijas, bijo kalbėti, aplinkiniai galbūt mato, kad jam blogai, bet bijo paklausti.
Svarbiausia nebijoti klausti ir neatstumti žmonių, padrąsinti kreiptis į psichologus, psichiatrus, nes kreiptis pagalbos yra normalu. Tai yra paprasti dalykai, kurie nieko nekainuoja“, – paragino K. Grigaliūnas.
Vyras priduria – priemonių padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui yra, tačiau būtina, kad šalia būtų žmogus, kuris galėtų jų imtis, net jei tai nebus itin malonu:
„Ne visos priemonės yra smagios, bet jos reikalingos. Aplinkiniams svarbu kartais sugebėti padaryti ir ne itin malonius dalykus, kad ir iškviesti policiją kritiniais atvejais, nes kartais tai – vienintelė išeitis.
Mano atveju, man tai buvo stiprus sukrėtimas. Tas periodas ir buvo baisiausias tuo, kad kaip žiurkėnas ratelyje sukiesi, sukiesi, sukiesi ir nematai nieko kito. Tokie sukrėtimai prabudina ir priverčia kitu kampu pažiūrėti į savo situaciją.“
