REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
15
Net du kartus smogusi liga vilnietės nepalaužė: tokio pozityvumo pavydėtų ne vienas (nuotr. asm. archyvo)

Daugeliui žmonių gimtadienis yra viena mėgstamiausių dienų metuose, ne išimtis ir vilnietė Eimantė Masilionytė. Tačiau praėjusių metų kovą 29-tąjį gimtadienį minėjusi mergina sulaukė toli gražu ne svajonių dovanos. „Ne tortą nusipirkau, o gavau dūrį į kaklą ir pleistrą tai dienai“ – prisimena Eimantė.

15

Daugeliui žmonių gimtadienis yra viena mėgstamiausių dienų metuose, ne išimtis ir vilnietė Eimantė Masilionytė. Tačiau praėjusių metų kovą 29-tąjį gimtadienį minėjusi mergina sulaukė toli gražu ne svajonių dovanos. „Ne tortą nusipirkau, o gavau dūrį į kaklą ir pleistrą tai dienai“ – prisimena Eimantė.

REKLAMA

Būtent kovo 12-tąją, per savo gimtadienį, ji pirmą kartą išgirdo apie tai, kad į jos gyvenimą pasibeldė onkologinė liga. Tačiau nei tą dieną, nei kada nors vėliau Eimantė negailėjo savęs, neliejo ašarų, priešingai – tvirtai nusiteikusi, neprarasdama optimizmo ir turėdama geriausią palaikymo komandą stojo į kovą su kraujo vėžiu.

Blogos savijautos priežasties ieškojo beveik tris mėnesius

Mergina pasakoja, kad pirmasis signalas, kad kažkas yra ne taip, buvo 2019-nioliktų metų gruodžio 22 dieną staiga pakilusi temperatūra. Iš pradžių ji galvojo, kad tai viso labo peršalimas, tačiau temperatūra niekaip nenukrito.

REKLAMA
REKLAMA

Eimantė pradėjo varstyti gydytojų kabinetų duris ir ieškoti atsakymų, kas jai yra, tačiau nesėkmingai. Ji gydėsi nuo bronchito, lankėsi pas stomatologą, ginekologą, ausų, gerklės gydytojus, tačiau visi sakydavo tą patį – jokio uždegimo nėra, viskas gerai.

REKLAMA

Laikui bėgant, mergina jautėsi vis silpnesnė, atsirado nepaaiškinamas nuovargis, naktimis prasidėjo prakaitavimas. Kadangi jos hemoglobino kiekis kraujyje buvo mažas, Eimantė pati sugalvojo užsiregistruoti pas hemotologą ir išsiaiškinti, kodėl taip yra.

„Pas jį nuėjau per savo gimtadienį. Užsidėjau suknelę, nusiteikiau, kad pasakys, kokių vitaminų man trūksta, tada nusipirksiu tortą ir važiuosiu į darbą“, – lemtingą dieną prisimena mergina.

Tačiau viskas klostėsi kitaip, nei tikėjosi Eimantė. Atlikus vidaus organų echoskopiją, paaiškėjo, kad yra padidėję limfmazgiai, todėl ją iš karto nusiuntė pasidaryti biopsijos. Nors tikslių atsakymų dar reikėjo palaukti, gydytoja merginai pasakė – panašu, kad tai onkologinė liga.

REKLAMA
REKLAMA

„Aš žiauriai mėgstu savo gimtadienius ir pagalvojau, kad čia pats blogiausias mano gimtadienis. Bet tada atsisėdau ir supratau – ne pats blogiausias, Eimante. Gal tai pats geriausias gimtadienis, nes kažkas buvo ir tau surado ligą, kurią dabar bus galima gydyti.

Stengiausi žiūrėti iš teigiamos pusės, nors ir ne tortą nusipirkau, o gavau dūrį į kaklą ir pleistrą tai dienai“, – juokiasi pašnekovė.

Manė, kad nesąžininga su liga kovoti vienai

Po savaitės ji sužinojo ir tikslią ligos diagnozę – IV stadijos nodulinės sklerozės Hodžkino limfoma arba, paprastai kalbant, kraujo vėžys. Eimantė neslepia, kad pati šią žinią priėmė ramiai, o sunkiausia apie tai buvo pasakyti tėvams ir broliui:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Buvo emociškai sunku ištarti tą žodį. Bet kai pasakiau tėvams, labai norėjau pasakyti ir krikšto tėvams, ir draugams, todėl nieko nelaukiau ir visiems parašiau žinutę, kad susirgau tokia liga, papasakojau, kas manęs laukia. Ir tiesiog pridėjau, kad jie yra mano komanda ir nuo dabar turime eiti visi kartu.

Pagalvojau – velnias, tikrai nesąžininga, kad susirgau, bet bus dar nesąžiningiau, jei turėsiu viena tai išgyventi. Man atrodė nesąžininga tai slėpti nuo aplinkos, su kuria aš bendrauju, viskuo dalinuosi.“

Eimantė sako, kad dėl ligos nenorėjo būti atstumta, nenorėjo, kad aplinkiniai bijotų jos paklausti, kaip jai sekasi ar kaip ji jaučiasi. Merginai taip pat buvo svarbu žinoti, kuo gyvena jos artimieji ir draugai, todėl ji mano, kad viskuo atvirai dalintis su kitais buvo geriausias sprendimas.

REKLAMA

„Šauktukas viduje buvo, kad aš nenoriu iškristi iš gyvenimo, noriu jame būti, tik tiek, kad dabar jis bus truputį kitoks. Dažniausiai žmonės nuo kitų nusisuka, nes jie nežino, kaip prieiti prie sergančio žmogaus, o aš buvau sąžininga ir atvira, todėl viskas buvo kitaip“, – neabejoja pašnekovė.

Gydymas pareikalavo nemažai jėgų

Kovo 24-tą dieną prasidėjo ligos gydymas, kurį Eimantė atlaikė labai sunkiai. Iš viso jai buvo taikytos 4 chemoterapijos, kas rytą saujoje buvo po 22 tabletes, o tai organizmui sukėlė didžiulį šoką.

„Kai gulėdavau ligoninėje, mane labai pykindavo, daug vemdavau, atsirado žaizdos, negalėjau nei normaliai valgyti, nei tuštintis. Kai grįždavau namo, negalėdavau pakilti iš lovos, buvau silpna, išbalusi.

REKLAMA

Jei dušas šiaip yra malonumas, kai tu sergi, tai tampa darbu, nes kiekvienas lašas skaudus ir nemalonus, kadangi oda yra tarsi nudeginta. Buvo momentas, kai dėl vaistų negalėjau atsikelti iš lovos, skausmas laužė visą kūną, net nemoku to perteikti. Mano tėtis nunešdavo mane į tualetą, o mama atėjusi maitindavo su šaukštu“, – sunkias akimirkas prisimena Eimantė.

Tačiau net ir tada ji neleido sau verkti ir bandė galvoti optimistiškai:

„Visada galvojau, kad čia laikina, tai praeis, skausmas sumažės – taip save ramindavau. Vis kartojau – žmogaus kūnas labai stebuklingas: vieną dieną jis vos juda, o kitą dieną atsistoja ir gali bėgti. Turbūt taip save gydžiau.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Liga sugrįžo antrąkart

Pozityvus nusiteikimas, artimų žmonių palaikymas ir, žinoma, gydymas davė rezultatų bei pirmą kartą privertė Eimantę nušluostyti ašaras, kurios buvo iš džiaugsmo.

„Liepos mėnesį tyrimas parodė, kad liga yra remisijoje. Kai tai sužinojau, verkiau iš laimės, galvoju – jėga, pavyko, viskas gerai. Visiems skambinau ir sakiau, kad gydymo nebereikia, buvau labai laiminga“, – šypsosi mergina.

Išgirdusi džiugias žinias, ji pradėjo investuoti laiką į atsistatymą – ilsėtis, atgauti prarastas jėgas, skaityti, tapyti, būti su artimiausiais žmonėmis. Po kurio laiko ji net grįžo į darbą:

„Viskas buvo gerai, visi džiaugėmės, nes įsisukau į normalų gyvenimą, viskas grįžo į rutiną.“

REKLAMA

Tačiau nuėjusi atlikti tyrimų, kurie yra privalomi kas du mėnesius, Eimantė sužinojo, kad liga grįžo. Ji nejautė ryškių simptomų, tik šiek tiek maudė nugarą, kartais buvo sunkiau įkvėpti, todėl išgirdusi, kad vėl reikės gydymo, akimirką susinervino, tačiau džiaugėsi, kad taip buvo užbėgta įvykiams už akių.

Dabar Eimantei jau yra atliktos dvi chemoterapijos, o šiais metais jos laukia ir kaulų čiulpų transplantacija.

„Rodikliai atsistato, ir nuotaika, ir savijauta yra gera. Dabar bandau sustiprėti, pailsėti ir pasiruošti tam dideliam darbui, bet galiu pasidžiaugti, kad jaučiuosi tikrai gerai“, – sako mergina.

Visus stebina pozityviu nusiteikimu

Klausant Eimantės istorijos, neįmanoma nesižavėti ne tik jos stiprybe, bet ir pozityviu nusiteikimu. Iš jos lūpų neišgirsi jokių skundų, verkšlenimų, kaltų ieškojimo. Mergina neslepia, kad gana dažnai sulaukia pastebėjimų, kad ji nėra stereotipinis ligonis, tačiau tai natūraliai kyla iš jos vidaus.

REKLAMA

„Man lengviau ištverti tai, kai nepasakai sau – „Eimante, tu esi ligonis“. Ligoniu labai lengvai ir greitai galima pasidaryti, bet gal aš tiesiog sau uždaviau tokį toną, tokią nuotaiką. Taip, tu nesuplanuosi savo nuotaikos, gali būti ir piktas, ir prislėgtas, bet man taip natūraliai gavosi.

Aišku, tai buvo didelis smūgis, bet tai manęs nesunaikino nei kaip asmenybės, nei kaip žmogaus, tik sustiprino. Kaip aš sakau, gimė tokia karingoji princesė Ksena viduje“, – juokiasi Eimantė.

Ji negaili šiltų padėkos žodžių savo palaikymo komandai – šeimai, artimiausiems žmonėms, draugams, kolegoms ir visiems pažįstamiems. Nuo pirmos akimirkos kartu su ja stoję į kovą, šie žmonės labai padėjo Eimantei:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tik dar labiau pamilau žmones, pamačiau, kaip stipriai aš jiems rūpiu. Tai labai suvienijo mano šeimą, draugus, pažįstamus. Atsirado ir žmonių, kurie nebuvo labai artimi, bet parodė didžiulį dėmesį, atkūrė bendravimą, dar labiau jį sustiprino.“

Sveikti padeda ir ypatingas palaikymas

O Eimantės palaikymo komandos poelgiai tikrai virpina širdį. Štai, pavyzdžiui, balandžio 8-tą dieną mergina pati paprašė slaugytojos nuskusti jai plaukus, nes jie pradėjo slinkti ir tapo nemieli.

„Kai sesutė kirpo plaukus, galvojau, kad kerpa ne plaukus, o ligą. Ji nuskuto plaukus ir toks geras jausmas buvo – atrodo, kad nuo manęs nuėmė šalmą. 

REKLAMA

Mane ėmė juokas, nes nežinojau, kokia mano galvos forma, taip pat pirmą kartą plaudama galvą išsispaudžiau per daug šampūno“, – juokiasi mergina.

Ji nusifotografavo ir naujuoju įvaizdžiu pasidalijo su šeimos nariais bei draugais, kurie sakė, kad tokia šukuosena Eimantei labai tinka ir net lygino ją su dainininke Jazzu. Tačiau tai, ką po kelių valandų ji išvydo savo telefone, pranoko viską.

„Paėmiau telefoną, o jis buvo pilnas žinučių. Atidariau ir pamačiau, kad mano tėtis nusiskuto plaukus, kaip ir krikšto tėtis, krikšto sūnus su savo tėčiu, dėdės, vaikinai draugai... Net nemoku apsakyti tos emocijos, man byrėjo ašaros.

Visada galvodavau, kaip gražu, kai žmonės tai padaro dėl kitų, bet kai aš atsidūriau toje kitoje pusėje ir tai padarė dėl manęs... Aš pradėjau verkti ne dėl savo plaukų, o dėl kitų plaukų, neturėjau, ką pasakyti.

REKLAMA

Ir šeima, ir draugai sakė – mes daugiau nieko negalime padaryti, tik kaip nors palaikyti, bent nusiskusti tuos plaukus. Man tai buvo didžiulis palaikymas, perteikti to neįmanoma“, – šiltai kalba Eimantė.

Dar vienas poelgis, suteikęs merginai tikrą emocijų pliūpsnį, buvo jos draugės Simonos suorganizuota akcija, kai vieną vakarą Eimantės palaikymo komanda pasipuošė vienodais džemperiais. Ji sulaukė apie 50 nuotraukų, kuriose jos artimieji ir draugai jai taip išreiškė palaikymą prieš chemoterapiją.

Pašnekovė neslepia, kad pamačiusi, kaip dėl jos stengiasi kiti žmonės, ji ir vėl neturėjo žodžių, o ašaros tiesiog byrėte byrėjo. Eimantė sako, kad dabar tai – jos sėkmės megztukas, su kuriuo ji visada vyksta į ligoninę:

„Tokie dalykai emociškai yra vau. Vaistai, kuriuos gauni, yra viena, o kiti vaistai – ką tau duoda aplinka ir ką pats sau gali duoti tomis geromis emocijomis, – neabejoja Eimantė. – Aš tikrai jaučiu begalinį dėkingumą, nes apie tokį rūpestį ir pagalbą galima tik pasvajoti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų