Orai lepina šiluma, tad sėdančiųjų ant dviračių netrūksta. Panevėžiečiai mina ratus ir į darbą, ir poilsiauti, o jaunimui tam net progų nereikiai. Bet ar iš tiesų patogu ir saugu važinėti dviračiu mūsų mieste?
Pro šalį prašvilpianti draugų grupė, senolis su prie dviračio pritvirtintu krepšeliu, ratuotas tėtis ir nuo jo neatsiliekantis sūnus – vasarą tai dažni pakeleiviai. Dabar pamatyti gausų dviratininkų būrį – nieko keisto. Ir jau beveik penkis litus už litrą siekianti degalų kaina čia nelabai kuo dėta. „Svarbiausia, kad smagu, sveika“, – didžiausią važiavimo dvirate priemone privalumą nusakė vienas Laisvės aikštėje sutiktas panevėžietis dviratininkas.
Dviračius iš sandėlio, rūsio ar garažo daugelis išsitraukia tik šiltuoju metų laiku. Nors kiekvienoje darbovietėje ar įstaigoje būna vienas ar keli asmenys, riedantys dviračiu ir pliaupiant lietui, ir spaudžiant šaltukui.
„Rudenį ir žiemą tenka į mokyklą vežioti vaikus, negaliu to daryti dviračiu“, – kitas važinėjimo dviračiu tik vasarą priežastis dėstė Panevėžio miesto savivaldybės Ekologijos skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Taučikienė, per daug nesiskundžianti esama dviratininkų padėtimi.
Dviračių takų Panevėžyje daug. Turizmo informacijos centro direktorė Daiva Tankūnaitė patvirtino, kad bendras dviračių takų ilgis mieste ir už jo ribų siekia apie 100 kilometrų kartu su specialiai dviratininkams ir pėstiesiems nutiestais takais į Berčiūnus, Velžį, Paliūniškį, Molainius. Tik gaila, kad dviračių nuomos punktų, kaip kad sostinėje ar Kaune, nėra įrengta.
„Ir jų būklė nėra bloga, tik kai kur žymėjimai ant šaligatvių yra išsitrynę“, – apie dviračių takus sakė D. Tankūnaitė. Tačiau vietiniams tai, atrodo, per daug netrukdo – dviračiu važinėjantys ne vienus metus jau puikiai žino, kur jie driekiasi.
„Bet dviračių takų problema yra visoje Lietuvoje“, – tikino Turizmo informacijos centro atstovė. Pavyzdžiui, Kauno dviratininkai, be viso kito, dar yra priversti kęsti duobes keliuose.
Nors sėsti ant dviračio ryžtasi tiek didelis, tiek mažas, tačiau tai nėra visiškai saugu. Taip yra dėl pėsčiųjų ir automobilių vairuotojų nepaslaugumo. Pirmieji, žengdami šaligatvio dalimi, skirta dviratininkams, sukelia nemažai pasipiktinimo, tačiau daug žalos nedaro. O štai tarp dviratininkų ir vairuotojų kylančios problemos daug didesnės. Dviratininkai pripažįsta, jog važiuojant keliais tenka pasisaugoti. Dar daugiau, dviratis nėra saugi transporto priemonė: susidūrus su automobiliu, neišvengiama labai skaudžių pasekmių.
Vilnietis Tomas Kvedaras, dviračiais apkeliavęs visą Lietuvą, teigia pastaruoju metu pastebintis daugiau dėmesio dviratininkams.
„Žinoma, padėtis galėtų būti daug geresnė, bet suprantu, jog šalia kiekvieno kelio dviračių tako nenutiesi, – sako Tomas. – Stengiuosi važinėti atokesniais, vaizdingesniais keliukais, bet tenka ir šalia magistralinių kelių, kurių dauguma yra gana siauri, minti. Tikrai nemalonus jausmas, kai tave lenkia vilkikai.“
Plintant ekologijos bangai, dviratis tampa vis populiaresnis pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Prie jo populiarumo prisideda ir tai, jog tokia kelionė nieko nekainuoja, be to, lengva įveikti ilgesnius atstumus, patogu pasiekti atokesnes vietas, kaip kad vasarnamis už miesto ar miesto pakraštys, kur autobusų vienas kitas. O pardavėjai džiaugiasi, jog dviračių reklamuoti nebereikia – jie jau turi visuomenėje nusistovėjusį ekologiškos ir patogios, pramogautojams puikiai tinkančios transporto priemonės įvaizdį.
Sima Mažutavičiūtė
