Daugelis mano, jog lapkričio 1-ąją minimos Vėlinės, tačiau toks įsivaizdavimas klaidingas. Šią dieną minima Visų Šventųjų diena, o štai lapkričio 2-oji yra Vėlinės.
Istorija siekia seniausius laikus
Visų Šventųjų diena pradėta minėti dar ketvirtame amžiuje, tačiau vadinta Visų Kankinių diena, o liturgine Visų Šventųjų atminimo dieną lapkričio 1-ąją dar VII amžiuje paskelbė Bonifacas IV.
Šią dieną žmonės melsdavosi po mirties šventaisiais paskelbtais asmenims, tikėdami, jog prireikus pagalbos jos sulauks, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologė Eglė Valentė.
„Visi Šventieji yra švenčiami tam, kad galėtume paminėti, pagerbti, pasimelsti už bažnyčios šventuosius, tikintis, kad, reikalui esant, vienas ar kitas šventasis mums padės, mums pagelbės“, – pridūrė pašnekovė.
Vėliau po Visų Šventųjų dienos pradėtos švęsti ir Vėlinės, skirtos pagerbti visiems mirusiesiems. Pirmasis jas minėti pasiūlė Izidorius Sevilietis VII amžiuje, tiesa, tuomet siūlyta jas minėti pirmą sekmadienį po Sekminių.
„Anatolijus Macietis devintame amžiuje pasiūlė Vėlines švęsti sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 988 mūsų eros metais Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 dieną ir pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus, nors tik 1311 metais Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją, tuo tarpu Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau, 1480 metais. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų šventės paminėjimo data pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos“, – šių dienų istoriją pasakojo etnologė.
Dėkojo vėlėms
Anksčiau Vėlinės vadintos Ilgėmis – vėlių lankymui ir padėkai būdavo skirta ne viena diena, manoma, kad šis laikotarpis tęsėsi nuo rudens lygiadienio:
„Ilgės, galima sakyti, iš žodžio ilgėtis, ilgesys – tai yra tarsi raktinis žodis, kaip tiltas tarp mūsų ir išėjusiųjų. Kita vertus, kadangi tai yra derliaus pabaigtuvės, mes dabar sunkiai suvokiame, kad vėlė mums yra dievybė, kad mes dėkojame mums derlių davusiems dievams, deivėms.“
Dabar daugelis jau nežino, kokia tikroji Vėlinių reikšmė, išlikusi tik tradicija aplankyti mirusiuosius, pagerbti juos uždegant žvakelę ar pamerkiant gėlių. O pati tradicija uždegti žvakę nėra tokia sena, anksčiau kapinėse deginti laužai.
„Žvakė nėra taip seniai atsiradusi, bet reikia nepamiršti, kad Vėlinių, Ilgių metu buvo tvarkomos kapinės, seni mediniai kryžiai buvo kraunami į laužus ir buvo deginami pačiose kapinėse, kapinių kampe. Ten susirinkdavo bendruomenė, kalbėdavo ir giedodavo. Ugnis nuo pačių seniausių laikų lydi šią šventę“, – besikeičiančias tradicijas dėstė etnologė.
Vis dėlto, dabar išlikusi tradicija uždegti žvakelę ir aplankyti mirusiuosius yra sveikintinas ir gražus gestas, kurio nereikėtų pamiršti.
Šiomis dienomis Vėlinės daugiausiai siejamos su artimųjų kapų lankymų, tačiau senoliai mirusiuosius lankė ir tam, jog vėlelėms padėkotų už gerą šių metų derlių, mat tikėta, jog jos padeda jį auginti ir nokinti.
„Vėlinės yra nepaprastai sena šventė, nors ji nesivadino Vėlinėmis, bet kokiu atveju tai yra šventė, kai jau visas paskutinysis derlius yra susivežtas iš laukų, miškų, pievų ir tai yra šventė, kada yra kviečiamos vėlės tam, kad būtų galima padėkoti už visą šių metų derlių“, – pasakojo E. Valentė.
Nykstančios tradicijos
Kaip atnaša artimųjų vėlėms kapinėse „kelti stalai“ – susirinkus visai giminei, prie kapo būdavo valgoma vakarienė, tuo pačiu nuliejant kapo žemę alumi, padedant maisto. Tokiai vakarienei gaminti tamsūs patiekalai, pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, tamsi kraujo sriuba juka, patiekalai su grikiais, tačiau etnologė įsitikinusi, kad kiekvienam kraštui būdingos skirtingos vaišės.
„Stalų kėlimas, kuris dar visai neseniai buvo žinomas ir Lietuvoje, kai kapinėse yra vaišinamos vėlės – tai yra atnaša iš vienos pusės kaip auka, bet iš kitos pusės tai yra mūsų bendrumo simbolis, mūsų susėdimas prie vieno stalo.
Ankstesniais laikais derliaus pabaigtuvės buvo bendruomenėse, giminėse ir šeimose, tai alaus darymas ir vaišės alumi buvo labai svarbus dalykas. Žinoma, jo nuliedavo kapuose vėlėms keliant stalus, o vėliau stalų nekeliant, galų gale, jei ir ne kapinėse, nuliejama žemė – ar tai būtų Žemynai, ar tai būtų vėlėms, ar visiems, kas padeda ir teikia derlių“, – papročius vardijo pašnekovė.
Atnašaudami ir lankydami mirusiuosius lietuviai tikėjo, jog vėlės ne tik aplanko, bet ir suteikia pagalbą iškilus neišsprendžiamiems ir itin sunkiems klausimams:
„Atnašaujame išreikšdami viltį ir prašymą, kad, reikalui esant, mūsų artimieji, mokytojai, mums svarbūs kultūros žmonės ar net politikos veikėjai ateis mums į pagalbą ne tik asmeniškai, bet ir visuomeniškai.
Galime paklausti bet kurio sutikto žmogaus, jis tikrai prisimins ir pasakys, lygiai kaip mes maži susižeidę ar kokiai negandai ištikus bėgame pas savo mamą, tėtį, tas pats yra išlikę ir kai mes jau esame suaugę – esant kokiam svarbiam klausimui, reikalui, einam, jeigu ne ant kapelių, tai mintimis einam paklausti savo tėvelių. Kaip tik todėl tikras, šviesus, meilės santykis, meilės ryšio su savo mirusiaisiais santykis yra be galo svarbus.“
