Prieš prasidedant karui, jos vyras jau ketverius metus dirbo Lietuvos krovinių pervežimo įmonėje sunkvežimio vairuotoju. Iš Kauno jis važinėdavo po visą Europą. Likus maždaug savaitei iki karo pradžios, jis išvyko į reisą, o moteris kartu su vaikais ir savo tėvu ir liko Mariupolyje.
Kelionė į Lietuvą
„Kai prasidėjo karas, išgyvenome visus siaubus – sprogimus, bombardavimus, nuolatinę baimę. Kai tik pavyko užmegzti ryšį su vyru, jis pasakė, kad, vos atsiradus galimybei, bandytume išvykti. Taip ir padarėme – kai tik buvo leista palikti miestą, supakavau vaikus, sėdome į automobilį ir išvykome. Vyras mus pasitiko prie sienos su Estija.
Važiavome į Lietuvą tikslingai – ne dėl pašalpų ar panašių dalykų, o tiesiog todėl, kad čia dirbo mano vyras. Apskritai svarstėme visą Lietuvą, tačiau pasirinkome Kauną, nes vyro įmonė yra netoliese. Mums svarbiausia buvo surasti vietą, kur būtų šilta ir saugu. Taip ir atsidūrėme čia – atvykome pas vyrą.“
Tuo metu šeima išvažiavo vos su keliais mažais krepšiais – tik su apatiniais rūbais ir kojinėmis. Tokie, kokie buvo, taip ir bėgo iš namų, kai prasidėjo bombardavimas. Į Lietuvą jie atvyko visiškai be nieko, kaip pati Julija atvirauja, gyvenimą čia pradėjo nuo nulio.
Moteris pasakoja, kad pirmieji įspūdžiai buvo labai geri. Svarbiausia, jog galėjo pagaliau pamatyti savo vyrą, kurio tuo metu net nesitikėjo vėl sutikti. Jai buvo labai gera jausti ramybę – jokio pavojaus, jokių sprogimų. Ukrainietė tikina, kad jautė, jog pagaliau buvo saugūs:
„Vėliau, bendraujant su žmonėmis, kurie mus supo, sutikome daug gerų, malonių žmonių – ypač vyro kolegos iš darbo. Jie padėjo, kiek galėjo – pažįstami rinko pinigus, kažkas padovanojo mikrobangų krosnelę, kiti atvežė buities daiktų – šakučių, šaukštų, pagalvių, antklodžių. Mes buvome penkiese ir neturėjome nieko. Buvau be galo dėkinga.
Lietuva ir pats Kaunas man labai patiko – žalia, graži, rami šalis. Atvykome balandžio mėnesį, dar buvo vėsu, bet vis tiek labai gera. Ši patirtis viena svarbiausių mano gyvenime. Lietuva man tapo tikrais antraisiais namais.“
Pirmas darbas netiko, bet po jo sekė atradimas
Kai šiek tiek apsiprato Lietuvoje, moteris pradėjo dirbti kasininke parduotuvėje, nors ir nemokėjo vietinės kalbos, tačiau kitų pasirinkimų ji neturėjo. Julija turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau Lietuvoje viskas prasidėjo nuo nulio. Ukrainoje buvo elektrikė inžinierė, taip pat šiek tiek tapė – tai buvo jos hobis ir papildomas pajamų šaltinis:
„Dirbdama kasininke greitai supratau, kad tai ne man – neįdomu, per daug žmonių, jaučiausi ne savo vietoje. Pradėjau galvoti, ką galėčiau veikti. Mano vyras pasiūlė tapti sunkvežimio vairuotoja – sakė, kad galėtume dirbti kartu. Vairuoti aš visada mėgau, vairuoju nuo devyniolikos metų. Bet mūsų dukrai tuo metu buvo vos 11–12 metų, tad keliauti ilgus reisus atrodė netinkama.
Vėliau sutikau ukrainietį, kuris mokėsi vairuoti autobusą pagal Užimtumo tarnybos programą. Sužinojau, kad yra galimybė nemokamai įgyti D ir T kategorijas – tik reikėjo kreiptis į Užimtumo tarnybą. Taip ir padariau – mane priėmė į mokymus, net stipendiją mokėjo.
Mokiausi pusę metų, baigiau kursus ir pradėjau dirbti autobuso vairuotoja. Esu labai dėkinga už šią galimybę – atradau save naujoje srityje.“
Pirmoji vairuotojos darbo diena buvo kupina jaudulio ir net šiek tiek baimės. Moteris pasakoja, kad labai jaudinosi, nes ilgai įsivaizdavo, kaip tai atrodys, o kai galiausiai atsisėdo už vairo – suprato, kokia didelė atsakomybė tenka: už keleivių saugumą, už eismą, už visas galimas situacijas kelyje. Tai buvo labai rimta.
Pirmąją dieną ji stažavosi kartu su vairuotoja, kuri šį darbą dirbo jau daugiau nei dvidešimt metų. Moterims labai greitai pavyko rasti bendrą kalbą ir ji Juliją labai palaikė – leido pačiai vairuoti, davė vertingų patarimų apie maršrutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip teisingai pastatyti autobusą.
Daugiau patirties turinti vairuotoja ją labai pagyrė – sakė, kad Julija puikiai jaučia autobuso gabaritus, gerai valdo transporto priemonę. Visgi, kai pirmą kartą išvažiavo visiškai viena, be instruktoriaus, moteris labai jaudinosi:
„Tą dieną sunku pamiršti – nors neprisimenu visų smulkmenų, puikiai prisimenu, kaip buvau susirūpinusi, kad ko nors nesugadinčiau ar nesubraižyčiau autobuso, už kurį esu atsakinga.“
Kokie tie Lietuvos žmonės?
„Lietuvoje keleiviai – dažniausiai labai malonūs žmonės. Kartais girdžiu, kaip vieni žmonės sako: „tie vokiečiai tokie“, „tie ukrainiečiai kitokie“. Bet aš visada sakau: nėra blogų tautybių, kiekvienoje jų yra ir gerų, ir blogų žmonių. Todėl niekada neskirstau žmonių pagal kilmę.
Dažniausiai sutinku labai draugiškus, malonius žmones – jie pasako komplimentų, pasidžiaugia, kad vairuoju. Močiutės ar vyresnio amžiaus moterys kartais prieina ir sako: „O, kokia graži vairuotoja“, „kaip gerai vairuojate“.
Vyrams taip pat kartais įdomu, stebisi. Aišku, pasitaiko ir nepatenkintų keleivių, bet jų yra mažuma. Didžioji dalis žmonių – malonūs, dėkoja, linki geros dienos. Man tai labai džiugu.““
Julija šypsosi prisiminusi nemažai neįprastų, rimtų ar juokingų atvejų, su kuriais ji susidūrė būdama autobuso vairuotoja. Tačiau labiausiai ji akcentuoja tai, kad Lietuvoje jaučiasi labai saugi:
„Palyginus su patirtimi Ukrainoje, kur neretai būdavo nejauku net išeiti vienai į gatvę vakare, čia jaučiuosi rami. Lietuvoje per visą laiką nesu susidūrusi su priekabiavimu ar kitais nemalonumais, net dirbdama naktimis ar važiuodama į tolimesnius maršrutus.
Vieną kartą buvo toks netikėtas nutikimas, kuris man įstrigo. Važiavau labai anksti ryte – gal buvo ketvirta ar penkta valanda. Jau tamsu, paskutinė stotelė, apsižvalgiau – nieko salone nematyti. Išjungiau šviesas, pasiruošiau išeiti ir staiga iš už nugaros pasigirsta balsas lietuviškai: „Mes pravažiavome!“
Aš net pašokau – pasirodo, jaunas vaikinas buvo atsisėdęs tiesiai už manęs, užmigo ir neišlipo ten, kur turėjo. Jo kamera nerodė, todėl galvojau, kad autobusas tuščias. Kai pasakiau, kad tai paskutinė stotelė, jis nustebo: „Kaip paskutinė?!“ – „Taip, viskas, jau atvažiavome.“ Tiesiog užmigo ir pražiopsojo.“
Kuriozai ir lietuvių maistas
Paklausta apie skirtumus tarp lietuvių ir ukrainiečių, Julija tikina, kad jų tikrai yra. Vienas pagrindinių dalykų, ką ji pastebėjo – žmonės čia santūresni, ypač vyrai. Ukrainoje vyrai – temperamentingesni, greičiau reaguojantys, šiltesni.
Pasak moters, Lietuvoje žmonės ramesni, atsargesni, gal net kiek drovesni. Vienas dalykas, kuris jai labai įstrigo – Ukrainoje labiau įprasta, kad jauni žmonės užleidžia vietą senjorams ar žmonėms su negalia. Lietuvoje vairuotoja kartais pastebi, kad jaunimas tiesiog panirę į telefonus, tarsi nepastebi aplinkos. Bet, žinoma, tai ne tik Lietuvos problema – tai globali tendencija, kaip paskui ji argumentuoja:
„Turėjau vieną nemalonią situaciją, kuri mane šiek tiek nustebino. Sugedo mano automobilis „Akropolio“ stovėjimo aikštelėje – užrūko vairo stiprintuvas, vairas užsiblokavo, o aš likau viena su vaiku. Supratau, kad reikia kažkaip patraukti automobilį, nes stabdžiau eismą. Ieškojau pagalbos, kalbėjau tiek lietuviškai, tiek rusiškai, prašiau aplink esančių vyrų padėti jį pastumti vos kelis metrus.
Deja, niekas nesiėmė padėti – žmonės skubėjo, norėjo užimti stovėjimo vietas, tarsi visiškai nesvarbu, kas vyksta šalia. Vienas vyras, kuris sėdėjo automobilyje visai šalia, tik pasakė, kad skuba, ir viskas, bet sėdėjo visą tą laiką automobilyje, kol man pavyko pastumti pačiai jį, nors tai nebuvo lengva.
Tuo metu pagalvojau, kad Ukrainoje tokioje situacijoje vyrai prieitų net keliolika kartų ir siūlytųsi padėti: „Leisk, padėsiu, pakeisiu padangą, viską padarysiu.“ Ten vyrai kažkaip labiau reaguoja, o čia – viskas santūriau.“
Julija prakalbo apie lietuvišką maistą, ji teigia, kad vietiniai patiekalai turi nemažai panašumų su ukrainietiškais, tačiau vis tiek yra savitumo. Anksčiau moteris, pavyzdžiui, savo šeimai gamindavo ukrainietišką šaltą sriubą – okrošką, o dabar jos šeima nori tik lietuviškų šaltibarščių. Cepelinai taip pat, jos teigimu, nuostabus patiekalas, na, ir šakotis irgi labai įdomus desertas:
„Apskritai jūsų virtuvė labai artima ukrainietiškai – turite ir koldūnų, ir kitų panašių patiekalų, tad pritapti buvo nesunku. Labiausiai mane sužavėjo pieno produktai – grietinė, varškė, pienas. Jie labai skanūs, tiršti, natūralūs – kaip naminiai. Ukrainoje tokius produktus galima nusipirkti tik turguje, o čia jų yra kiekvienoje parduotuvėje. Pradžioje net negalėjau atsivalgyti – tiesiog džiaugiausi kiekvienu kąsniu.“
Socialinių tinklų žvaigždė
Savo „TikTok“ paskyrą dėl kurios ir išpopuliarėjo ji sukūrė jau gyvendama Lietuvoje. Dar prieš tai Ukrainoje turėjo paskyrą, kurioje dalinosi savo tapyba, bet tai buvo labiau meninis profilis. O čia viskas prasidėjo nuo praktinio poreikio – moteris pasakoja, kaip norėjo padėti kitiems, kurie, kaip ir ji, domisi D ar D1 kategorijos teisėmis ir planuoja dirbti autobuso vairuotojais:
„Kai pati ieškojau informacijos apie egzaminus, susidūriau su daugybe neaiškumų – dokumentai, reikalavimai, eiga... Todėl nusprendžiau pasidalyti savo patirtimi nuo A iki Z: kaip laikiau egzaminus, ką reikia žinoti, kokius dokumentus turėti. Ir kažkaip viskas savaime išaugo – pradėjau dalintis ne tik naudinga informacija, bet ir savo kasdienybe, smagiomis istorijomis. Tai tapo tarsi dienoraštis.
Žmonės pradėjo rašyti, klausti – kaip gauti teises, kad galėtum vairuoti autobusą, koks atlyginimas, kur kreiptis... Kai kam padėjau išlaikyti egzaminus, pasidalinau patarimais. Ir taip pat tai tapo būdu palaikyti ryšį su žmonėmis, pakelti nuotaiką. Dažnai sulaukiu žinučių, kad mano vaizdo įrašai įkvepia, praskaidrina dieną. Tai man labai svarbu – kad ne tik duodu žinių, bet ir kuriu gerą emociją.“
Neretai pasitaiko situacijos, kai Juliją atpažįsta jos socialinių tinklų sekėjai. Kartą ji stovėjo galutinėje stotelėje, gėrė kavą, buvo karšta diena, autobuso durys atidarytos. Pro šalį ėjo šeima – vyras, žmona ir vaikai. Jie tarpusavyje kažką kalbėjosi, žvilgčiojo į ją. Vairuotoja pastebėjo, kad ją atpažino, nes šnabždėjosi, žiūrėjo. Po kiek laiko vyras priėjo ir droviai jos paklausė: „Ar galiu jums užduoti klausimą?“
„Supratau, kad jie – ukrainiečiai. Jis sako: „Atsiprašau, bet ar jūs tikrai Julija Driver iš „TikTok“?“ Atsakiau, kad taip, tai aš. Jo žmona iškart šūktelėjo vyrui: „Aš tau sakiau, kad tai ji!“, ir paprašė nusifotografuoti. Buvo labai malonu.
Panašių situacijų nutiko ir daugiau. Važiuojant autobusu prieidavo merginos, sakydavo: „Aš jus seku, žiūriu jūsų vaizdo įrašus.“ Tai visada labai malonu. Kartą net buvo juokinga – įkėliau vaizdo įrašą per pietų pertrauką, o netrukus komentaruose vaikinas parašė: „Aš ką tik mačiau tave autobusų stotelėje, kai rišai batų raištelius!“ Supratau, kad dabar turiu būti atsargesnė net su tuo, kaip stoviu ar ką veikiu – žmonės stebi!
Kartais net rašo žmonės, klausia, kuriame autobuse dirbu, sako, kad norėtų specialiai pasivažinėti su manimi. Tai jau tapo tarsi kasdienybė. Ir vyrai rašo. Mano vyrui tai, tiesą sakant, ne visada patinka. Nors palaiko mane, bet šiek tiek pavydi, kad sulaukiu dėmesio iš kitų vyrų.“
Iššūkiai gyvenant Lietuvoje
Julija palaiko labai gerus santykius tiek su kolegomis, tiek su vadovais. Žinoma, visur yra įvairių žmonių, kaip ji pati samprotauja, kai kurie galbūt pavydi, nebūtinai linki gero.
„Yra buvę atvejų, kai apie mane rašė skundus – kodėl groju rusiškas dainas ar kalbu rusiškai. Aiškinu žmonėms, kad tai – mano kalba. Aš esu ukrainietė, bet mano krašte buvo įprasta kalbėti rusiškai – taip bendravo mūsų seneliai, proseneliai. Nors moku ukrainiečių kalbą, suprantu, kad čia, Lietuvoje, ne visi ją suprastų.
Mano paskyra „TikTok“ nėra skirta reklamuoti darbovietę ar miestą – tai mano asmeninis dienoraštis. Kai kas mėgsta skųstis, bet aš suprantu – tokie žmonės buvo ir bus. Daug svarbiau, kad yra ir labai daug palaikančių, nuoširdžių žmonių.“
Vis dėlto prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje po patirtų išgyvenimų jai sekėsi sunkiai, tai buvo labai didelis iššūkis. Ji patyrė daug skausmo ir streso. Po bombardavimų suprastėjo klausa – abi ausys pažeistos, pasakoja Julija:
„Atvykome nebūdami jauni – man jau keturiasdešimt, vyras dar dešimt metų vyresnis. Mes buvome susikūrę savo gyvenimą – turėjome darbą, draugus, vasarnamį, kurį remontavome. Mylėjome savo miestą, planavome senatvę būtent ten. Ir viską teko palikti. Buvo labai sunku.
Jaučiausi tarsi medis, kurį išrovė su visomis šaknimis. Pradžia buvo ypač sunki – kova su depresija, nežinomybė, svetima aplinka. „TikTok“, darbas, kalbos mokymasis – visa tai man padėjo. Stengiausi užimti savo mintis, kad nebūčiau viena su skaudžiais prisiminimais. Norėjau kurti naują gyvenimą. Ir, žinote, man tai pavyko. Po truputį išmokau džiaugtis mažais dalykais, atrasti save iš naujo.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
