Natalija KONDROTIENĖ
Apskaičiuota, kad kasmet savo noru iš gyvenimo pasitraukia apie pusšimtį vaikų iki 18 metų, dažniausia priežastis – depresija. Šiaulietė psichologė Rasa Slonskienė sako, kad tėvai, išgirdę, jog jų vaikas susirgo depresija, skuba neigti faktą, tačiau būtent tėvai yra svarbiausi vaiko padėjėjai kovoti su liga.
Signalus turi suprasti tėvai
„Svarbiausia, kad tėvai nebijotų“ – pabrėžė psichologė Rasa Slonskienė. Apie tai, kad su vaiku vyksta kažkas negero, pirmiausia gali pastebėti artimiausi žmonės. Jei atsiradusius ligos simptomus ignoruos, liga ūmės, vargins ir vaiką, ir artimuosius, didėja skaudžių pasekmių tikimybė.
„Visi esame persirgę lengvos formos depresija. Gilios formos depresija sudėtingesne tampa palaipsniui, ji vis gilėja, – sako specialistė. – Tėvai labai išsigąsta, kai imi kalbėti, kad jų vaikui blogai. Pavyzdys: vienuolikametis, nustojo mokytis, vengė akių kontakto, nebesidomėjo mėgtais dalykais, tapo apatiškas.
Mama jį tik barė už tai, o nepasidomėjo, kas nutiko su vaiku, nesikalbėjo su juo. Todėl labai svarbu tėvams pastebėti požymius, suprasti ir padėti vaikui“.
Liūdesį išgyvena visi
R. Slonskienė vardija, kad pakitęs vaiko elgesys, mokymasis, sumažėjęs apetitas, miego, emocijų pasikeitimas – vieni depresijos ženklų. Psichologės teigimu, žmogus negali nuolat būti laimingas, atsiradęs liūdesys yra normali būsena.
Pastebėjo, kad tėvai bijo vaikų liūdesio, nes nežino, ką reikia daryti su atsiradusia emocija. Puola vaiką linksminti, siūlyti žaidimus, pirkti daiktus, šokinėti aplink juos ir nesupranta, kodėl viso to vaikai nepriima.
Būna, vaikai vemia, jiems nuolat skauda galvą, kosti ar kamuoja kitokie sveikatos sutrikimai, kartais save žaloja. Ieško ligos, tačiau, dažniausiai, neranda.
„Depresija dažnai neatpažįstama ir nepripažįstama. Tėvai, kai imu kabėti apie vaikų depresiją, numoja ranka ir sako: vaikai šitaip bando gauti jų dėmesio. Palaukit, o ką reiškia, kai vaikas turi taip elgtis, kad gautų savo tėvų dėmesio? – klausia psichologė. – Dar tėvai nesupranta, kaip gali būti, kad jų atžala turi viską: kompiuterį, naujausią telefoną ir dar kažko nori. Arba argumentuoja, kad jie yra išlepę tinginiai, kurie nieko nenori, bet nepripažįsta, kad tai – ligos pasireiškimas“.
Ligos pradžia
Pasak R. Slonskienės, iki 1989 metų depresijos, kaip ligos, nebuvo įvardinta, todėl ji vis dar dažnai neatpažįstama. Ji siūlo atkreipti dėmesį į požymius, kurie signalizuoja apie atsiradusį depresinį foną.
„Vaiko reikia paklausti, kaip įsivaizduoja savo ateitį, save, kokį mato pasaulį. Jei sako, kad nieko čia gero nebus, perspektyvų jokių, pats – niekam tikęs, nereikalingas, nevykęs, o gyvenimas sunkus, žmonės blogi ir gėrio niekur nemato, tai jau požymiai, kad žmogus eina depresijos link. Dar neserga, o yra depresiniame fone“, – dalijosi patirtimi psichologė.
Pabrėžia, kad depresijos niekuomet nediagnozuoja psichologai, tai daro psichiatrai. Šia liga serga ir kūdikiai, sunkiai pasiekiamų rezultatų būna 5-12 metų vaikams, nes tokio amžiaus ligoniams nerekomenduojama skirti medikamentinį gydymą.
Psichologės pastebėjimu, sunkiausiai depresiją išgyvena 14-16 metų paaugliai, šio amžiaus žmonės sunkiai pasiduoda gydymui. Pabrėžia, kad medikamentinis gydymas visuomet turi būti derinamas su terapija.
„Depresijos keliu pasukama, kai patiriamas nuolatinis stresas, kai vaikai girdi barnius ar mato smurtą, tai patiria mokykloje“, – sakė specialistė.
Energijos stoka – ne tinginystė
R. Slonskienė dažnai išgirsta iš tėvų, kad jų vaikas nustojo mokytis, ignoruoja paskiriamus buities darbus, nenorą judėti vadina tinginyste ir labai dėl to pyksta. Siūlo neskubėti su išvadomis, nes energijos stoka, kurią patiria paaugliai, yra realus dalykas.
„Kai nebelieka energijos – vienas signalų, kad artėja depresija. Paauglio ar suaugusio žmogaus negalima versti kažko daryti, jei jis nenori, – sako specialistė. – Šiuo sunkiu periodu reikia leisti jam miegoti, tiek, kiek reikia. Dažnai girdime sakant, kad atsikėlus rytą nėra jėgų net pajudėti, todėl nereikia to žmogaus judinti per prievartą – jokio rezultato nepasieksime“.
Jei tėvai pastebi požymius, jų daugėja ir neišnyksta, reikėtų su vaiku kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips pas specialistus, kur bus suteikta pagalba.
Tėvai, pasak psichologės, ligos metu turi suteikti savo vaikui ir elementarias buitines galimybes: ramiai ir pakankamai išsimiegoti, pavalgyti, netrikdyti jo ramybės, suprasti vaiką.
„Būna, kai ateina vaikai ir sako, kad nenori net praustis, neturi jėgų gyventi. Ateina į mokyklą, atsigula ant suolo ir snaudžia, mokytojai galvoja, kad jie tingi, barasi, o priežastis ne čia, – pasakoja R. Slonskienė. – Suaugusiems reikia sąmoningai pastebėti atsiradusias vaiko problemas ir padėti jam, nes depresija – išgydoma, tai nėra pasaulio pabaiga“.
13 depresijos signalų, iš kurių bent penki trunka dvi savaites
1. Vaikas nuolat būna nusiteikęs blogai: liūdnas, sudirgęs, nerimastingas.
2. Jaučia energijos stoką, sunkiai atlieka net menkiausius darbus.
3. Nebesidžiaugia dalykais, kurie anksčiau džiugino.
4. Nebenori būti su draugais ar artimaisiais.
5. Pykčio ir nerimo proveržiai.
6. Sunkiai koncentruoja dėmesį, nesusikaupia.
7. Padidėjęs ar sumažėjęs susidomėjimas maistu. Kūno svorio pokyčiai.
8. Miego įpročių pasikeitimas.
9. Vyrauja kaltės ir menkavertiškumo jausmas.
10. Atsiranda įvairūs skausmai be jokios aiškios priežasties: smarkiai palaka ar skauda širdis, vemia, atsiranda refliuksas, kosčiojimas ar pilvo skausmai.
11. Elgesio pokyčiai.
12. Nesirūpina ir nebesidomi tuo, kas bus ateityje.
13. Apninka mintys apie mirtį ar savižudybę.
