vėlės

Lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės – diena, kurią pagerbiami visi mirusieji uždegant žvakelę ar pamerkiant gėlių. Būtent šią dieną protėviai lankydavo kapus ir tikėjo, kad mirusiųjų vėlės bent trumpam šią dieną aplanko gyvuosius. Vėlinės minimos daugybę metų, pirmasis šią dieną minėti pasiūlė Izidorius Sevilietis VII amžiuje, o 988 metais Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines minėti lapkričio 2-ąją. Galiausiai 1311 metais ši diena įtraukta į Romos katalikų liturgiją.

Nuo senovės protėviai tikėjo, jog gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas ypač svarbus, o artimųjų vėlės gali suteikti pagalbą sunkiu momentu. Mirusiųjų pagerbimui yra skirtos dvi dienos, tačiau daugelis vis dar nežino, kuo skiriasi jų prasmė ir tradicijos. Daugelis mano, jog lapkričio 1-ąją minimos Vėlinės, tačiau toks įsivaizdavimas klaidingas. Šią dieną minima Visų Šventųjų diena, o štai lapkričio 2-oji yra Vėlinės.

Rudeniui persiritus į antrąją pusę ir artėjant prie žiemos, lietuviai prisimena mirusiuosius, aplanko jų kapus, taip pagerbdami jau išėjusius artimuosius. Tiesa, mūsų protėviai tikėjo, jog mirusiųjų vėlės dalyvauja ir gyvųjų gyvenime, todėl spalio 28-ąją minėdavo Vėlių paminėklus, siekdami padėkoti už viską, ką vėlės davė.

Penktadienį minime Šventųjų dieną, tačiau daugelis lietuvių vis dar painioja ją su Mirusiųjų diena. Kuo skiriasi šios dvi datos ir ką vertėtų per jas padaryti, lankant artimųjų kapus, atskleidžia etnologė Eglė Valentė. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės.

Artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienoms, daugelis jau skuba į kapines tvarkyti artimųjų kapų, kad pirmąjį šių metų lapkričio savaitgalį galėtų ten, uždegę žvakę, ramiai prisiminti išėjusiuosius. Lietuvoje vis dažniau renkantis laidojimo būdą kremuojant, randasi ir naujos mirusiųjų pagerbimo tradicijos.

Kas yra telepatija? Ar galima jos išmokti? Žodynai šį reiškinį aiškina kaip menamą žmogaus gebėjimą per atstumą siųsti informaciją arba ją gauti, nesinaudojant emocijomis, juslėmis, techninėmis priemonėmis ar technologijomis. Žmonės, užsiimantys meditacija, hipnoze, atsimenantys ir gebantys išsiaiškinti sapnus, turi daugiau telepatinių galių.

Daugelis prieš Vėlines skuba sutvarkyti artimųjų kapus, prisimena juos degindami žvakutes. Visa tai darome perimdami tradicijas iš tėvų ir senelių, neretai net nesusimąstydami apie tikrąją šios šventės prasmę.  Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė atskleidė kuo ši dieną mistiška ir kaip nuraminti neramias vėles. Verta laikytis tradicijų Pasak moters, nereiktų nieko keisti ir daryti kitaip: „Svarbiausia laikytis tradicijų, o ne kažką keisti.

Senovėje į kapines per Velykas žmonės nešdavo margučius. Kai kurie etninės kultūros specialistai sako, esą nešti margučius ant kapų senovės lietuviai mėgdavo ne šiaip sau. „Ne tik kitose tautose, bet ir pas mus būdavo prisimenami mirusieji. Buvo nešama margučiai, duona. Maitinamos vėlės ant kapų. Dar dvidešimtojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Kauno kapinės būdavo nudėtos margučiais.

Istorinio Lietuvos valstybės simbolio entuziastai organizuoja dar neregėtą akciją: virš Vilniaus miesto Lukiškių aikštės net keletą mėnesių plazdės milžiniška (5m ilgio) Vyčio vėliava. Projekto iniciatoriai teigia, kad taip siekiama Lietuvai ir pasauliui priminti apie mūsų tautos palikimą ir išreikšti jam pagarbą.   Akciją organizuojančios viešosios įstaigos „Mūsų vėliavos“ atstovai jos startui pasirinko ypatingą datą – Vyčio vėliava bus pakelta į dangų šių metų lapkričio 2 dieną 12 val.