Skridai??? SKRIDAU!!! Mano didžiam pasididžiavimui, tai buvo mano PIRMASIS KARTAS (tikėkimės, ir nepaskutinis). Tamsiais ir apsiniaukusiais mano gimtadienio paryčiais pradėjome mūsų kelionę (dar derėtų paminėti, jog apie ją sužinojau likus vos kelioms dienoms iki skrydžio). Pradinė kelionės tiesioji buvo Kaunas - Vilnius. Pasiekus Vilniaus oro uostą mus pasitiko didžiulė eilė ties kasomis. Visi tokie pasipuošę, apsirengę vasariškai (nors ir temperatūra 5.30 val. siekė vos 15 laipsnių) besišypsodami jau svajojo apie Egipto smėlį.
Priėjom prie kasos. Registruojamės. Paprašėm vietos prie lango (ir ne virš sparno). Čia mus maloniai pradžiugino, kad tokių vietų dar yra. Prašyti buvo verta. Tikrai. Tokio reginio nebuvau dar net sapnavusi. Jis net atpirko visas mano kančias kylant bei lakstymą i tualetą, kol adaptavausi ore. Tiesą sakant, jausmas buvo tragiškas - baisu, silpna, net sugebėjau save įtikinti, jog man trūksta deguonies (mat prieš tai stiuardesės pasakojo, jog taip retsykiais būna ir tuo atveju iškrenta deguonies kaukės).
Pirma valanda ore. Antra valanda. Trečia valanda. Taip, Egipto rudieji plotai jau šmėžuoja po mumis.
Ilgai, be galo ilgai, trukę oro uoste pajudėjom viešbučio pusėn. Mhmm, Egiptas mus pasitiko visiškai nesusitvarkęs, šiukšlės mėtėsi kur papuola, „arabai“ purvinom rankom griebdami šaukia „Ma friend, ma friend“, kiša įvairiausius niekučius, vandens pypkes ir kitus egiptietiškus suvenyrus (nors kitoje pusėje užrašas „made in China“), o vienas narsuolis net užsimanė mane nusipirkti (tačiau manasis nesusigundė nei dvidešimčia kupranugarių, nei kilogramu aukso), pusryčiaujant bei vakarieniaujant aplink kojas murkia perkarę katinukai... Ir nepaisant to (iš tikrųjų, prireikė poros dienų prisitaikyti ir į viską žiūrėti pro pirštus), tai buvo pačios nuostabiausios atostogos mano gyvenime. Taip, ir saule pasimėgavom, ir su vietiniais „lietuvaičiais“- Žilvinu ir Kastyčiu susipažinom, ir nardyti išmokom, ir net dykumoj su keturračiais lakstėm bei kupranugarius pasikinkę buvom, tik piramidžių nepamatėm (pasilikom kitam kartui).
Tačiau svarbiausias dalykas, kurį patyrėm ir bandom išmokti - būti laimingais. Kad ir kokie tie egiptiečiai yra (turtingi ar vargšai, nors pastarųjų ten per 80 procentų), jie visi nuo ausies iki ausies išsišiepę, visada pagelbės (na, gal kartais ir „apsuks“). Buvo gera, nors ir savaitei, bet pasislėpti nuo krizės išsunktos Lietuvėlės, pamiršti, gyventi ta diena ir šypsotis kartu su žmonėmis, kurie yra laimingi gyvendami (ir grįžę bandėm pritaikyti šį metodą, tačiau čia kiek sudėtingiau, nes kas antras surūgęs, nepakalbinamas, o jei ir prakalbini, tai girdi žodžius, kurie užgožia tą praktikuojamą optimizmą: „krizė“, „bedarbystė“, „bloga valdžia“...).
Istoriją atsiuntė Justina Jančiulytė.
