REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
4
Albinas Pilypas sako, kad aktyviai judant gerėja nuotaika, išsiskiria laimės hormonas – serotoninas. (nuotr. asm. archyvo)
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Druskininkuose gyvenantis Albinas Pilypas, susirgęs antrojo tipo diabetu, ne tik prisijaukino klastingą ligą. Vyras padarė tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma – pavertė ligą savo sąjungininke ir išspaudė iš cukrinio diabeto naudos savo sveikatai. Dabar vyras dėkingas ligai už tai, kad privertė jį tobulėti, išmokė mėgautis gyvenimu. Albinas turi ką papasakoti kitiems diabetu sergantiems žmonėms, turi kuo pasidalyti. 

4
Skaityk lengvai

Druskininkuose gyvenantis Albinas Pilypas, susirgęs antrojo tipo diabetu, ne tik prisijaukino klastingą ligą. Vyras padarė tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma – pavertė ligą savo sąjungininke ir išspaudė iš cukrinio diabeto naudos savo sveikatai. Dabar vyras dėkingas ligai už tai, kad privertė jį tobulėti, išmokė mėgautis gyvenimu. Albinas turi ką papasakoti kitiems diabetu sergantiems žmonėms, turi kuo pasidalyti. 

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Tą vėlyvą pavakarę, kai kalbėjomės, Albinas buvo ką tik grįžęs iš tradicija tapusio pasivaikščiojimo. „Pasivaikščiojimai gryname ore – įprastas mano gyvenimo ritualas“, – sako žvalus, energingas greit 80-ies sulauksiantis vyras. Jis neslepia – šiandien savo ligą puikiai kontroliuoja, ir ne tik pasivaikščiojimais gryname ore. Pradėjęs ieškoti, kaip susirgęs nepagydoma liga galėtų sau padėti, jis atrado naują, jam be galo daug džiaugsmo teikiančią veiklą – sportą. 

REKLAMA

Dabar Albinas gali drąsiai pasakyti, kad jo kraujyje gliukozės kiekis nevalgius būna 5,8 mmol, kad toks kiekis nepakinta praėjus 1,5 ar 2 valandoms po valgio, o komplikacijos, kurios dažnai vargina sergančius cukriniu diabetu, jam nepažįstamos. Nukrypimų nuo šių džiugių rodiklių būna, bet vyras žino, kaip vėl „tą nelemtą cukrų pastatyti į savo vietą“. Jis pats sau įrodė, kad sergant diabetu galima gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau sugrįždamas į praeitį Albinas sako, kad tuomet, kai užklupo liga, šiandienio optimizmo nė lašo nebuvo. 

REKLAMA
REKLAMA

Organizmas keršija už nemeilę sau 

Albinas prisimena tuos laikus, kai jautėsi sveikas, daug dirbo, nepripažino šventinių dienų, neatostogaudavo. „Tuomet apie sveiką gyvenseną nieko neišmaniau“, – sako vyras. Jam buvo tas pats ką valgyti, kad tik nesijaustų alkanas, dažnai būdavo neišsimiegojęs. O jo darbas buvo toks, kad tekdavo ilgas eiles stovėti prie muitinių, netrūko streso, įtampos. Vyras priaugo antsvorio, pradėjo svaigintis alkoholiu. Albinas net nenutuokė, kad organizmas keršija už nemeilę sau... 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po eilinio pasisėdėjimo su draugu prie butelio vyrą pradėjo labai troškinti. Nusipirko alaus, išgėrė, bet troškulys nemažėjo. Praėjo diena kita, o Albiną vis troškino. Tokio troškulio dar niekada gyvenime nebuvo patyręs. Susirūpinęs kreipėsi į šeimos gydytoją, ši nusiuntė darytis tyrimų ir paskelbė verdiktą – Albinui antrojo tipo cukrinis diabetas. Vyrui buvo šešiasdešimt. 

„Liga, žinojau, nepagydoma, klastinga, galinti sukelti daug komplikacijų. Nenorėjau apakti, susigadinti inkstų ar pėdų, bet nepajėgiau susiimti, gėriau vaistus, bet tebevartojau alkoholį...“ Albinas sako, kad atrado savo prieš daug metų rašytą dienoraštį, kuriame rašė, jog aplink daug žmonių be saiko geria, o ir jis pats nevengia taurelės. Tuomet dar ir rūkė. Prisiminęs buvusį savo gyvenimo būdą Albinas sako sutikęs žmonių, kurie neturėjo bėdų dėl alkoholio ar tabako, bet vis tiek susirgo cukriniu diabetu. Pamastęs apie šios klastingos ligos priežastis jis sako: „Manau, kad mūsų sveikatai nepadeda stresai, o mūsų žmonės nemoka su stresu tvarkytis. Ir aš toks buvau – dirbau, gėriau, o gyvenimu džiaugtis nemokėjau, ne tuo keliu ėjau.“ 

REKLAMA

Sužinojęs, kad serga cukriniu diabetu, Albinas iš pradžių ne tik nekeitė gyvenimo būdo, bet dar labiau „padėjo“ ligai ir atsidūrė reanimacijoje. „Ligoninėje prisižiūrėjau į ligų iškamuotus žmones, mačiau, kaip jie stengiasi įsitverti gyvenimo, ir sau pasakiau: turiu keisti savo gyvenimą, kitaip iš reanimacijos namo jau negrįšiu.“ Namuose žmona įkalbėjo vyrą nueiti į diabeto klubą. Susitikęs su likimo draugais, išgirdęs, jog dauguma jų aktyviai sportuoja, jis nusprendė ryžtis išbandyti diabetikams siūlomą gyvenimo būdą, nors nebuvo tikras, kad pavyks. Tačiau greitai įsitikino, kad keisti gyvenimo būdą ir padaryti ligą savo sąjungininke nėra sunku, atvirkščiai – aktyvus gyvenimas veža. 

REKLAMA

Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Lotynų
Prancūzų
Anglų
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokios kalbos abėcėlės pagrindu sudarytas tarptautinis Brailio raštas, kurį gali naudoti aklieji visame pasaulyje?
Lotynų
81.3%
Prancūzų
9.3%
Anglų
9.3%
Balsavo: 964

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nemokami, bet išbandyti vaistai 

„Daug metų nesportavau, – pasakoja A. Pilypas, – todėl ryžtis vėl pradėti sportuoti buvo sunkoka.“ Vis dėlto vyras žinojo, kad sergant diabetu ne tik vaistai, bet ir fizinis krūvis padeda kontroliuoti ligą. Jis pradėjo vaikščioti, kasdien jo nueinamas kelias ilgėjo, ilgėjo ir laikas, praleidžiamas gryname ore judant. Jau žinojo, kad aktyviai judant mažėja gliukozės ir cholesterolio kiekis kraujyje. Norėdamas tai patikrinti Albinas pradėjo pildyti dienoraštį. Dienoraštyje kruopščiai rašydavo, ką valgė, kiek judėjo, ir kaip per dieną keičiasi cukraus kiekis kraujyje. Reguliariai atlikdavo glikuoto hemoglobino tyrimą ir pats stebėjosi, kad rodikliai ne tik gerėja, bet ir pamažu darosi kaip sveiko žmogaus. 

REKLAMA

Albinas pasakoja atsitiktinai pastebėjęs, kad kuo daugiau juda nevalgęs, tuo didesnė glikemija. Kai to nežinojo, mankštindavosi rytais prieš pusryčius, ir gana ilgai. Dabar Albinas mano, kad ligą galima valdyti tik pavalgius, o raktas į sveikatą – subalansuota mityba. Jis ėmė keisti savo įpročius, kurių laikosi iki šiol. Atsikėlęs išgeria stiklinę šilto vandens, po pusvalandžio ruošia pusryčius – gamina salotas, kurias skanina alyvuogių aliejumi, paskui sportuoja, mina dviračio pedalus. 

Vyras net nustebo – kuo aktyviau sportavo, tuo labiau mažėjo, o vėliau ir visai dingo potraukis alkoholiui. Pradėjo kristi svoris, vyras atsikratė net 18 kilogramų. Svoris krito pamažu, per pirmus tris aktyvaus gyvenimo mėnesius sumažėjo tik pilvo apimtis, o kilogramai dar vis laikėsi vietoje. „Vėliau kas mėnesį lengvėjau po kilogramą. Iš pradžių tvirtėjo raumenys, ypač kojų“, – pasakoja Albinas. Per dieną organizmas sunaudodavo apie 2400 kcal, o sudegindavo 2700 kcal. Tačiau tai pasiekti nebuvo paprasta – reikėjo didelio noro, užsispyrimo. 

REKLAMA

Albinas sako, kad aktyviai judant išsiskiria laimės hormonas – serotoninas, tad linksmumo ieškoti alkoholyje nebereikia: „Gaila, ne visi žmonės žino, kad sportuojant gerėja nuotaika, gaminasi biologiškai aktyvi medžiaga serotoninas, o tada geriau miegame, būname džiaugsmingesni.“ 

Ir dviračiu, ir ristele 

Pradėjęs važinėti dviračiu Albinas dabar kasdien nuvažiuoja po 10–20 kilometrų. Važiuoja nekreipdamas dėmesio į lietų, sniegą, tik tamsoje vengia važiuoti, nes taip kartą krito ir susimušė. Albinas sako, kad, jo manymu, sergančiojo diabetu sveikata pagerėja jau vien ėmus važinėti dviračiu ir aktyviai vaikščioti, bet jam to neužteko. Prieš 16 metų jis nutarė išsiugdyti dar vieną aktyvaus gyvenimo įprotį – bėgioti. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Albinas pasakoja, kad iš pradžių daug nenubėgdavo, bet buvo atkaklus, vis didino krūvį, kol pradėjo nesunkiai įveikti 5 kilometrus. Dabar tuos kilometrus bėga rytais šešias dienas per savaitę, tik sekmadienį sau leidžia patinginiauti. Albinas pasakoja bėgantis net sapnuose – taip jam smagu bėgioti. „Nėra vaistų, kurie pakeistų judėjimą, o judėjimas gali pakeisti bet kokį vaistą“, – tvirtina vyras. 

Albinas sako, kad atrado ne tik sportą, bet ir kitokią mitybą. Jis mielai supažindina su savo dienos meniu ir ritualais: ryte jis išgeria stiklinę šilto vandens, pasidaro salotų iš pomidorų, paprikų ar kitų daržovių, o vėliau išsiverda grikių košės, kurią paskanina mėsa. Grįžęs iš kroso apie 10 valandą suvalgo septynis gabaliukus sūdytų lašinukų, pasiskaninęs česnakais ir juodaisiais pipirais, išgeria arbatos su medumi. Tada sėda ant dviračio ir valandą važinėjasi esant bet kokiam orui. Grįžęs paskaito, pasidarbuoja namuose, po to kartu su žmona valgo jos paruoštus pietus ir eina pasivaikščioti. Jeigu žmona negali eiti kartu, vaikšto vienas. 

REKLAMA

„Nevalgau beverčio maisto, nesveikų užkandžių, kuriuos buvau pripratęs šlamšti prie alaus. Kai mažiau sportuoju, valgau mažiau angliavandenių“, – sako Albinas. Nuvykęs į Ameriką aplankyti ten gyvenančios dukters su šeima, jis ir ten bėgioja, sportuoja, su anūkais žaidžia krepšinį. 

Norėdamas įkvėpti visus – ir sergančius diabetu, ir nesergančius – daugiau judėti Albinas parašė knygą „Diabetas mano draugas“. Nors negavo jokio honoraro, džiaugiasi, kad žmonės atranda knygą ir dėkoja jam už labai reikalingus, įkvepiančius patarimus.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų