Tačiau kelias į šį intensyvų ir prasmingą gyvenimą prasidėjo dar vaikystėje, kai Rokas stebėjo savo tėtį, garsų kardiologą Praną Šerpytį, ir senelį – ir iš arti matė, ką reiškia atsidavimas profesijai. Būtent šeimos pavyzdys paskatino jį eiti tuo pačiu keliu.
Interviu naujienų portalui tv3.lt Rokas atvirai pasakoja apie tai, kaip gimė jo pašaukimas, kokią įtaką padarė tėčio autoritetas, kokias pamokas davė studijų metai ir kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris kasdien susiduria su ekstremaliomis situacijomis, bet išlieka ištikimas žmogiškumui ir empatijai.
Kada ir kaip supratote, kad norite tapti gydytoju?
Viskas prasidėjo nuo šeimos – mano tėtis yra gydytojas, senelis taip pat buvo gydytojas. Nuo mažens mačiau, kaip žmonės ateina pas juos prašyti pagalbos, kaip gydytojai padeda spręsti jų bėdas. Būdamas vaikas stebėjau tai su dideliu susidomėjimu, o tėvų pavyzdys įkvėpė sekti jų keliu. Taip pamažu supratau, kad ir pats noriu daryti tą patį – padėti žmonėms, būti šalia tada, kai labiausiai reikia.
Kaip toliau klostėsi Jūsų kelias medicinoje?
Baigęs mokyklą ir įstojęs į universitetą, iškart pasinėriau į įvairias veiklas – man buvo svarbu būti aktyviam, pažinti kuo daugiau įdomių, išskirtinių žmonių. Studijų metais siekiau ne tik mokytis, bet ir kuo plačiau pažvelgti į medicinos pasaulį.
Iš pradžių buvau aktyvus studentų atstovybėje, vėliau prisijungiau prie Lietuvos medicinos studentų asociacijos. Veiklos buvo daug – tiek Lietuvos mastu, tiek užsienyje, kur per įvairias vasaros praktikas teko pamatyti kitų šalių sveikatos sistemas.
Labai stengiausi žvelgti į viską plačiai ir bendrauti su įvairaus amžiaus studentais – nuo pirmo iki šešto kurso bei su vyresniais kolegomis. Tai suteikė daug prasmės, nes tie, kurie turi daugiau patirties, visuomet pasidalina patarimais, o iš jų galima daug išmokti.
Taip po truputį susiformavo mano kelias – visuomeninės veiklos, medicinos studijų ir mokslinės veiklos derinys. Visa tai buvo natūrali bendravimo su daugybe skirtingų žmonių pasekmė – iš jų gavau labai daug vertingos informacijos, kuria vadovavausi.
Užaugote gydytojų šeimoje, Jūsų tėtis – žinomas kardiologas. Kaip atrodė vaikystė šalia tokios asmenybės ir medicinos pasaulio?
Gydytojo vaiko vaikystė labai panaši į tai, ką dabar patiria mano vaikai ar kolegų šeimos. Dažnai tėtis būdavo darbe ir tiesiog neturėdavo laiko. Atsimenu, kaip mažas būdavau atvedamas į darželį septintą ryto – durys dar užrakintos, tad laukdavau, kol atrakins. Arba į pirmą klasę mane dažnai atvesdavo pirmą ir pasiimdavo paskutinį. Tokia jau gydytojo darbo realybė – jis reikalauja daug atsidavimo, todėl šeimai jo visada trūksta.
Matydamas tai nuo mažens, suvokiau ne tik gydytojo žinių pusę, bet ir tą nelengvąją – kiek daug laiko ir energijos šis darbas atima. Dabar pats tai jaučiu su savo vaikais: ne visada galiu sudalyvauti šventėse ar susirinkimuose, nors ir labai stengiuosi.
Mano vaikystė buvo persmelkta medicinos – namuose netrūko švirkštų, pincetų, skalpelių, medicinos atlasų ir vadovėlių įvairiomis kalbomis. Vartydavau juos, žiūrėdavau organų nuotraukas, operacijų schemas – tai buvo mano pirmasis „susipažinimas“ su medicina.
Kartais, kai tėvai neturėdavo kur manęs palikti, tėtis pasiimdavo į ligoninę. Palikdavo kabinete, kol pats eidavo dirbti, o aš prasimanydavau veiklos – pavyzdžiui, skambindavau į įvairius skyrius, tikrindamas, kas atsilieps. (Juokiasi).
Kaip šiuo metu sutariate su tėčiu?
Santykis su tėčiu yra geras – kartu dirbame, daug bendraujame, organizuojame įvairius projektus ir palaikome artimą ryšį.
Kaip atrodo įprasta gydytojo kardiologo darbo diena – ar ji iš tiesų tokia, kokią dauguma žmonių įsivaizduoja?
Mano darbo sritis yra labai plati, todėl dienos dažnai labai skirtingos. Dirbu reanimacijos skyriuje, konsultuoju pacientus kitomis dienomis, o dar kitomis einu į operacinę.
Kai dirbu reanimacijos skyriuje, ryte peržiūriu, kokie pacientai laukia, komanda perduoda informaciją, ir visą dieną gydau esamus pacientus bei priimu naujus. Jei reikia, gaivinu kritinius pacientus ir dirbu iki kitos dienos ryto.
Kitomis dienomis, kai einame į operacinę, atvykstu ryte ir dalyvauju suplanuotose operacijose bei procedūrose. Kartu su kolegomis gydome pacientus, turinčius ūmių kraujagyslių sutrikimų – aš daugiausia dirbu su kojų ir pilvo kraujagyslėmis bei visais kraujagyslių susirgimais.
Dar kitomis dienomis konsultuoju pacientus – išsamiai juos ištiriame, vertiname jų ligas ir atliekame įvairius tyrimus: širdies echoskopiją, krūvio veloergometriją, kompiuterinę tomografiją ar koronarografiją (aut. past. širdies arterijų tyrimas).
Tarp to dar vykdau mokslinę veiklą – planuoju naujus projektus, rašau paraiškas finansavimui ir dalyvauju visuomeniniuose renginiuose bei konferencijų organizavime.
Mano darbo dienos nėra įprastos – kiekviena diena kupina operacijų, pacientų konsultacijų ir mokslo, todėl mano darbas visada dinamiškas ir įvairiapusis.
Kaip gydytojas kardiologas susiduriate su sunkiausiomis situacijomis – su kokiais baisiausiais atvejais teko susidurti ir kaip jie Jus paliečia?
Visą laiką žiauriausias atvejis man yra mirtis ir pranešti apie ją artimiesiems. Prie to niekada negali priprasti – tai vis tiek nutinka, nes tai yra darbo dalis, tačiau kai bendrauji su žmogumi, kuriam tai nėra kasdienybė, ir matai jo emocijas, tai tave labai stipriai veikia.
Ypač reanimacijos skyriuje – čia gydomi patys sunkiausi pacientai, ir tragedijos gali nutikti tiek vyresniems, tiek jaunesniems žmonėms. Matydamas jų skausmą ir netektį, supranti, kad prie tokių situacijų niekada negalima apsiprasti.
Gydytojo profesija kelia daug iššūkių ir emocinio krūvio. Kaip pavyksta atsiriboti nuo darbo ir atstatyti jėgas?
Man labai svarbus darbo ir poilsio režimas. Labiausiai padeda kokybiškas miegas, nes kai veiklos daug – šeima, darbas, projektai, mokslas, visuomeninė veikla – dažnai nukenčia miegas ir šeima. Net jei daug laiko neišsimiegi, viena gera miego naktis padeda atgauti jėgas.
Taip pat labai padeda sportas. Kartais grįžtu iš darbo visiškai pavargęs, bet sportas – ar tai teniso žaidimas, dviračio važiavimas, ar bėgimas – padeda atstatyti energiją ir nusiraminti.
Be to, svarbi ir šeima – jos palaikymas ir bendravimas suteikia emocinę pusiausvyrą. Taigi mano atsistatymo formulė – miegas, sportas ir šeima.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
