Etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakoja, kad mūsų protėviai visuomet tikėjo, jog vėlės dalyvauja gyvųjų darbuose ir yra neatskiriama dalis, ypač, kai sėdavo ar nuimdavo derlių. Taip pat tikėta, jog rudens pabaigoje vėlės aplankydavo gyvuosius.
„Konkrečiau, tai buvo įsivaizduojama, kad pasėjus rugius vėlės juos apsaugo tarsi nuo visokių stichinių nelaimių – nuo ledų, nuo vėjo, uraganų. Toks natūralus įjungimas mirusiųjų, su jais tarsi būdavo pasitariama, atsiklausiama jų nuomonės“, – kalbėjo profesorius.
Padėka vėlėms – puota
Būtent iš to rudenį ir yra kilusios mirusiųjų pagerbimo šventės, pradedant Vėlių paminėklais, o vėliau – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Tokio pobūdžio dienos minimos jau nuo seniausių laikų ir istoriniuose veikaluose.
„Pirmieji Lietuvos istorikai, štai, Motiejus Strijkovskis rašo, kad spalio mėnesį visos lietuvių šeimos, o ir Žemaitijoj taip pat, eidavo į savo šventuosius miškelius, o ten, miškeliuose, būdavo sudeginti jų mirusieji, kada deginimo paprotys buvo įsigalėjęs Lietuvoje.
Tą patį ir Janas Dlugošas rašo, 15 amžiaus lenkų istorikas, karalaičių auklėtojas, 16 amžiaus istorikai kartoja tas žinias, nors jau buvo praėję nemažai laiko po Lietuvos krikšto, bet senoviškos apeigos, matyt, dar būdavo atliekamos krašto glūdumoj“, – pasakojo L. Klimka.
Mirusiųjų pagerbimo ir atminimo švenčių dienomis senoliai padėkodavo vėlėms, kad apsaugojo derlių nuo stichinių nelaimių. Ta proga būdavo keliamos puotos, kuriose nepamirštos ir gero padarius vėlės.
„Miškeliuose vykdavo aukojimai vėlėms, o po to tarsi tokia bendra puota su mirusiaisiais būdavo, kada būdavo valgoma, geriama ir vis po kąsnelį maisto, po šlakelį gėrimo nupilama vėlių pamaitinimui. Net kartais būdavo ta puota keliama netoli tos vietos, kur mirusieji palaidoti.
Būtent todėl rudenį, kad derlius yra nuimamas ir tada dėkojama mitinėms būtybėms ir vėlėms už derliaus sėkmingą išauginimą, kad žiemą neteks badauti“, – apie šios dienos papročius pasakojo etnologas.
Uždarydami kapinių vartus atskirdavo du pasaulius
Įdomu ir tai, kad su vėlėmis susijusių švenčių yra ir daugiau, pavyzdžiui, protėviai tikėjo, kad pavasarį su vėlėmis atsisveikinama, žiemą kažkur arti žmogaus buvusios vėlės iškeliaudavo į laukus globoti pasėlius – tai padėjo pagrindus Užgavėnių šventei.
Etnologas pasakoja, kad kai kurios smulkmenos gali išduoti ir tam tikrus kitus vyravusius papročius ar draudimus, kurie galiojo minint tokias dienas:
„Pavyzdžiui, ir dabar kaimo žmonės, kada aplanko savo kapelius kaimo kapinaitėse, būtinai varteliai turi būti uždaryti išeinant iš kapinių. Žmogus atsisuka į kapines ir uždaro vartelius, nors gali tvoros ir nebūti, tik simbolinė, akmenim apdėliota.
Bet vartelių uždarymas buvo kažkoks simbolinis veiksmas, matyt, kad vėlės neateitų į gyvųjų gyvenimą, kasdienybę, yra atskiriamas mirusiųjų, anapusinis pasaulis ir gyvųjų. Tie pasauliai susiliečia, bendrauja tik per ypatingas šventes – ar Užgavėnes, ar Kūčių vakarienę, ar per Vėlines.“
Nuo seno lietuviai, minėdami svarbiausias dienas, pagal tai, kokia būdavo diena, spręsdavo, kokie bus tolimesni orai. L. Klimka pasakoja, jog artimiausioji – Šv. Martyno diena, minima lapkričio 11-ąją. Tądien sprendžiama, kokia bus žiemos pradžia, o, kaip pastebi profesorius, šie spėjimai labai puikiai tinka ir šiais laikais.
„Sakydavo labai vaizdingai – jeigu per Martyno dieną žąsis arba antis ant vandens, tai per Kalėdas bus ant ledo ir atvirkščiai – jeigu dabar ant ledo, bus šaltukas sukaustęs balas, tvenkinius ir kūdras, tai per Kalėdas bus ant vandens, bus atlydys. Beje, šita taisyklė labai gražiai dar pasitvirtina ir mūsų laikais, su visom klimato kaitom, bet dar, atrodo, galioja“, – kalbėjo L. Klimka.
Kaip tik dabar pradėjo skambėti daina į temą "Klangkarussell - Ghostkiper".
