Dar 2012 m. būsimasis Ekvadoro prezidentas, tuo metu viceprezidentas, lankydamasis Pasaulio banke pasakė, kad jam neįgalumas yra tarsi palaiminimas. Pasak jo, savo kojomis vaikštantys žmonės žvilgsnį kreipia tik į priekį ir aukštyn, o neturintys kojų žvelgia žemyn. „Tapęs neįgaliu sužinojau, kad yra kitoks gyvenimas, kitoks egzistavimas, kad yra žmonių, kuriems labai reikia pagalbos. Man tai buvo nauja patirtis, už kurią dėkoju Dievui“, – kalbėjo L. Moreno.
Leninas Moreno gimė 1953 m. kovo 19 d. Ekvadoro ir Peru pasienyje esančiame Nueva Rokafuertės miestelyje. Būsimo politiko tėvas dirbo švietėjišką darbą indėnų bendruomenėse. Būtent tėvas sūnų pavadino Vladimiro Lenino garbei, o antrąjį vardą prancūzų rašytojo Voltero garbei davė mama, tiesa, pase per klaidą buvo įrašytas Bolteras. Ekvadoro centriniame universitete L. Moreno baigė viešojo administravimo studijas, studijavo ir psichologiją. Baigęs studijas dėstytojavo universitete, vėliau įkūrė savo turizmo įmonę ir rūpinosi turizmo Ekvadore plėtra.
1998 metais L. Moreno buvo užpultas parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje – atvykusį su žmona nusipirkti duonos, jį užpuolė du jauni vyrai ir grasindami pistoletu pareikalavo atiduoti piniginę ir automobilio raktelius. Nors jis užpuolikų reikalavimą tuojau pat įvykdė, vienas jų vis dėlto šovė jam į nugarą. Po šio užpuolimo L. Moreno buvo paralyžiuotas ir po ilgo gydymo turėjo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Vyras sako nusprendęs nepasiduoti, gyventi toliau, dirbo su savimi, o labiausiai, pasak jo, jam padėjusi juoko terapija.
Po kurio laiko L. Moreno tapo puikiu motyvatoriumi, buvo kviečiamas į įvairias konferencijas, kuriose kalbėjo apie džiaugsmą, solidarumą, meilę, pagarbą ir humorą. L. Moreno yra išleidęs 10 motyvacinių knygų, kuriose daugiausia kalba apie humorą. Tai rodo ir daugumos jų pavadinimai: „Humoro terapija ir praktika“, „Būti laimingam lengva ir smagu“, „Geriausi pasaulio juokeliai“, „Nesirk“ ir kt.
Atsigręžė į kenčiančius
2007 m. Ekvadoro prezidentu tapus Rafaeliui Korėjai, L. Moreno buvo paskirtas į viceprezidento pareigas. Jis nebuvo laikomas labai įtakingu viceprezidentu, buvo kairuoliško prezidento šešėlyje. Vis dėlto jis tapo labai populiariu politiku, nes išsiskyrė savo humoro jausmu ir pomėgiu dainuoti politiniuose renginiuose, bet labiausiai jis pasižymėjo tuo, kad atsigręžė į dėl socialinės atskirties kenčiančias visuomenės grupes.
Vos užėmęs viceprezidento postą jis iniciavo programą „Ekvadoras be sienų“, kuri tapo valstybės politikos dalimi. Negalią turintiems žmonėms buvo svarbios dvi programos: „Manuela Espejo“ ir „Joaquín Gallegos Lara“. 2009–2011 metais vykdytos pirmosios programos tikslas buvo užregistruoti žmones, turinčius negalią, ir užfiksuoti jų poreikius. Iki tol negalią turintys ekvadoriečiai buvo visiškai apleisti, gyveno atskirtyje. „Mūsų visuomenė juos gėdingai slėpė, stengdamasi padaryti juos nematomus. Kai kurie iš jų gyveno tamsiuose, apleistuose būstuose ar net urvuose“, – vėliau kalbėjo L. Moreno. Šiems žmonėms pradėtos teikti jiems reikalingos priemonės ir paslaugos.
Antroji programa leido tęsti pradėtus darbus. Paskirtos pašalpos neįgaliuosius globojančioms šeimoms, negalią turintiems žmonėms pradėti teikti sveikatos, higienos, terapijos, mitybos ir negalios mokymai, užtikrinta socialinė apsauga. Iki 2012 m. pradžios pagalba buvo suteikta 130 254 žmonėms.
2008 m. Ekvadore priimta nauja konstitucija, kurioje L. Moreno iniciatyva įtvirtintos pagrindinės neįgaliųjų teisės mokyklose, darbo vietose ir namuose. Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys ir diskriminacija dėl negalios laikoma nusikaltimu. Tais pačiais metais Ekvadoras tapo 20-ąja šalimi, ratifikavusia Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją.
L. Moreno rūpi ir situacija kitose šalyse. Jis pateikė įžvalgų, kaip Ekvadoro modelį pritaikyti gerinant neįgaliųjų situaciją Čilėje, Kolumbijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Hondūre, Paragvajuje, Peru ir Urugvajuje.
2012 m. Norvegijoje grupė ekvadoriečių, remiamų nevyriausybinių Ekvadoro organizacijų, už indėlį ginant neįgaliųjų teises L. Moreno nominavo Nobelio taikos premijai.
Per L. Moreno darbo viceprezidento poste metus Ekvadore neįgaliųjų padėtis labai pagerėjo. Iki 2007 m. šalis per metus neįgaliųjų reikmėms išleisdavo apie 900 tūkst. dolerių, o per dešimtmetį ši suma išaugo iki 200 mln. dolerių per metus. Ekvadoras paskelbtas svetinga šalimi žmonėms, turintiems fizinę negalią.
2013 metais L. Moreno paliko viceprezidento pareigas ir tapo JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-Moono specialiuoju pasiuntiniu negalios ir prieinamumo klausimais. „Žmonės, turintys negalią, turi būti aktyvūs kovotojai, kurių užduotis yra galutinai įveikti atskirties ir nelygybės kliūtis“, – pabrėžė jis sakydamas kalbą 2015 m. Niujorke.
Prezidentas laikomas didvyriu
Kai 2017 metais L. Moreno išrinktas šalies prezidentu, Ekvadoro nacionalinės negalios lygybės tarybos prezidentas Xavieras Torresas pabrėžė: „Tai svarbus momentas. Laikotarpis, kai apie mus buvo kalbėta su gailesčiu, baigėsi.“ Fizinę, psichinę, intelekto, klausos ar regos negalią turintiems Ekvadoro žmonėms, kurių, kaip teigia statistika, yra beveik pusė milijono, Moreno yra tikras didvyris.
Tapęs prezidentu L. Moreno ir toliau didelį dėmesį skiria negalią turinčių žmonių teisėms ginti. „Žengėme didelius žingsnius, bet dar liko daug darbo. Turime pasiekti, kad nė vienas negalią turintis žmogus neliktų be dėmesio, – kalba Ekvadoro prezidentas. – Mes, politiniai veikėjai, esame laikini, geriausiu atveju galime suteikti postūmį šiems dideliems procesams, tačiau tikrieji šių pokyčių veikėjai yra visuomenė, žmonės, turintys negalią, ir jų šeimos. Visų jų pastangos leido šaliai pasikeisti, neįgaliuosius integruoti į darbą, švietimą, kultūrą, meną ir sportą.“
Staipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.