Prisipažinsiu: nuobodesnės šalies už Lichtenšteiną dar neteko matyti. Į atmintį nykštukinė valstybė įsirėžė tikrai ne dėl dailios architektūros, paslaugių pinigais aptekusių vietinių ar tipinio Reino kraštovaizdžio, o dėl..netikėtai patirto elektros šoko!
Šį Dievo užantį spontaniškai aplankyti nusprendžiau, viešėdama pas draugus miestelyje, įsikūrusiame Vokietijos ir Šveicarijos pasienyje. Ne per toliausiai įsikūręs Lichtenšteinas atrodė kaip puiki ir prieinama idėja vienadienei ekskursijai.
Su šešiais draugais išsitraukėme žygio batus, susipakavome kuprines ir po mažiau nei dviejų valandų malonaus riedėjimo traukiniu išsilaipinome Lichtenšteino sostinėje Vaduce. Išsyk susidarė įspūdis, jog tą saulėtą sekmadienio popietę nykštukinę valstybę buvo apleidusios visos negausios jos sielos.
„Kaip čia turėtų būti nuobodu gyventi jaunam žmogui! Juk visa infrastruktūra veda į Šveicariją. Jei mokaisi vidurinėje, važuoji pasižvalgyti ne po savo šalį, o po kaimyninę. Jei nori nueiti į teatrą ar naktinį klubą – taip pat nešdiniesi iš Lichtenšteino“, - neslėpiau nuostabos.
Kita vertus, Lichtenšteinas – ideali vieta milijonams kaupti. Tarp dobiliukų – jie saugūs.
Grįžtant prie mūsų šešiuriukės nuotykių, ilgai nedelsę nusprendėme pasižvalgyti po minėtąjį Vaducą. Išvydę užrakintas miniatiūrinio turizmo informacijos centro duris, suvokėme, kad teks improvizuoti. Todėl tiesiog pasileidome pirmyn aiškiausia, mūsų nuomone, kryptimi.
Maloniai besišnekučiuodami pėdinome tolyn. Ėjome, ėjome, o kvapą gniaužiančios sostinės vaidų taip ir neišvydome. Kelio galo – irgi. Po valandos stabtelėję patikslinti savo koordinačių, supratome, kad seniausiai palikome Vaducą, o atsidūrėme kažkokiame kitame miestelyje. Kaip bebūtų, smalsumas vedė pirmyn ir paėję dar pusvalandį prieš akis išvydome Šveicarijos sieną. Neįtikėtina, bet per pusantros valandos sugebėjome pereiti visą šalį.
Grįždami atgal pastebėjome tai, ką pražiopsojome sėlindami į priekį. Pakelėje ganėsi įspūdinga išpuoselėtų karvių banda. Jų kaklai buvo pasaistyti tradiciniais šveicariškais skambalais.
Margių bandą saugojo, iš pažiūros, juokinga tvorelė. Surėdyta iš plonų vielikių ji driekėsi pažemiu. Nesilioviau stebėtis, ar verta tokia tvoros imitacija tverti gražuoles karves.
„Ji – elektrifikuota“, - mintis nutraukė mano draugas.
Tai manęs vos neišvertė iš koto. Negalėjau patikėti, kad šitais „snargliais“, kaip sako liaudis, dar ir elektra gali tekėti. Mūsų keliautojų stovykla akimirksniu suskilo į dvi dalis. Vieni palaikė draugo nuomonę, kiti – mano skepticizmą.
Staigiai buvo suorganizuotas mini lažybų totalizatorius. Teliko rasti drąsuolį, kuris patikrintų, ar iš tiesų karves Lichtenšteine saugo elektrifikuota tvora.
Mano abejonės buvo tokios gilios, kad panūdau tapti savanore. Ilgai nelaukusi pasiraitojau rankoves ir vielų link tiesiau savo plaštaką. Vienas, du, trys.. elektra! Per pirštus ir visą kūną perbėgo lengvas elektros šokas. Jis buvo tikrai nežymus, tačiau labiau kračiausi ne nuo tvoros pasiustų voltų, o nuo netikėtumo, kad tai iš tiesų nutiko.
Neišmaniau, kaip pateisinti savo kvailumą ir avantiūrizmą. Todėl teliko pripažinti lažybas pralaimėjus ir patirtą traumą kompensuoti pikniku gryname ore su iš namų atsivežtais sumuštiniais.
Istoriją atsiuntė Marta Januškevičiūtė.
