Liga jauną moterį užklupo visai netikėtai, nes ji manė, kad ją kankina gripas. Dabar 32-ejų metų modeliui daktarai diagnozavo retą raumenų distrofiją, kuri per metus atėmė galimybę vaikščioti, tačiau Gems nesiruošia pasiduoti. Bent kelis kartus per mėnesį, sukaupusi visas jėgas, moteris sudalyvauja skirtingose fotosesijose ir tikisi, kad pasaulis pakeis požiūrį į negalią turinčius žmones.
Dviejų vaikų mama pasakoja, kad broliui tokia pati liga atėmė ne tik galimybę judėti, bet ir valdyti rankas. Visgi moteris nenujautė, kad tai yra genetinis sutrikimas, todėl, kaip pati sako, buvo nepasiruošusi. Vis dėlto dabar brolis ir sesė aktyviai veikia organizacijoje, kuri padeda šį sutrikimą turintiems žmonėms, o ir Gems stengiasi savo pavyzdžiu įkvėpti žmones. Ji taip pat skatina žmones reaguoti į bet kokius organizmo signalus ir skubėti pas daktarus.
„Mes ateities kartoms turime parodyti, kad žmonės su negalia yra nepasmerkti ir toliau gali džiaugtis gyvenimu. Įrodyta, kad pozityvus mąstymas padeda pakeisti gyvenimą, tad aš bandau tapti įkvėpimu“, – kalba moteris. Ji pripažįsta, kad nėra lengva, nes mados industrija dar nėra pasiruošusi keisti standartus, tad reti dizaineriai ar žurnalai nori matyti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį asmenį.
„Norėčiau pamatyti kuo daugiau dizainerių, kurie ant savo podiumų kviečiasi žmones su negalia. Tai įkvėptų ne tik neįgaliuosius, bet ir jaunas merginas, kurios savimi nepatiki. Pasaulyje yra milijonai merginų, kurios mano, kad neatitinka standartų“, – įkvepiančiai kalba Gems. Ji mano, kad jokia negalia nėra stabdis domėtis mada ar kitais dalykais.
„Raumenų distrofijos“ organizacijos vadovas Sal Lalji labai džiaugiasi, kad jų bendruomenėje lankosi tokia aktyvi ir pozityvi narė, kaip Gems. Jam labai smagu, jog moteris bando keisti standartus ir žmonių požiūrį, tačiau pripažįsta, kad retas žino, kiek pastangų sergančiajam reikia, kad galėtų judėti.
„Jauni, negalią turintys žmonės mums sako, jog visuomenėje egzistuoja labai daug stereotipų ir suvaržymo, nepasiruošimo. Tikimės, kad pasikeis ne tik žiniasklaidos, bet ir visos visuomenės požiūris į kartu su jais gyvenančius žmones“, – kalba Sal Lalji.
